Apie mus rašo
A
2023
2022
2021
2020
2019
2018
2017
2016
2015
2014
2013
2012
2011
2008

Pernykščiai atspaudai

Aistė Paulina Virbickaitė apie parodą „Estampas ’07“ / 7md.lt, 2008-01-25

„Estampas ’07“ – puikus geros, darbinės parodos pavyzdys. Čia eksponuojami įvairiausiomis technikomis atlikti estampai, sukurti per praėjusius metus. Vienintelis reikalavimas parodos dalyviams – atspaudo panaudojimas, o temos, formatai, kūrinių skaičius – pačių menininkų reikalas (žinoma, galerijos sienos ne guminės, tad kiekvienam skiriamos erdvės apribojimai buvo). Laisvas ir autorių požiūris į pačią parodą: kažkas kruopščiai atrinko pačius geriausius, kažkas – naujausius darbus, kažkas dalijosi eksperimentų rezultatais. Dėl visų šių priežasčių parodos visuma pasirodė šiek tiek chaotiška, labai įvairi ir gera darbine prasme. Menininkams – pažiūrėti į kitus ir save parodyti, dailėtyrininkams – fiksuoti kintantį dalyvių braižą ar mintyse mėginti brėžti tendencijų kreives, žiūrovams – rasti ką nors įdomaus savo skoniui: nuo konceptualios pakraipos darbų iki lietuviško medaus saldumo pavyzdžių.

Skaityti daugiau

Moteriški standartai

Aušra Trakšelytė apie Birutės Zokaitytės parodą „Moteriškumo ritualai“ / literaturairmenas.lt, 2008-05-15

Galerijoje „Kairė-Dešinė“ veikia paro¬da „Moteriškumo ritualai“, kurioje pristatomi paskutinį pusmetį sukurti grafikės Birutės Zokaitytės darbai. Ekspoziciją sudaro ofortai, skaitmeninė grafika bei videoprojektas kartu su kompozitoriumi Mariumi Salynu. Bendra parodos kūrinių idėja – bandymas moters gyvenimo rutinoje įžvelgti prasmingus ritualus. B. Zokaitytės darbuose figūruoja tradicinės moters įvaizdis, kadangi šį, anot menininkės, slepia tiek didžiosios karjeristės, tiek feministės kaukės. Būti feministe ar karjeriste yra tokia pat laiko „įrėminta“ būsena, kaip nėštumas ar valgio virimas. Tai laikina savęs refleksija, o pats moteriškumas yra nulemtas ne lyties, bet sielos ar psichologinės būsenos. Pastarąja samprata pagrįsti įvaizdžiai nuosekliai įgyvendinami ofortuose „Tėvynė“, „Tobulybė“, „Žaidimas su kamuoliuku“ ir kt., kuriuose moters figūra interpretuojama tarsi per globėjos, maitintojos bei gundytojos įvaizdžius. Beveidžiai portretai – tai nuasmenintas, standartizuotas moters sampratos kanonas, suformuotas ir puoselėtas sovietmečiu. Šių stereotipų ne taip lengva atsisakyti, o jų normatyvumas dažnai sutinkamas ir šiandien.

Skaityti daugiau

Tapytojo ir grafiko dialogas

Justina Augustytė apie parodą „Vilniaus albumas. Sąsiuvinis Nr. 2” / lmd.lt, 2008-02-13

Prieš metus pasirodęs „Vilniaus albumo“ pirmasis sąsiuvinis jau turi tęsinį. Šįkart jame – šilkografijų ciklu „Pažaislis“ virtę 28 tapytojo Ričardo Povilo Vaitiekūno darbai. Dvylikos egzempliorių tiražu išleistas albumas – ne reprodukcijų, o originalių grafikos lakštų, kuriems pagrindu tapo R. P. Vaitiekūno piešiniai, rinkinys. Visą laiką R.P. Vaitiekūno kūryba ir tapyba man buvo kone sinoniminės sąvokos. Vos pagalvojus apie lietuvišką tapybą, akyse išnirdavo dailininko paveikslai ir kildavo asociacijos su storu dažų sluoksniu, riebiais potėpiais, taktilišku paviršiumi, specifiniu koloritu. Pasirodo, R. P. Vaitiekūno darbams, anot A. Andriuškevičiaus, geri ne tik abu teptuko galai. Antrasis „Vilniaus albumo“ sąsiuvinis leidžia pamatyti ir kitokį Vaitiekūną, kuriam paklūsta ne tik tapybos, bet ir grafikos plastinė kalba. Iki šiol jo piešiniai beveik nebuvo rodyti (tiesa, šiek tiek jų pristatyta prieš kelerius metus „Lietuvos aido“ galerijoje vykusioje dailininko tapybos ir piešinių parodoje, dar pluoštas – jo kūrybai skirtame albume). Šilkografijų ciklas „Pažaislis“ suteikia progą žvilgtelėti į šalia visiems gerai pažįstamos tapybos egzistuojančią paraštinę (arba juodraštinę) dailininko kūrybos sritį. Šiuo kūrybinės virtuvės atskleidimo aspektu antrasis „Vilniaus albumo“ sąsiuvinis tęsia pirmojo pradėtą tradiciją. Ano albumo lakštų rinkinys gan margas ir nevienalytis. Jame pristatyti dvidešimties skirtingų autorių – ne tik dailininkų, bet ir fotografų, rašytojų, kompozitorių – darbų pagrindu sukurti šilkografijos darbai. Tuomet jie suformavo daugiabalsį polilogą, kuriame įvairiausiais raiškos būdais apie įvairiausius dalykus kalbėjo pora dešimčių vyresniosios kartos menininkų. Projekto iniciatorius Kęstutis Grigaliūnas „Vilniaus albumu“ kalba apie šilkografijos technologiją ir jos galimybes. Greta technologinio aspekto, išryškėja ir platesnis kontekstas, bylojantis apie menininko požiūrius, simpatijas, galimas įtakas. „Vilniaus albumai“ – tarsi savotiška duoklė dailininkams, buvusiems ir kūrusiems vienu metu. Apie tai K. Grigaliūnas kalba nebanaliai, be patoso, kalba intelektualiai ir žaismingai, vietoje žinomų ir tarsi menininkų vizitinėmis kortelėmis tapusių darbų pasirinkdamas marginalijų – eskizų, juodraščių ir šiaip „papaišymų“ – eksponavimą.

Skaityti daugiau

Surgailiškos variacijos

Justina Augustytė apie Leopoldo Surgailio piešinių parodą / 7md.lt, 2008-04-24

Tapytojas Leopoldas Surgailis ne itin dažnai pradžiugina savo kūrybos gerbėjus personalinėmis parodomis. Šį kartą retą progą apžvelgti dailininko kūrybą pasiūlė Vilniaus grafikos meno centro galerija „Kairė-dešinė“. Dviejose galerijos salėse eksponuojama keliasdešimt piešinių, sukurtų 1967–2007 metais. Kitaip negu daugumos kitų tapytojų, L. Surgailio parodų sąraše piešinių ekspozicijos užima kone tiek pat vietos, kiek ir tapybos. Galima numanyti, kad piešiniai dailininkui nėra paraštinė kūrybos sritis, nėra tik eskizai su nužymėtais būsimo tapybos darbo apmatais. Ekspozicijoje pastebimos vis kartojamos ir kartojamos to paties siužeto variacijos – tai rimtos studijos, atskleidžiančios analitinį L. Surgailio tapybos pobūdį ir liudijančios nemenką darbą, nuveiktą tyrinėjant į drobę perkeliamus objektus, prisijaukinimo, susigyvenimo su jais procesą.

Skaityti daugiau
2007

Užsisakykite naujienas

Užsisakykite naujienas

Palaukite...

Dėkojame, kad užsisakėte mūsų naujienas!