Atminties žemėlapiai.
Eglė Vertelkaitė tyrinėja atmintį ir ieško naujų jos saugojimo ir sklaidos būdų. Pasitelkusi fotografiją, koliažą, objektus ir judančius vaizdus ji kuria tėvo atminimui skirtą instaliaciją „Briedžių sala“ galerijoje „Kairė-dešinė“. „Briedžių sala“ yra ir tikras geografinis pavadinimas, ir menama vieta, susikuriama vaizduotėje seneliams ir tėvams pasakojant apie tėviškę, kurios nebėra. Lietuvą okupavę sovietai naikino ne tik vietos gyventojus, bet ir pavadinimus – trynė atmintį, per kurią užmezgamas ryšys su žeme ir praeitimi.
Skaityti daugiau„Skulptorės darbai visada kalbėjo ne apie buitį, o apie būtį“
„Skulptorės Ksenijos Jaroševaitės darbai visada kalbėjo ne apie buitį, o apie būtį“,– teigia Giedrė Jankevičiūtė. Naujausioje parodoje, kad ištvertų pandemijos ir karo slegiantį poveikį, menininkė pasitelkia psalmes.
Skaityti daugiauKaip apversti tylą
Pavadinimas mums žada salą, briedžius, o atveda į tamsą. Į kraupias prietemas, laimė – salėse yra po properšą šviesai, ji krinta tirštos geltonos it aušros ar vakaro saulės spinduliais. Tarsi daržinėj pro plyšį, o gal pro sunkias, tamsių istorijų prisigėrusias užuolaidas. Silpni, gintariniai įstriži spinduliai duslioje aplinkoje atrodo lemtingai reikšmingi. Viltingi.
Skaityti daugiauVeiksmai sau II
Jonas Valatkevičius buvo pirmas menininkas, iš kurio ėmiau interviu. Gal drąsino tai, kad ir jis – menotyrininkas, tad buvo galima tikėtis solidarumo ir supratimo. Labai baisu, nes pirmas gyvenime interviu, Jono tapiniai rūstūs, niūrūs, maištingi, įsivaizdavau jį kaip besikeikiantį metalistą. Tačiau tai buvo vienas maloniausių pokalbių, labiau priminusių sanatorinį atsipalaidavimą. Laikraštis žymi, kad pokalbis publikuotas lapkričio 30 d., bet aiškiai pamenu, jog kalbėjomės Vokiečių gatvės lauko kavinėje plieskiant saulei.
Skaityti daugiauAtmosferiškos ekspozicijos
Saulėtas šeštadienio vidurdienis. Išeinu porai valandų pasivaikščioti po sostinės senamiestį. Turiu tikslą aplankyti kelias parodas – pirmiausia domina Mindaugo Skudučio „Kintantys Vilniaus vaizdai“ VVJ meno galerijoje ir Mato Dūdos „Gibaras bauzdint“ galerijoje „Kairė-dešinė“ (eisiu antrąkart). Visa kita pakeliui, „iš akies ir kas truktels“, pradedant Mokytojų namais ir baigiant Vilniaus grafikos meno centru.
Skaityti daugiauTarp žodžių ir vaizdų
Svarbių švenčių, kaustančių pasaulio įvykių ir didelių renginių (kaip Knygų mugė) fone įprastas parodinis gyvenimas gali likti mažiau pastebėtas, tačiau jis plėtojasi savo ritmu, kaip kokia gamtinė ekosistema. Šioje aplinkoje egzistuoja gana turtinga įvairovė, kuri yra, ko gero, pagrindinis bet kurios sistemos sveikatos požymis. Apie tai labai norėjau pasikalbėti su Nacionalinės dailės galerijos lankytoja, kuri nuolatinėje ekspozicijoje garsiai ir užtikrintai tvirtino, kad Saukos pas save tikrai nekabintų ir tų šitų, kur aplink kabo. Verdiktas buvo griežtas ir nediskutuotinas. Senas, (ne)geras vartotojiškas argumentas menui vertinti išlieka gyvas kaip ir anksčiau. Jis, matyt, yra vertinimų ekosistemos įvairovės dalis... Vis dėlto gerai, kad nevyraujanti. O parodų įvairovę čia pat galima įrodyti pasitelkus tris parodas ir panagrinėjus vaizdo ir žodžio santykį jose.
Skaityti daugiauVeiksmažodinė kūryba
Anonsuojama paroda ir ją lydintis kūrinių katalogas man yra ilgesingos laukimo erdvės, kuriose pirmiausia apmąstoma menininko kūrybinė biografija ir dėliojasi būsima vaizdinės patirties kelionė. Ką prisiminiau, ko tikėjausi ir dėl ko nuogąstavau prieš ateidama į retrospektyvinę Povilo Ričardo Vaitiekūno piešinių parodą „Titaniko“ antrame aukšte?
Skaityti daugiauTaip, nustebau!
Ar nustebote? – klausia parodos-konkurso kataloge viena iš kuratorių Jolita Liškevičienė (kuravo drauge su Ieva Babilaite). Taip, nustebau, nes knygų iliustracijai atgyti tarp juodų raidžių yra įgimta, tad ir nustebti galima ne kartą, dairantis tarp daugybės su knyga susijusių kūrinių. Paprastai verčiant iliustruotos knygos puslapius net kvapą užlaikęs ieškai, kad vaizdas atvertų duris, langą, kelią, pasaulį, o gal mažo vaiko, žvėrelio perspektyvą, gal tik atspindžius ar masinančią formą, kuri įdomi būtent tuo, kad neaišku, kas tokia, kam skirta, bet negali atplėšti akių. Visa tai galima rasti parodoje „O imago!“ Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“.
Skaityti daugiauJudrios rankos kuria ar griauna
Dažniausiai kelionė po dviejų pagrindinių erdvių grafikos centro galeriją prasideda iš dešinės į kairę, nors pavadinimas ir byloja kitaip. Tačiau šįkart iš kelio išsukti kvietė ne tik galerijos pavadinimas, bet ir jau kažkieno paliktos praviros kairės durys. Tikėjausi nepasiklysti tarp tapytojos Aistės Kirvelytės „Veiksnių ir padarinių“.
Skaityti daugiauTėkmė ir būdai ją pasiekti
Pirmiausia skaitytojai galėjo susipažinti su tavo tekstu, kuris įdomus tuo, kad jame atskleidžiami kūrybos, darbo, mąstymo metodai. Jie nėra labai racionalūs. Tu tarsi moki įbristi ar panerti į vaizduotės, kuri jungiasi su kažkuo daug didesniu, tėkmę, įsiklausyti į formas, o tada visa tai ištraukti į vaizdą, svarbus atrodo ir rašymas. Sveikindama su ryškia, subrandinta ir puikiai išeksponuota paroda klausiu: kaip manai, kur „išlenda“ daugiausiai to, ką užčiuopi ir nori perduoti?
Skaityti daugiauDebesų atminty
Kunigunda Dineikaitė yra tapytoja, gyvenanti tarp Vilniaus ir Palangos, tapybos studijos „Baltas kubas“ įkūrėja. Keturioliktosios personalinės parodos proga autorę kalbina dailėtyrininkė Rita Mikučionytė.
Skaityti daugiauAntanas Kazakauskas: iš paraščių į pirmą planą
Nors sovietmečiu taikomoji dailė buvo meno lauko paraštėse, gausėjant Lietuvos grafinio dizaino tyrimų, nebelieka abejonių, kad ideologinių tikslų mažiau suvaržytose paraštėse vyko daugybė įdomių procesų. Taikomosios dailės kūrėjai, dažniausiai nesitikėdami savo darbų rodyti parodose, galėjo sau leisti kūryba užsiimti kaip savitiksliu procesu. Į šios tendencijos lauką įsilieja grafikos dizaineris Antanas Kazakauskas (1937–2019), kurio kūrybą pristatanti paroda „Antanas Kazakauskas: viskas užprogramuota“ šiuo metu pristatoma Vilniaus grafikos meno centre.
Skaityti daugiauNeprilygstamas ponas Niekas
Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“ iki lapkričio 11 d. per visas tris sales veikia retrospektyvinė, bet labiau konceptuali paroda, skirta pirmojo Lietuvos reklaminės grafikos specialisto, menininko Antano Kazakausko (1937–2019) atminimui. Kadangi pristatytas išsamus tyrimas, norėdami sužinoti daugiau, kalbiname parodos rengėjus: sovietmečio tyrinėtoją, dailėtyrininkę Karoliną Jakaitę ir menininką Julijų Balčikonį.
Skaityti daugiauPasikartojimas iš didžiosios „P“
Su menininkais Fabrizio Contarino ir Alina Melnikova susitikau prieš Fabrizio parodos „Priešinga jūra“ Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“ atidarymą. Kalbėjomės apie jūrą, apie pabėgėlius migrantus, apie būsimą parodą. Fabrizio gimė Taorminoje, Sicilijoje (1976), augo prie Jonijos jūros, iki išvyko studijuoti į Perudžią, vėliau į Barseloną, kur pradėjo menininko karjerą kūrybinės dokumentikos srityje. Vėliau Fabrizio Contarino kaip menininkas ir kuratorius įžengė į šiuolaikinio meno pasaulį, kuriame, kaip rodo jo kūrybinė biografija, jis yra matomas, aktyvus, reiškiasi įvairiomis temomis. Menininkas gerai žino savo krašto istoriją ir amžinąją salos lemtį – būti migracijos punktu, praeivių žeme.
Skaityti daugiauNuogas kalnas per visą Gedimino Pranckūno žvilgsnį
Ką galima pasakyti apie objektą, apie kurį pasakyta viskas? Ištapytą ir išfotografuotą visais įmanomais rakursais, apipintą ne tik banaliomis legendomis, bet ir naujais skandalais, jau beveik dešimt metų aitrinančiais visuomenę. Ir rašant apie jį sunku išvengti klišių, nes tai – Gedimino kalnas. Vilniaus simbolis? Skaudulys? Prieš aštuonerius metus iškirtus ant jo augusius šimtamečius medžius apnuogintas. Nuogumas visada rizikingas – dėl kirtimų atsivėrusios nuošliaužos vos nesunaikino paties kalno, bet kažkam jis tapo įkvėpimu – dvejus metus iš eilės beveik kasdien fotomenininkas Gediminas Pranckūnas fotografavo nuogą kalną.
Skaityti daugiauGedimino P. Gedimino kalnas
Gedimino pilies kalnas kalnuotoje šalyje būtų vadinamas kalva. Bet mums jis – kalnas. Ir netgi paaukštintas, kad būtų dar kalnesnis. Dešimtmečius jis buvo jaukus medžių guotas ir į jį lipti būdavo įmanoma net vasarą. Tokį ir prisimenu iš vaikystės – kaip už Katedros pūpsančią galimybę pamatyti miestą kitaip. Prieš aštuonerius metus medžius nuskuto ir tuomet kalnas pasidarė panašus į savo nuotraukas XIX amžiuje. Medžių gaila, bet istorikai ir archeologai turi savo argumentų ir su jais nesiginčysiu. Pasiginčijo pats kalnas, pradėjęs po truputį nusimesti viršutinius sluoksnius. Kalno griuvimo detektyvą įdomiai narpliojo „Visatos Valdovas“ Rokiškis Rabinovičius, paneigęs vienas kitam prieštaraujančius mitus[1], o valdininkai svarstė, kaip išsaugoti miesto simbolį. Pinigų atsirado, kalnas buvo sulopytas ir dabar jau stūkso kaip senas neperdengtas stogas. Į jį lipti šviečiant saulei nepatartina, galima tik funikulieriumi. Bet netraukia.
Skaityti daugiauGrafikas su fotokamera
Galerijoje „Kairė–dešinė“ – vėl netikėtumas. Vytauto Jurkūno, lietuvių grafikos klasiko (1910–1993), darbai daugeliui pažįstami nuo mokyklos laikų ir todėl, kaip neretai su klasikais atsitinka, kelia tik mandagiai užmaskuojamą nuobodulį. Tačiau parodos „Vytautas Jurkūnas (1910–1993). Grafikas su fotokamera“ kuratorė Gabrielė Radzevičiūtė pristatė dar neregėtą jo kūrybos pusę – užmirštą, o iš dalies ir nežinomą ankstyvąją Jurkūno kūrybą (1929–1945 m.). Jo studentiškų laikų darbai, taip pat plakatai, žurnalų viršeliai, iliustracijos neblogai papildo supratimą apie 4-ojo dešimtmečio atmosferą ir gyvenimo būdą, taip pat apie tuometines kūrybines kryptis (tarptautinio art deco, neotradicionalizmo, ekspresionizmo apraiškas Lietuvoje), net ir apie menines madas.
Skaityti daugiauPereinamasis etapas
Neseniai beveik kiekvienas straipsnis / įrašas feisbuke prasidėdavo eilute apie karantino apribojimus, dabar sunku rasti ką nors be sakinio apie parodų lankymo džiaugsmą. Ir jis absoliučiai tikras. Liudiju. To jausmo ryškumas aiškiai parodo, kad realybė yra kur kas daugiau, nei ekrane galima perteikti. Galimybė pasaulį patirti tik per ekraną atsiskleidė kaip naujasis skurdas, nepaisant viso jo spindesio ir tinklais keliamų įtakos bangų. Informacija apie būtinai lankytinas parodas didžiuosiuose Vilniaus meno centruose jau pasiekė daugelį. Apie JAV menininko Michaelo Rakowitziaus parodas Radvilų rūmų dailės muziejuje ir Šiuolaikinio meno centre rašė Agnė Narušytė (7md, 2020, nr. 41) ir Viltė Visockaitė (7md, 2021, nr. 10), apie Aleksandros Fledžinskaitės Kašubienės, Kasubos (1923–2019) parodą „Formuojant ateitį“ Nacionalinėje dailės galerijoje kalbėjome su kuratore Elona Lubyte (7md, 2021, nr. 9), apie atsidarantį Vilniaus muziejų – su Rasa Antanavičiūte (7md, 2021, nr. 10), o apie dvi sunkiasvores MO muziejaus parodas „Sunkus amžius“ – su Giedre Jankevičiūte (7md, 2021, nr. 11). Jų neleistų pražiopsoti ir stiprūs muziejų komunikacijos malūnai, todėl dėl jų labai nesijaudinsiu, verčiau aptarsiu vieną mažesnio kalibro, bet labai simpatišką parodą ir pasakysiu kodėl.
Skaityti daugiauNeregimas tinklas ant kasdienybės natiurmortų
Sėdėdama miegamajame, jau seniai tapusiame darbo kambariu, ir, matyt, mano pasaulio centru, suskaičiavau 52 daiktus. Lova, kuri laiko mano miegantį kūną, gėlės, valančios orą, knygos, nunešančios į kitus gyvenimus – paprasčiausi daiktai, atliekantys savo funkciją. Brazdendama rašikliu ir ruošdamasi interviu pagalvojau, o kiek Dominykas šiuose daiktuose įžvelgtų skirtingų simbolių ir reikšmių? Dominykas Sidorovas (g. 1993 m.) yra tapytojas, mūsų daiktiškosios realybės pavertimo simboliu meistras, drąsiais spalvų potėpiais kuriantis rutinos inspiruojamą, bet visai nekasdienišką pasaulį. Kūrėjas yra baigęs Tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje, dalyvavęs septyniolikoje grupinių ir surengęs penkias personalines parodas. Naujausia autoriaus paroda „Ugniasienė“ kovo 2 d. pradėjo veikti Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“. Šiame interviu, tapusiame susirašinėjimu iš mano 52 daiktų kambario į kasdienybę transformuojančią Dominyko studiją, – pasikalbėjimai apie naują tapytojo parodą, įkvėpimą, nerimą praleisti ir pokalbius per kūrinius.
Skaityti daugiauAnapus šešėlių
Ilgoji kultūros pandeminė „sausra“ žaibiškai baigėsi – tik spėk sekti meno naujienas, o ir parodų atidarymai – visi tuo pačiu metu. Vilniaus dailės galerijos, rodos, „kvėpuoja“ vienu ritmu, todėl pasirinkau nedidelį senamiesčio linkį ir pasivaikščiojau Latako–Šv. Jono–Gaono–Vokiečių gatvėmis. Kita vertus, turiu progą vienu ypu pasidomėti skirtingų kartų autorių kūryba. Visada pravartu nauju žvilgsniu peržiūrėti mūsų klasikų darbus, pastebėti kintančius laiko ženklus amžiaus vidurį išgyvenančių dailininkų kūryboje, pagaliau pasižvalgyti po debiutuojančių menininkų ekspozicijas.
Skaityti daugiauOda ir kailiai
Pasistiebusio suoliuko audinį (apsidairiusi) perbraukiau pirštais. Įvardintas Jūsų paslaugoms, jis vis tiek kėlė nepasitikėjimą, o aš tądien neketinau ropštis kažkam ant nugaros. Į baldą įvestas kūnas, sustojęs erdvės viduryje, siūlė prisėsti ramiam stebėjimui: regėti videodarbe besiglamžančią odą, atsukus nugarą kūnų išklotinėms, arba atsukti veidą į erdvės linkį, išgaubtą lakuotu audiniu ir prieblanda.
Skaityti daugiauHobbying Alternative Care Territories
‘Self-support Group’, a solo show by the Hamburg-based Lithuanian artist Algirdas Jakas, was due to open on 10 December 2020 at the Vilnius Graphic Art Centre (VGAC). Alas, as the second lockdown was put in place, the exhibition stayed ‘open’ only through images and the artist’s words. I caught myself looking at this documentation and, unusually, attempting to spend significantly more time with the images than I usually do. So I stayed longer: these artworks intrigued me by their tenderness and sculptural quality, topping the visual riddles with an invitation to step into the care territories of this exhibition. We emailed each other, and talked on the telephone and screen, attempting to offer some routes through the show in images, but also to discuss the real and desirable twists and turns in the art world.
Skaityti daugiau„Kiekvienu leidiniu norime pratęsti ilgai rengtų parodų gyvavimą“
Vilniaus grafikos meno centras (VGMC) – nuo 2000-ųjų veikianti daugiafunkcinė kultūros institucija, kurioje vietiniu ir tarptautiniu lygiu plėtojama parodinė, meninių projektų, edukacinė ir leidybinė veikla (VGMC leidinių galite įsigyti čia). Apie poreikį leisti meno knygas, prioritetus ir kriterijus pasakoja idėjų generatorės ir sumanymų vykdytojos – Vilniaus grafikos meno centro dailėtyrininkės, parodų kuratorės Kristina Kleponytė-Šemeškienė ir Jurga Minčinauskienė. Dailėtyrininkes kalbina Jolanta Kryževičienė.
Skaityti daugiauPopartas ir netolydus sovietmetis
Poparto parodos visada smagios – tokia jo energija. Net jei nėra smarkaus užmojo, kaip estiškojo poparto ekspozicijos prieš penkerius metus Nacionalinėje dailės galerijoje, jei priklauso mažabiudžečių kategorijai, todėl neįmantrios architektūros, ir nespėja išleisti katalogo iki atidarymo. 7–8-ojo dešimtmečių grafikos paroda „Hei, poparte!“ galerijoje „Kairė–dešinė“, kuruota Deimos Žuklytės-Gasperaitienės, tokia ir yra. Jos stiprybė – patys darbai per tris galerijos sales, jų apgalvotas grupavimas („Vaizdų sprogimas“, „Technika“, „Tautinis popartas“, „Šlovė didžiajam Spaliui!“ ir kt.) ir šio kartu su palydimaisiais tekstais kuriamas supratimas apie laikotarpį ir išsyk linksmąjį ir subversyvų meną. Vienas kuratorės tikslų – pakoreguoti Lietuvos dailės modernėjimo kanoną, įtraukiant į jį ir poparto grafiką. Todėl svarbu, kad šis kanono koregavimas, kad ir ne darbų skaičiumi, o vardais, atsižvelgia į tai, kad šioje srityje veikė ir menininkės, ir menininkai.
Skaityti daugiauIšsekęs miškas
5 tapybos kūriniai, 24 fotografijos, 1garso instaliacija, 2 miško kvartalų žymėjimo ženklai ir virš 100 metalinių piltuvėlių. Tapyba, fotografija, audio, ready-made‘ai. Dažniausiai apie ekologijos problemas ir jų mastus susipažįstame per įvairiausią skaičiais išreikštą statistiką, tačiau vis rečiau statistika sugeba prasiveržti pro storėjantį abejingumo sluoksnį ir sukelti tikrą susirūpinimą. Todėl vis paveikesnis (taigi ir aktualesnis, visuomenei reikalingesnis) darosi menininkų kalbėjimas probleminėmis ekologijos temomis. Emociškai paveikus ir susimąstyti verčiantis, bet priekaištingų pamokymų išvengiantis man pasirodė menininkės Arūnės Tornau pasakojimas parodoje-instaliacijoje „Donorai“.
Skaityti daugiauBandant praverti uždarą kambarį
„Tokiu būdu buvo stengiamasi iš miško paimti viską, kas yra įmanoma, ne tik medieną, bet ir medžių „kraują“, – girdžiu atidarydamas galerijos salės duris. Per garso aparatūrą sklinda gamtininko Andriaus Gaidamavičiaus pasakojimas apie Labanoro girią. Ekspozicijos viduryje ant grindų – apie šimtą surūdijusių nedidelių kūginių piltuvėlių. Juos supa tapytojos Arūnės Tornau abstraktūs kūriniai ir kelios medinės lentelės iš miško, jose – skaičiai, žymintys miško plotų numeracijas. Ant palangės – nuotraukos su žmogaus nuniokoto miško vaizdais. Nors patalpą užpildantis pasakotojo balsas ramus, o beveiksmiai tapybos darbai skatina susikaupti, parodoje galima pajusti niūrumą, kylantį iš pusę amžiaus siekiančios istorijos apie žmogaus išnaudojamą gamtą.
Skaityti daugiau„Su-menėjimo“ takais
Taip jau nutiko, kad pastaruosius vasario savaitgalius teko įsilieti į norinčiųjų „su-menėti“ gretas. Žmonių, lankančių dailės galerijas, gausa nuoširdžiai pradžiugino. Gal čia kaltas ir pavasarėjantis oras, o gal tradicija tampantis renginys ir galimybė pasivaikščioti po parodas kartu su jų autoriais – kuratoriais, menininkais. Tad įprastą komfortą vienai pabūti šalia kūrinio teko pamiršti, nors kartais šios būsenos labai trūko.
Skaityti daugiauR. Kepežinskas: nuo kūrybos pagirių nėra
Kūrybos šaltinis gali būti bet kas. Visgi, remiantis literatūra, didžiausią išliekamąją vertę turi skausme išnešiota kūryba. Kaip sakė Fiodoras Dostojevskis, „dauguma rašytojų yra kankiniai, niekas negali savo skaitytojų iki ašarų sujaudinti, jeigu pats nebus ašarų liejęs“. Grafiko, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato prof. Rimvydo Kepežinsko (Kepto) pastarųjų metų kūrybą irgi išprovokavo kančia, tiksliau – „vidinė įtampa dėl viso to bardako, kuris aplink“.
Skaityti daugiau‘Melusine’s Paradise’
The exhibition Melusine’s Paradise by Laisvydė Šalčiūtė is a transfiguration. Each of her works – whether drawn, painted, engraved or animated – is in a state of transformation. Not only are characters (a woman and a snake, or a snake woman, etc.) transformed and opened up, but so also are her artworks – by coming together and diverging, by exposing their entrails and hiding behind pop visuals. In the end, the artist herself undergoes a transformation, ever more furiously attacking the mirror – blaming it for reflecting back fairy tales and herself with a Melusine’s tail. Then viewers themselves are compelled to follow the artist and examine their own transformations in the same mirror…
Skaityti daugiauFeminizmo Biblija vargšams
Būna, kad literatūriniai personažai tampa beveik tikrais tautos herojais. Adomo Mickevičiaus Gražina, Antano Vienuolio Paskenduolė Veronika, Žemaitės Marti, regis, tikrai buvo ir gyveno tarp mūsų. Nuėjusi į Laisvydės Šalčiūtės parodą „Meliuzinų rojus“ pamaniau, kad taip gali atsitikti ir dailės personažams. Bent jau Meliuzinai tai tikrai. Visos trys galerijos „Kairė–dešinė“ salės ir netgi laiptinė buvo pilni jos atvaizdų ar paliktų ženklų: pabučiuoti kviečiančių intymių kūno vietų, įžūlių tatuiruočių, nepadorių gestų. Matyt, Meliuzina įsisuko ir į pastato vamzdynus – iš vieno tebekyšo supinta kasa. Paveiksluose ji pasakoja istorijas kaip Šecherezada, kuri juk tikrai gyveno, ar ne?
Skaityti daugiau„Kalbėti apie rimtus dalykus galima tik su humoru“
Stebėjimas, pastebėjimas ir nustebimas – tokius raktažodžius, kalbėdama apie savo kūrybą, mini menininkė Laisvydė Šalčiūtė. „Mano kūriniai yra reakcija į išorinę aplinką, supantį pasaulį, besikartojančias būties prieštaras“, – sako autorė, pridurdama, jog kalbėti apie visa tai galima tik su humoru, nes jei liesi ašaras, tai bus visiškas kičas.
Skaityti daugiauMeliuzina veidrodžių karalystėje
Anoks čia melas, anokia paslaptis, kad, sumetus Laimą Kreivytę ir Laisvydę Šalčiūtę į vieną katilą, išeitų ne šiaip fokus pokus, o visai aukštos kokybės meninis eliksyras. Tiesiog nektaras, kurį vartoti reikėtų saikingai ir atsakingai, nes padauginus ne tik akys išdegtų, fėjos kaip nuo absento imtų rodytis, bet ir požiūris į gyvenimą pasikeistų, o ir pykčio sociumui tektų. Tad jei nuspręsite apsilankyti L. Šalčiūtės parodoje „Meliuzinų rojus“, kurios kuratorė yra L. Kreivytė, nuoširdžiai linkiu prigriebti servetėlių akims pasišluostyti arba ausų ertmes vašku užsipilti! Parodos kūnas – kaip Graikijos negyvenamų, pačių mažiausių salų reljefas – akmenuotas, pilkšvas, vulkaninis. Nors saulė ten tvieskia be atvangos, išdegindama viską, kas žalia, ji nepalieka ir jokios vilties, jog kažkas čia augs. Sala apsupta L. Šalčiūtės sukurtų meliuzinų, kurios lyg mitologinės sirenos šypsosi, vilioja pasiduoti ir kartu dainuoja versdamos sudužti į kasdienybės uolas.
Skaityti daugiau„Reikia turėti drąsos ir valios geležinės“
Antradienį Vilniaus dailės akademijos ekspozicijų salėse „Titanikas“ atidaroma Nacionalinės premijos laureato Petro Repšio piešinių paroda. Piešimas šiam menininkui buvo (iki šiol yra) ir kūrybos dalis, ir jos tikslas, o mums, jo pašnekovams, – lakštuose įrašytų istorijų šaltinis.
Skaityti daugiauPetras Repšys – istorijų įvaizdintojas
Spalio 1 dieną, antradienį, 17.30 val. Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“ (Maironio g. 3) atidaroma retrospektyvinė Petro Repšio piešinių paroda. Jos metu bus pristatytas ir dailininko piešinių katalogas. Parodą organizuoja Vilniaus grafikos meno centras (kuratorės, katalogo sudarytojos ir tekstų autorės: Kristina Kleponytė-Šemeškienė ir Jurga Minčinauskienė).
Skaityti daugiauSkvarbiau už kamerą
Dažnai atrodo, kad jei menininkas geras, jo kūryba įtaigi, kuratoriui praktiškai nėra ką veikti, paroda vis tiek bus gera. Tokiu režimu veikia didžioji dalis parodų, tačiau Petro Repšio piešinių parodos parengimas nokautuoja tokį bevaisį daugumos kuratorių atsipalaidavimą. Nebūčiau prieš pamatyti ir įprastų, žymiųjų Repšio ciklų, mėgstu jo kūrybą ir ilgiuosi meno natūroje, bet paroda, parengta Jurgos Minčinauskienės ir Kristinos Kleponytės-Šemeškienės, pranoko visus lūkesčius.
Skaityti daugiauDANUTĖS GRAŽIENĖS ŽVILGSNIS Į SIELOS PRIEBLANDĄ
Dailininkė Danutė Gražienė sako kurianti atvaizdus žmogaus, kuris klajoja po pasaulį, slegiamas patirties ir kontroversiškų jausmų naštos, lydimas didžiulio savo šešėlio (kartais apyšviesio, kartais niūriai tamsaus). Alfonsas Andriuškevičius prieš 15 metų aptarė ir tų klajonių laiką, pasitelkdamas metaforą „sielos prieblanda“. Gražienę jis priskyrė prie „naktinės“ grafikos atstovų, tačiau, pasak kritiko, jos „naktis“ dar tik beprasidedanti, tai labiau „sutemos“, netikrumų metas, susijęs su nyksmu, regresu, destrukcija. Gal todėl kūrinių dvasinė atmosfera tokia melancholiška, minorinė.
Skaityti daugiauAmžina grafikos jaunystė
Naujausioje Danutės Gražienės grafikos parodoje pirmiausia nevalingai ieškojau tapybos. Galbūt todėl, kad kiek daugiau nei prieš metus teko svečiuotis Danutės ir Broniaus Gražių dirbtuvėje, kur mačiau ir puikių menininkės tapybos darbų (keli jų 2018 m. vasarį buvo eksponuojami grupinėje parodoje „Tapatybė. Faktai ir mitai“ Varėnos kultūros centro parodų salėje). Be to, per jau bene ketvertą dešimtmečių besitęsiančią kūrybą Gražienė greta įvairiomis spaudos technikomis (oforto, akvatintos, linoraižinio) atliktų darbų yra nutapiusi ir įtaigių pastelių, kurioms būdingi abstrahuoti siurrealistiniai figūriniai motyvai. O šiuose, nuo 2014-ųjų iki pat šių metų sukurtuose linoraižiniuose spalva įgyja ypatingą reikšmę. Spalvoto linoraižinio techniką ji yra ištobulinusi iki ekspresyvios tapybinės plastikos.
Skaityti daugiauMigruojantys vaizdai
Nijolės Šaltenytės piešinių paroda – tai ir kelionė laiku, ir autorės kūrybos metamorfozių atspindžiai, ir jos estampuose atsikartojančių pavidalų ikonografijos įvairovė. Galerijos „Kairė–dešinė“ jau nuo kadais besitęsiančiame piešinio parodų cikle grafikų (dirbančių daugmaž tradiciniame šios meno šakos lauke) kūryba nuskamba ypač įdomiai. A priori galime teigti, kad toks kūrybos pjūvis atskleidžia pirmapradę, spontanišką vaizdiniją, kuri, perkelta į kokią nors grafikos medžiagą, kinta: grynėja, aiškėja, praeidama tam tikrą patikrą, atranką.
Skaityti daugiauIlgesio dykumos, liūdesio šešėliai
Kiekvienoje parodoje ieškau paslėptų užuominų, savito ekspozicijos rakto, kuriuo galėčiau atrakinti pristatomos kūrybos savastį. Prasmingu pasivaikščiojimo po Irmos Balakauskaitės parodą vadovu man tapo 2017 m. jos interviu su Belgrado galerijos „Grafićki Kolektiv“ direktore, parodų kuratore, menotyrininke Ljiljana Ćinkul (visa teksto išklotinė eksponuojama galerijos „Kairė–dešinė“ 3 a. salėje).
Skaityti daugiauKultūros marinatas bedugniame stiklainyje
Po metų pertraukos atidaryta nauja tapytojos Indrės Ercmonaitės paroda, joje beveik dešimtmečio kūryba suverta būdingu kartai raktažodžiu – depresija. Ši tema, kaip ir koks nors pseudonostalgiškas 10-ojo dešimtmečio reflektavimas, yra dažna, turint mintyje ne tik jaunąją Lietuvos tapytojų kartą, bet jauną kartą apskritai. Antroji parodos pavadinimo dalis, „Jar is deep“ – tai atsitiktinė pirmosios – „Depresija“– anagramos variacija. Nors frazė ir nėra prasminga, ji mįslinga: norom nenorom imi įsivaizduoti tą stiklainį ir jo dugną. Suku galvą ir vis spėlioju, kol galop suprantu, jog čia turbūt ir slypi beprasmiškos anagramos prasmė – kad ir koks gilus būtų kapstymasis, bereikšmė informacija iki esmės vis vien nenutemps, ji yra bedugnė.
Skaityti daugiauDrumsti skaidrumai
Audriaus Novicko projektą adekvačiausia būtų pavadinti spekuliatyviuoju simbolizmu. Žiūrint formaliai, projekto kalba artima simbolizmui, nes akivaizdus siekis idėjas išreikšti simboliais, ieškoti daiktų „esmės“, kuri slypi už tų architektūrinių (?) daiktų išorinių pavidalų. Tačiau čia galima įterpti ir spekuliatyvumo sąvoką, nes Novickas ne tik kuria simbolistinę visumą, sudarančią iracionalumo įspūdį, tačiau kartu žiūri į ją tarsi iš šalies, taigi atlieka tyrimą. Todėl iš dalies tas „simbolizmas“ yra eksperimentinė simuliacija.
Skaityti daugiauApžvalgos bokštą – į Lukiškių aikštę!
Galvojant apie naujausią Audriaus Novicko keturių dalių parodą, mintyse tarsi žėrinčiomis raidėmis žvaigždėtame kosminės tuštumos fone įsižiebia žodis „žvalgymas“, arba jo angliškai prancūziškas atitikmuo reconnaissance. Bent jau man jis tapo visus parodos elementus apjungiančiu idėjiniu kodu. Eksponuojami kūriniai ir ciklai, iš pirmo žvilgsnio savarankiški ir beveik nesusiję, tačiau veikiantys kaip tos pačios dėlionės dalys, yra keistų teritorijų žvalgymai iš sunkiai apčiuopiamo apžvalgos taško siekiant dviprasmiškų tikslų. Žinoma, parodos anotacijoje atvirai minimos „kapitalizmo, modernybės ir tautiškumo vizualinių praktikų sąsajos“ gali pastūmėti apmąstymą link politekonominių ir ideologinių aspektų, tyrinėjamų arba išpažįstamų autoriaus. Tačiau tai neatrodo įdomiausia parodos pusė, nebent visą meninę praktiką suvoktume tik per ekonominių santykių prizmę.
Skaityti daugiauKęstučio Grigaliūno pokyčių menas
Gruodžio 21 d. – sausio 28 d. vyko Kęstučio Grigaliūno kūrybos paroda Tu manai, kad tu manai. Tai – išsamus intensyvios trijų dešimtmečių autoriaus meninės veiklos pristatymas. Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“ eksponuoti pokštaujančiai rimti ir rimtai pokštaujantys Grigaliūno kūriniai, o galerijoje „Kairė-dešinė“ – skaudžią Lietuvos praeitį interpretuojantys artefaktai.
Skaityti daugiauAkmuo lyg kaukolė
Kiekviena Povilo Ričardo Vaitiekūno paroda man yra tarsi meno žynio išpažintis, kurioje visuomet ieškau lemties ženklų ir fatališkų simbolių. Menininko kūriniais apgyvendinta galerijos „Kairė–dešinė“ erdvė (čia beveik kasmet Maestro parodo po nedidelę kūrybos dalelę) ypač tinka šiai paslaptingai magiško ritualo nuotaikai. Trys nedidelės ekspozicijų salės šįkart primena celes, kuriose tvyro Pažaislio (kur tapytojas kadaise gyveno ir kūrė) vienuolių atsiskyrėlių ir garsiosios vyrų modernistų grupės „24“ kūrybos dvasia. Manau, šioje dar niekur nerodytoje Povilo Ričardo Vaitiekūno kūrinių kolekcijoje skleidžiasi ir egzistenciniai žmogaus būties apmąstymai, ir panteizmas, ir kūrybos, sulydančios spalvą bei liniją, universalumas.
Skaityti daugiauDegtukai ir dėžutės
Kitaip nei Giedrius Jonaitis, kurio paroda „Mano istorijos“ apatinėje „Titaniko“ salėje veikė lapkričio–gruodžio mėnesiais, Kęstutis Grigaliūnas – darbštus menininkas. Jonaitis „išsisuko“ vos su keturiais naujais plunksnos piešiniais, akcentą perkėlęs į žodinius pasakojimus ir visa tai papildęs senais asambliažais, naujais objektais iš įvairių radinių ir savitais selfiais iš telefono. Parodos salė neatrodė tuščia, bet liko gana erdvi. Dažnas Grigaliūno projektas ar kūrinių serija šią salę nesunkiai užpildytų ir net joje netilptų, o tokių projektų ir serijų per beveik keturis menininko kūrybos dešimtmečius jau susidarytų kone šimtas. Tad jo kūrybos apžvalga kuratorėms Kristinai Kleponytei ir Jurgai Minčinauskienei tapo tikru iššūkiu, ir nors dalį parodos jos apdairiai perkėlė į „Kairę–dešinę“, kai kam vis tiek pasirodė „sugrūsta“.
Skaityti daugiauTrys magiškos parodos
Gruodį ne tik blaškomės besirūpindami kalėdiniais sveikinimais, bet ir tikimės dvasinių stebuklų. Šventinės magijos pabandžiau paieškoti dailės parodose. Išsirinkau tris lietuvių menininkų kūrybos pristatymus, kurie mane pakerėjo nuotaikų įtaiga ir impulsyvia energija.
Skaityti daugiauDienų rašteliai
Suku ir suku ratus po Arvydo Šaltenio piešinių ekspoziciją... Pirmą kartą prabėgome kartu su autoriumi, laikančiu rankose savo tapybos albumą (sudarytoja ir teksto autorė Raminta Jurėnaitė, 2014 m. išleido Modernaus meno centras, dabar MO muziejus), ir Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos, kurioje jis kadaise dėstė, mokiniais. Antrą kartą prasukau jau pati viena, bandydama kitiems atkurti to susitikimo akimirkas. Trečią kartą grįžtu prie parodos kontekstų dar kartą skaitydama Birutės Pankūnaitės interviu ir Agnės Narušytės įžvalgas.
Skaityti daugiau„Pabėgėlio būsena bendra mums visiems“
„Parodos yra ne vienintelė ir ne geriausia priemonė kalbėti apie karų ir tremčių baisumus, tačiau man tai svarbu, ir aš kol kas taip kalbu“, – sako parodos „Prie Babilonijos upių. Pabėgėliai ir tremtiniai“ autorė Sigita MASLAUSKAITĖ-MAŽYLIENĖ. Šia tema paroda rengiama jau ne pirmą kartą. Todėl pasiteiravus S. Maslauskaitės-Mažylienės, kodėl ji nusprendė surengti dar vieną parodą ir kuo ji skiriasi nuo praėjusiųjų, dailininkė paaiškina, kad pabėgėlių ir tremtinių tema jai labai svarbi, karšta, jaudinanti, todėl norėjosi ją plėtoti. Pastarojoje parodoje menininkė ryžosi pateikti ne tik naujausius savo tapybos darbus, bet ir pirmąjį videodarbą „Pertvara. Nikabas“.
Skaityti daugiauUž komforto zonos
Panašu, kad Sigita Maslauskaitė-Mažylienė pamažu palieka savo kūrybinio komforto zoną. Aistringas didelio formato tapybines kompozicijas, priskirtinas nemariai ekspresionizmo tradicijai, interpretuojančias krikščioniškąją ikonografiją, keičia „nepatogios“ temos, keblūs klausimai, nauji meninės raiškos eksperimentai. Tiesa, „nepatogiu“ keliu menininkė pasuko ne šiandien – galerijoje „Kairė–dešinė“ veikianti paroda „Prie Babilonijos upių. Pabėgėliai ir tremtiniai“ tarsi apibendrina pastarųjų metų kūrybinius ieškojimus. Prieš tai buvo projektas apleistoje Šv. Stepono bažnyčioje, paveikslais liečiant išgriautus šventovės altorius, giesmėmis valant bažnyčios erdvę ir prašant palaimos kenčiantiems, kuriems likimas lėmė palikti savo namus. Taip pat – paroda galerijoje „Artifex“, kurioje kalbėjo tekstai, išrašyti ant medžio atplaišų.
Skaityti daugiauDangaus kinas
Naujausios Lidos Dubauskienės kūrybos parodos „214.8“ atidaryme galima buvo stebėti kiek neįprastą vaizdą. Nemaža dalis publikos akylai stebeilijosi į grafikės darbus – tačiau ne taip, kaip įprasta atidarymuose, kai mandagiai apeinama visa parodos ekspozicija, o prisikišę prie kūrinių taip arti, kad jau, rodos, galima būtų užuosti net ir popieriaus lakšto aromatą... Buvau tarp tų spoksotojų, nes taip pat ne iš karto supratau (kol nepaaiškino pati autorė), kad abstraktūs, į tolimus ūkanotus horizontus žvilgsnį vedantys peizažai – ne estampai, o piešiniai, atlikti tušu ir plunksna.
Skaityti daugiauReikšmingi mažmožiai
Įrašytos į istoriją daugelis asmenybių sustingsta. O tiek daug gyvenimo akimirkų, faktų, kūrinių lieka dūlėti asmeniniuose archyvuose ir niekada nepasiekia dienos šviesos... Kelią tokiai užmarščiai bando užkirsti kolekcionieriai, renkantys jų dėmesį patraukiančius artefaktus. Paradoksalu, kad kartais kryptingai nerinktos kolekcijos tampa labiausiai vertomis dėmesio. Iš dalies tokia kolekcija priklauso tapytojui Povilui Ričardui Vaitiekūnui. Ją sudaro tapybos, grafikos darbai, objektai ir skulptūros, periodinės spaudos leidiniai.
Skaityti daugiauNugalėtojų paroda (I)
Vilniaus grafikos meno centras organizuoja parodų ciklą, supažindinantį su Europoje vykstančiais ryškiais tarptautiniais grafikos renginiais. Šiemet pristatoma nuo 1968 m. gyvuojanti Talino grafikos trienalė, jos ekspozicijoje ,,Nugalėtojai“ rodomi laureatų iš viso pasaulio darbai. Parodos kuratorė – ilgametė trienalės prezidentė, estų menininkė Eve Kask. Ekspozicija parengta Lietuvos kultūros tarybai parėmus, bendradarbiaujant su Estijos dailės muziejumi ir Estijos banku. Paroda suskirstyta į tris temines dalis: Baltijos respublikų bendros parodos sovietmečiu; pereinamojo laikotarpio (paskutinio XX a. dešimtmečio), trienalių grafika ir XXI a. kūriniai, kilę iš atsinaujinusių grafikos formų ir kuratorinių parodų. Tai viena iš trijų apžvalgų, kurią parengė „Kumu“ meno muziejaus kuratorė, Talino grafikos trienalės tarybos narė Eha Komissarov.
Skaityti daugiauNugalėtojų paroda (II)
Tęsinys. Pradžia Nr. 1 (1195) Ankstesnei meno sistemai yrant ir kultūros procesams stringant arba visai nutrūkus, vis dėlto paskutinį dešimtmetį buvo surengtos 9-oji, 10-oji ir 11-oji trienalės. Naujojoje tikrovėje įsivyravo prieštaringi, pereinamajam laikotarpiui būdingi principai. Iki tarptautinio formato išsiplėtusi trienalė siekė pristatyti geriausią grafikos meną ir supažindinti su jo naujovėmis. Tačiau visur karaliaujant postmodernizmui šiuos tikslus buvo sunku suderinti, ir kiekviena nauja trienalė nenoromis prisidėjo prie to, kad grafikos meno samprata darėsi vis miglotesnė.
Skaityti daugiauPraplėstos realybės sodai
Dviguba paroda kartu su Evaldu Mikalauskiu oficialiai vadinasi „Judu. Už pievos kalnai. Už kalnų pieva“. Kuckaitė – dešinėje, Mikalauskis – kairėje salėje. Abu atsispiria nuo gamtos formų, kurias verčia kalbėti už save, bet autoriai labai skirtingi. Kadangi esu sena Kuckaitės gerbėja, užstrigau dešinėje pusėje su 31 viena prie kitos prisiglaudusia miniatiūra. Čia būtų pravertęs didinamasis stiklas, nes visa jau linksta į juvelyrikos pusę. Gal kam buvo sunku įžiūrėti lotyniškai užvadintus ofortus, bet reikia pripažinti ir tai, kad mikrolygis neįmanomas be aukšto meistriškumo.
Skaityti daugiauVAISIŲ KRAITĖ IR NEUŽMIRŠTUOLIŲ VAINIKAS
Mikalojus VILUTIS: „Emilija Liobytė yra mano mama. Ji mirė, kai man buvo vienuolika metų. Aš jos neprisimenu. Sutikęs gatvėje, nepažinčiau. Kūno jos neprisimenu, tarsi kūno ji nebūtų turėjusi. Bandžiau prisiminti ją valgančią ir geriančią, bet nepavyko. Prisimenu tai, kas svarbiausia. Būseną, kurią patirdavau, būdamas šalia jos. Laisvę. Lyg būčiau miške, kur man nereikia būti niekuo kitu, tik savim, kur laužas dega ir šildo. Tik ne kūną, bet sielą. Mama buvo skulptorė, bet skulptūrų nedaug nulipdė. Gyvenom Žvėryne palėpėje, laimingi ten buvom visi – mama, tėvas, brolis Kristupas ir aš, bet skulptūrų mama nelipdė, nebuvo vietos. Todėl ji lipdė mane. Kiemas buvo didelis, vaikų daug. Didžiausia bausmė už nuodėmes buvo, kai mama neleisdavo į kiemą, kur vyko tikras, pilnakraujis gyvenimas, kurį vaikai patys kurdavo tokį, kokio jie norėjo. Aš buvau mamytės sūnelis. Mylėjo ji mane taip, kaip Šv. Raštas moko. Nieko man negailėdavo. Tas, kuris gaili savo sūnui rykštės, nekenčia savo sūnaus. Ji turėjo labai skaudų bizūną, kai nusikalsdavau, sakydavo: tavęs neleisiu į kiemą arba prilupsiu tau gerai pažįstamu bizūnu. Suteikdavo pasirinkimo laisvę. Dėl mano blogo elgesio nekaltindavo kitų, tik mane – pats esi savo nesėkmių kalvis. Dabar aš tave baudžiu už blogus darbus, o vėliau pats save bausk negailestingai, sąžinė tam ir duota, neužkrauk savo kaltės kitiems, neturėk priešų. Būk pats sau priešas, pats kankink save šioje žemėje, pragare mažiau kentėti reikės. Toks buvo jos auklėjimas. Todėl man gera gyventi, nes niekas nieko man neskolingas. Nesu nuskriaustasis. Man ji buvo mama. Kitiems ji buvo menininkė.
Skaityti daugiauRugsėjo meno apžvalga: be prievartos
Dailės kritikė Birutė Pankūnaitė vėl kviečia pakeliauti po Vilniaus ekspozicijų sales ir pasidomėti, ką siūlo įsisiūbavęs parodų ruduo. Savo apžvalgos ji nelaiko išsamia ataskaita, o greičiau subjektyvia reiškinių refleksija, į kokią visi galime reikšti savo teises.
Skaityti daugiauEleganto užkratas
Iškart aišku, kad knygos herojus – Telesforas Kulakauskas – yra charizmatiškas kūrėjas, nes jis kaip rašalo dėmė kiaurai įsismelkė į leidinio dizainą ir tekstus. Nuo medžiagos įvairovės, kurią lėmė plati užsakovų paletė, tokios knygos dailininkas turėtų „sušokti greitą klumpakojį“ ir vis tiek susitaikyti su mišrainės šmėkla, bet knygos dailininkas Gedas Čiuželis, rodos, tik įgavo drąsos talentingai sužaisti inicialais ir gimimo datos skaičiais priešlapiuose, pasidžiaugti Kulakausko apibendrintų formų fragmentais atskirdamas skyrius, per spalvas nukelti laiku į senų sąsiuvinių ir eskizų bloknotų pasaulį, sutvarkyti vaizdų seką taip, kad nesijaustum kaip mieste po vėtros, o galėtum ramiai klausytis Giedrės Jankevičiūtės pasakojimo. Kitaip tariant, užsirekomenduoti kaip vienas įdomiausių knygos tvarkytojų mieste.
Skaityti daugiau„Žemė/ Earth 2.0“
Kalbėti kaip ir mąstyti apie konceptualius, nekasdieniškus (neakivaizdžius) vaizdus bei reiškinius yra lengviau pasitelkiant pavyzdžius. Juolab, kad Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė – dešinė“ vykstančios parodos Žemė/ Earth 2.0 autorės, menininkės Milda Dainovskytė ir Eglė Ruibytė, ruošdamos ekspoziciją, panašu, sąmoningai nevengė idėjinių prieštarų. Žodis ‚Žemė‘ čia vartojamas kaip epitetas ir raktažodis pakankamai skirtingiems fenomenams tyrinėti: be vargo jis atstovauja globalius klausimus ir intymius, ad hoc su menininkių kasdienybe susijusius laukus; šalia miražo išsitenka kartografiniai, grafiški brėžiniai bei žemėlapiai; skirtingos materijos, tokios kaip takus vanduo ir kieta žemė susivienija, kad išreikštų vizualinio sutapimo/nesutapimo problematiką; geografinės utopijos pinasi su komplikuota realybe; objektyvus žinojimas skandinamas subjektyvioje sąmonėje; objektai funkcionuoja kaip nefunkcionalūs (pvz. Kūrinyje „Turnikas“, 2016 m. „sutrikdyta tikroji skersinio funkcija tampa metafora nefunkcionaliai salai“) etc., etc.
Skaityti daugiauGedėjimo formos pro Monmartro langą
Atsidūrus Paryžiuje vos ne iškart daug kas pradėjo atrodyti kitaip. Gal antrąją dieną, bet tikrai ne trečiąją. Ne, ne tai, kad mažai uždirbame, bet vis tiek gyvename didžiuliuose ir prabangiuose, švariuose ir puikiai suremontuotuose butuose, nors dažnai tai vertiname priešingai, ne kainų skirtumas ar kultūros sluoksniai. Šį kartą apsistojau Monmartre, netgi su vaizdu į Švč. Širdies bažnyčią, tačiau nusileidus suktais laiptukais su raudonu kilimu į gatvę mus pasitikdavo Afrika: turgus su nematytais ir nežinia kaip vartojamais vaisiais (o gal daržovėmis?), negrabiai padirbtos „Chanel“, „Louis Vuitton“, „Burberry“ rankinės, kepinti kukurūzai ir riešutai, vogti telefonai – visa tai čia pat, kaip ir švilptelėjimai, reiškiantys... Taip, vakarais stovi juodaodės merginos, lūkuriuojančios klientų, ir iš kiekvieno kampo kyšo Afrikos skurdas, tiesa, jau gerokai sutaisytas, sueuropintas, žodžiu, po euroremonto. Mums su mažąja einant iš metro, pigių D&G diržų pardavėjas prilaiko duris tardamas „madam“. Tas „madam“ – visur. Nors telefoną, žinoma, prižiūriu, tačiau įtampos ar nesaugumo jausmas maždaug toks, kaip vakare einant pro Vilniaus stoties žiedą.
Skaityti daugiauGlosarijus, arba Laiko kartografavimas pagal Eglę Vertelkaitę
Laiką tarp pirmo gegužės sekmadienio ir pirmo birželio sekmadienio galima vadinti tarpušvenčiu (tik gaila, kad šis žodis jau tapo savaitės tarp didžiųjų žiemos švenčių sinonimu). Tai mėnuo, per kurį pražysta alyvos ir kaštonai, sudunda pirmasis griaustinis, vos prasiskleidusius obelų žiedus nukanda šalnos... Be to, tas laiko tarpas skiria Motinos ir Tėvo dienas. Taip jau sutapo, kad būtent šį laiką galerijoje „Kairė–Dešinė“ vyko ir Eglės Vertelkaitės paroda „Glosos“. Ir tas sutapimas net simboliškas. Jo simboliškumą taikliai nusako Roland’o Barthes’o žodžiai: „[ž]iūrėdamas į vienintelę fotografiją, kurioje matau savo tėvą ir motiną kartu, žinodamas, kad jie mylėjo vienas kitą, galvoju: tai meilė kaip brangenybė, kuri išnyks visam laikui – nes kai manęs nebus, niekas negalės jos liudyti: ji liks tik abejinga Gamta.“
Skaityti daugiauKaip pavadinti parodą?
Dailės kritikė Birutė Pankūnaitė vaikšto po pavasarines sostinės ekspozicines erdves ir svarsto, kaip veikia meno reiškinių suvokimą jų įvardijimai: kuris parodos pavadinimas laikytinas sėkmingu ir kaip jis veikia bei ką duoda agresyvios rinkodaros strategijos?
Skaityti daugiauPasivaikščiojimas, arba skirtingi horizontai
Eglė Gineitytė parodoms ruošiasi ilgai ir kruopščiai, studijuoja teritorijas (praėjusios parodos pavadinimas), paskui ilgai ilgai keliauja mintimis, ilgai „eina į sodą". Naujos parodos pavadinimas ne tik nusako pagrindines ilgo stovėjimo prieš drobę intencijas, bet ir emocinio gyvenimo kasdienybės tiks¬lus bei prasmes. Ši metafora atskleidžia kūrybos tikslus, ėjimo į minčių ir jausenų sodą būsenas, kur spalvai kartais suteikiama tarsi šydo, uždangalo funkcija – šydo, kuris sluoksniais gula ant vienos emocijos, nuojautos, paskui ant kitos, tai slėpdamas, tai ir vėl lopinėliais atidengdamas vis kitokį potyrį, mintį ar emociją, dedikaciją, nuotaiką arba įkyriai mintyse skambančią frazę (paroda galerijoje „Kairė–dešinė").
Skaityti daugiauTapybos stotelė ir grafika tamsoje
Taip sutapo, kad Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“ viena po kitos savo kūrybą pristatė dvi Eglės, dvi talentingos tapytojos. Ką tik baigėsi Ridikaitės kūrybos paroda, o dabar čia kybo Gineitytės paveikslai. Sutapimų yra ir daugiau – abi Eglės priklauso tai pačiai viduriniajai lietuvių tapytojų kartai ir kūrybingų, talentingų moterų menininkių „klanui“ (kartu su Jurga Barilaite, Patricija Jurkšaityte, Aiste Kirvelyte), kuris vis auga ir stiprėja jau seniai nebe vyriškoje lietuvių tapybos teritorijoje.
Skaityti daugiauSkarelės metafizika
Šis tekstas turėtų būti kvadratinis – kaip skarelės. „Na, Egla, paduok šventinį skarialį, eisma turgun, katrų, babut, ir atnešu dėžutį, kad išsirinktų, nes jų tų skarialių daug ir visos tokios gražios. Taip gražiai sulankstytos, sudėtos (tikras lobis) taip man tada atrodė, beje, ir dabar. Išsirenka, aš užrišu ir einam visi į turgų,“ – rašo Eglė Ridikaitė, pristatydama 17 ant drobės išpurkštų skarelių parodą. Ją žiūrint ima girdėtis ir mano močiučių šlepsėjimas, zyzia musė, o gal siuvamoji, tiksi sieninis laikrodis, krosnyje sproginėja malkos, sukyla dulkės ir susimaišo su dūmų kvapu.
Skaityti daugiauMokymasis plaukti, piktnaudžiaujant grožiu
Aplinkybės lėmė, kad gimiau Kaune, netoli Zoologijos sodo. Jis labai svarbus mano biografijai ir savimonei, nes ten praleidau daugybę laiko. Galima sakyti, tai viena iš keleto vietų, kur vaikystėje „mokiausi mąstyti“. Iš pradžių – vaizdais. „Visi vaikai pagal apibrėžimą yra tyrinėtojai, todėl atrasti kupranugarį savaime yra ne ką keisčiau, nei atrasti veidrodį, vandenį ar laiptus“,1 – rašė Jorge Luisas Borgesas. Su šiais trim dalykais, būdama vaikas, būtent ir susipažinau pirmiausia.
Skaityti daugiauMoters-lėlės grožis ir moteriško meno kaip įkūnyto požiūrio apmąstymai
Dažnai moters moteriškumas suvokiamas kaip socialinis konstruktas, tarsi moteriškoji savastis būtų kuriama pagal sociumo ir kultūros primestas normas. Tačiau ar moteris tikrai taip lengvai gali būti įsprausta į visuomenės ar kultūros nustatytas normas? Parodoje „Postidėja III. Plotas" svarstomi moteriškumo savasties klausimai pasitelkiant vizualines išraiškos priemones. (Parodoje dalyvauja Jurga Barilaitė, Eglė Ridikaitė, Laisvydė Šalčiūtė, Pau¬lina Eglė Pukytė, Laura Zala, Eglė Gineitytė, Beatričė Vanagaitė su Ernesta Vala, Cooltūristės kartu su Inga Erdmane, Carolina Trigo ir architektė Julija Reklaitė). Mano, tikriausiai kaip ir kitų į atidarymą atėjusių žiūrovų, dėmesį labiausiai prikaustė prisukamos lėlės performansas (autorė Laura Kreivytė). Tai gražiai aprengta moteris, su aukštakulniais blizgančiais bateliais, kūno spalvos kojinėmis, trumpa klostėta suknele, kuri išryškina moters krūtinę, atidengia grakštų, skarele papuoštą kaklą ir apnuogina nugarą. Makiažas atskleidžia putlių lūpų ir didelių akių žavesį. Ji sėdi tarsi ant padėklo šiek tiek nepadoriai išskėtusi kojas. Ji – bauginančiai patraukli. Kai pradėjau galvoti apie tokio dvilypio jausmo motyvus, supratau, kad šis bauginančio patrauklumo jausmas yra susijęs su pačios moters-lėlės įvaizdžiu. Moteris suvokiama kaip lėlė dėl perdėtai skrupulingai padaryto makiažo, kuris veidą paverčia kauke, dėl dirbtinų plaukų ir, svarbiausia, dėl pačios laikysenos ir visiškai indiferentiško žvilgsnio. Ji save pateikia kaip stebėjimui ir apžiūrinėjimui tinkamą objektą. Šis objektiškumas patrauklus tuo, kad galėjau niekaip nevaržomas apžiūrinėti moterį kaip daiktą. Žvilgsniu apčiupinėti kiekvieną linkį, išmatuoti kojų ilgį ir krūtų dydį. Tik retkarčiais prabėgomis pagaudamas jos žvilgsnį (lėlė taip nesugebėtų) galėjau jausti, kad ji vis dar jautri ir reaguoja į manąjį spoksojimą. Kita vertus, šis moters-lėlės patrauklumas yra ir atstumiantis. Tai tarsi negyvas vaškinės skulptūros ar net nupudruoto lavono grožis. Moteris-lėlė išryškina pačios moteriškos savasties dvilypumą. Ji pateikiama kaip gražus žaislas sudaiktinančiam žvilgsniui. Tačiau moteriško grožio objektinimas naikina erotišką gyvenamo kūno paslėptį ir palieka mums tik daiktišką prisukamos lėlės mechanizmą.
Skaityti daugiaužmonės turėtų apsidžiaugti išgirdę žodį „feminizmas“
Susierzinimas, išgirdus apie feminizmą, rodo, kad visuomenėje ne viskas gerai, pristatydama parodą „Postidėja III. Plotas“, kurioje dalyvauja menininkė Jurga Barilaitė, sako parodos kuratorė Laima Kreivytė. „Žmonės turėtų apsidžiaugti išgirdę žodį „feminizmas“, nes tai nėra vyrų išbraukimas, paniekinimas ar nustūmimas. [...] vyrai, kurie jaučiasi tvirtai, kaip tik turėtų ne bijoti, o bendradarbiauti, džiaugtis feministėmis, kaip lygiavertėmis partnerėmis. Nebent jiems reikia kažkokių kavos padėklų“, – pabrėžia L. Kreivytė. Menotyrininkės Agnės Narušytės nuomone, pakeisti visuomenės požiūrį nėra paprasta, nes pirmiausia reikia pakeisti tūkstantmečių tradiciją, kurią daug lengviau tęsti: „Lietuvoje apskritai mėgstama sakyti – problemos neišsprendžiamos, ką mums dabar daryti... Iš tikrųjų kitur jos jau išspręstos, reikia tik pažiūrėti, kaip tai padaryta. Nuolatinis svarstymas nepasižiūrint į šoną kelia juoką.“
Skaityti daugiauLedos manifestai
Laisvydė Šalčiūtė – intelektuali menininkė. Erotiška ir intelektuali, bet intelektuali labiau. Tai nereiškia, kad vietoj žadėto malonumo gausite jo iškamšą. Net jei ji parodoje yra. Jūs negausite nieko, jei nenorėsite duoti – atviro žvilgsnio, prietarų neaptemdyto proto, nuotykių troškimo. Bent jau vizualaus, sekant menininkės nuorodomis į dailės istoriją. Paroda vadinasi „(Melo)dramos. Ledos dienoraščiai". Tariant painiau: medija, mitas, savianalizė. Pavadinimas sukonstruotas iš prieštaravimų –¬ melodrama (jausmingas kino ir televizijos žanras, neva traukiantis žiūroves moteris) yra padalyta pusiau: į melą ir dramą. Melas skliaustuose, vaizdžiai tariant – dramos širdyje. Neabejoju, kad pirmieji melodramų kūrėjai buvo lietuviai – kitos kalbos melagingą žanro prigimtį linkusios slėpti. Dar didesnė prieštara glūdi „Ledos dienoraščiuose". Mitiniai herojai nerašė dienoraščių – ypač herojės. Dienoraščiai tinka moderniam skilusiam subjektui, kuris kalbasi veidrodyje su savo kaukole ir rašo išpažintinę lyriką. Jos net tradicijų Lietuvoje nėra – paklauskite Virginijos Cibarauskės. Taigi Ledos dienoraščiai skamba kaip oksimoronas, ypač manysime, kad Laisvydės parodoje kalbama apie Spartos karalienę. Nors kilmingos antikos moterys (ir heteros) buvo lavinamos namuose, tačiau jų mintys niekam nerūpėjo. Moterys, kaip ir vergai, nebuvo pilietės, jų funkcijos apribotos privačia sfera.Moters vietą antikoje puikiai atskleidžia lakoniškas Ledos pristatymas populiarioje enciklopedijoje: „Graikų mitologijoje Leda – Spartos karaliaus Tindarėjo žmona, Aitolijos karaliaus Tesijo duktė. Pagal mitą Ledą suviliojo Dzeusas, pasivertęs gulbinu. Vėliau su savo žmona sugulė Tindarėjas. Pagal klasikinę versiją Leda padėjo du kiaušinius. Iš kiekvieno kiaušinio gimė dvyniai, iš vieno gimė Polideukas ir Helenė, Dzeuso vaikai, iš kito – Kastoras ir Klitemnestra, kurie buvo Tindarėjo vaikai. Leda su Tindarėju taip pat susilaukė Febės ir Filonojės."
Skaityti daugiauKam išmonei tiesa?
Nuo spalio 30 d. „Titaniko“ antro aukšto salėse vyksta Mikalojaus Povilo Vilučio kūrinių paroda, surengta dailininko septyniasdešimtmečio proga. Parodos kuratorės – Grafikos centro galerijos darbuotojos, dailėtyrininkės Kristina Kleponytė-Šemeškienė ir Jurga Minčinauskienė – sąžiningai, profesionaliai padirbėjusios pateikė išsamią, nuoseklią, aiškios sandaros vieno žymiausių Lietuvos grafikų kūrybos apžvalgą.
Skaityti daugiauVieno pasaulio tobulintojas Vilutis
„Tobulinti pasaulį – mano misija šiame gyvenime. Rašinėliai ir paveikslėliai šioje knygoje tam ir skirti." Taip 2009 m. į skaitytoją savo pirmąja tekstų knyga „Tortas" prabyla grafikas Mikalojus Povilas Vilutis. Unikalus pasaulio tobulintojas ir stebėtojas šiemet savo tekstų ir vaizdų mėgėjus pamalonino net kelissyk: vasaros pradžioje pasirodė antroji Vilučio knyga „Sriuba" (abi knygas išleido leidykla „Tyto alba"), o prieš porą savaičių VDA parodų salėse „Titanikas" (antrame aukšte) buvo atidaryta grafiko jubiliejui (keista ir nomenklatūriškai pompastiška būtų apie Vilutį sakyti „70 metų sukakčiai paminėti") skirta paroda, pavadinta paprastai, bet esmiškai: „Mikalojus Povilas Vilutis".
Skaityti daugiauLedos pakartojimas
Eksponuodama prieš dvidešimt metų padarytus piešinius, Laisvydė Šalčiūtė atkreipia dėmesį į pasikartojantį gulbės motyvą. Šis motyvas tampa jos pagrindine tema naujiems piešiniams, kurie pristatomi kaip paroda parodoje. Tai, kas prieš dvidešimt metų buvo tik fonas ir marginalija, dabar tampa pagrindine vaizdavimo figūra. Autorė atlieka savotišką savęs pažinimo aktą – ji apmąsto gulbės motyvą kaip represuoto moteriškumo ir erotiškumo ženklą. Iškeldama į pirmą planą, menininkė susieja jį su graikišku Ledos mitu, kuriame pasakojama apie tai, kaip Dzeusas, pasivertęs gulbinu, suvilioja Ledą. Įvairių autorių tapytas Ledos mitas naujai atkartojamas Laisvydės piešinių cikle.
Skaityti daugiau„Nakties“ grafika
Prieš daugiau nei dvidešimt metų Alfonsas Andriuškevičius viename žinomiausių savo tekstų chirurgo tikslumu padalijo lietuvių tapybos „kūną" į dvi dalis, t. y. į „dienos" ir „nakties" tapybą. Pamenate, „nakties" tapytojams priskyręs įvairių kartų lietuvių menininkus – Valentiną Antanavičių, Joną Gasiūną, Arvydą Šaltenį, Šarūną Sauką, Vincą Kisarauską, Mindaugą Skudutį ir daugelį kitų, jis rašė, kad gana skirtingą jų kūrybą labiausiai vienija antropomorfiniai vaizdiniai, perteikti ekspresionistine, siurrealistine, dadaistine plastine kalba. Žvelgdami į neseną lietuvių grafikos istoriją per panašią prizmę, „nakties" grafikos kategorijai neabejotinai priskirtume ir Alfredos Venslovaitės-Gintalienės kūrybą. XX a. aštuntuoju ir devintuoju dešimtmečiais sukūrusi reikšmingus estampų ciklus, vėliau grafikė „pritilo". Matyt, menininkę įtraukė gyvenimiškų aplinkybių rutina ir kiek mažiau visuomenei matomi kūrybiniai darbai. Tačiau galerijoje „Kairė-dešinė" neseniai surengta retrospektyvinė jos kūrybos paroda „Pilnaties miestai" be¬sąlygiškai įtikina profesionalumu, meistriškumu, žavi sudėtingu, daugiaplaniu siurrealistinių vizijų pasauliu, lietuvių dailėje beveik neturinčiu sau lygių. Atlikimo požiūriu šios menininkės kūryba taip pat išsiskiria –¬ ji kūrė daugiausia litografijos technika, kuri mūsų dienomis naudojama nedažnai, drąsiai imdamasi ir pačios sudėtingiausios raižybos – tiesiai ant litografinio akmens klišės. O ir oforto, akvatintos technikas A.Vens¬lovaitė-Gintalienė geba įjungti taip, kad aštri, ritminga štricho linija ar padūmavusi, netvari akvatintos dėmė tik sustiprina paslaptingas, mistines estampų nuotaikas.
Skaityti daugiauĖjo austras pas Radvilas, o pataikė ant bobos šakių
„Į plakatus galima žiūrėti kaip į grynojo meno kūrinius, tačiau jie yra ir tos epochos dokumentai, atspindintys įvairias kasdienybės detales. Kartu jie – tobulas manipuliacijos ir propagandos instrumentas, – sakė dailės istorikė Laima Laučkaitė-Surgailienė. Menininkų talentus išnaudojančios propagandinės karo mašinos produkcija pristatyta Vilniaus Grafikos centro galerijos parodoje „Okupacijos realijos. I ir II pasaulinių karų Lietuvos plakatai“. Gegužės 9 dieną parodos tema surengta atvira diskusija, kurioje dalyvavo menotyrininkai ir istorikai. Pasak parodos kuratorių Giedrės Jankevičiūtės ir L. Laučkaitės-Surgailienės, karo plakatai – ir propagandos priemonė, ir kasdienybės atspindys. Didžiųjų karų vizualinė produkcija padeda geriau suprasti, kuo tomis dienomis gyveno civiliai okupuoto krašto piliečiai. Meno istorikės įsitikinę, kad XX a. Lietuvos kultūrinis gyvenimas ne tik taikos, bet ir karo metais buvo žymiai turtingesnis nei mes iki šiol manėme. „Šiuose popierėliuose, kurie viešoje erdvėje dažniausiai gyvuodavo vos keletą mėnesių, yra įrašyta daug svarbių mūsų istorijos puslapių“, – plakatų svarbą pabrėžė meno istorikė G. Jankevičiūtė. Jos domėjimosi laukas – Lietuvos dailės gyvenimas Antrojo pasaulinio karo metais. Pasižvalgiusi po Lietuvos ir Latvijos archyvus kuratorė pastebėjo, jog 1941–1944 metais vokiečiai, į visas tris Baltijos žiūrėdami kaip į vieną Ostlando regioną, visur platino tuos pačius plakatus. Tik užrašai buvo lietuvių, estų ar latvių kalbomis. Tuo tarpu Pirmojo pasaulinio karo plakatuose kelios kalbos naudojamos net ir tame pačiame plakate. Stengdamiesi kuo greičiau papildyti savo kariuomenės išteklius vokiečiai į daugiakalbio Vilniaus gyventojus kreipėsi net keturiomis kalbomis.
Skaityti daugiauPropaganda vulgaresnė už pornografiją
Dviejose Grafikos centro galerijos salėse eksponuojami 1915–1918 ir 1941–1944 m. Lietuvoje (taip pat Latvijoje ir Estijoje) platinti plakatai ir afišos iš Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Bibliografijos ir knygotyros centro, Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rinkinių. Parodos kuratorės Laima Laučkaitė ir Giedrė Jankevičiūtė pavadinimą parinko nepaisydamos aplinkybės, kad sąvoka „okupacija“ mums reiškia ne tik Vokietijos kariuomenės valdžią Pasaulinių karų metu, bet ir kur kas ilgiau trukusį sovietmetį. Ši paroda dailės istorikėms – stambaus tyrimų projekto dalis, o šio svarbus akstinas – Pirmojo pasaulinio karo šimtosios metinės, šiemet plačiai svarstomos visos Europos mokslo ir žiniasklaidos.
Skaityti daugiauGrafiko P. Repšio kūriniai dvelkia paslaptimi
Jei reikėtų išvardinti šiuolaikinius lietuvių dailininkus, kurių gyvenimas ir kūryba glaudžiausiai susiję su Vilniumi, pirmajame trejetuke tikrai atsirastų Petras Repšys. Vilniaus grafikos meno centro galerijoje atidarytoje jo ofortų ir piešinių parodoje „Atvaizduotos istorijos“ rodomas ir jo garsusis Vilniaus ciklas, rašo "Lietuvos rytas". P. Repšys atsirastų tyliai, lyg būtų tik išvedęs į senamiesčio skersgatvį šunį ir visai atsitiktinai atsidūręs lietuvių dailės olimpe. 1940 metais Šiauliuose gimęs dailininkas užaugo šiame pramoniniame mieste, kuris per karą buvo sugriautas. Vilniuje jis apsigyveno 1960-aisiais, ir būtent šio miesto architektūra, alsuojanti šimtmečių istorija, tapo jo kūrybos erdve ir įkvėpimo šaltiniu.
Skaityti daugiauDangus – kažkur ties Česukais
Povilo Ričardo Vaitiekūno piešinių paroda galerijoje „Kairė–dešinė” išsirikiavo savotiškais laiptais. Apačioje, t. y. dešiniojoje salėje, kybo juodieji piešiniai pramaišiui su spalvotaisiais, kairiojoje – vien tik juodi, o viršuje – šviesiausioje jos patalpėlėje – žiūrovo laukia „lengvoji” parodos dalis – perregimi, skaidrūs brūkštelėjimai pastele. Gal ši hierarchija paprasčiausiai sąlygota galerijos patalpų išdėstymo, tačiau ji primena ir tai, jog šventovėje Dievo veido niekada neaptiksi po kojomis – čia paprastai bruzda kokie nors kažkelinto rango šventieji, arba – tamsybių gaivalai. O Jis stebi iš aukštybių. Bet visose trijose Vaitiekūno parodos dalyse daugybė prieštarų, o ir užlipęs į „parnasą”, t. y. į „lengvąjį” kambarėlį, gali ten atrasti visai ne tobulą idilę, o tai, ką tikėjaisi matyti apačioje. Ir atvirkščiai…
Skaityti daugiauLėto laiko koriai
Norintiems pažinti vieno įdomiausių Lietuvos dailininkų – Petro Repšio – kūrybą priemonių yra. Pirmiausiai – solidus, išsamiai pagrindines jo veiklos sritis (knygų iliustracijos, estampai, medaliai, plaketės, skulptūros, reljefai, piešiniai, freska) pristatantis albumas „Petras Repšys“, išleistas 2006 m. (sudarytojai Laima Kanopkienė, Eugenijus Karpavičius, „Kultūros barų“ leidykla. Artimiausiu metu ketinama išleisti atnaujintą versiją). Norintiems geriau suprasti kūrimo aplinkybes, epochą ir autoriaus mąstymo būdą verta pasiskaityti puikiu stiliumi sumegztą pokalbių knygą „Piešimas buvo tarsi durys“ (Petrą Repšį kalbina istorikas Aurimas Švedas, išleido „Aidai“, 2013). Čia Repšys intymesnis, kalbama nuo pradžių pradžios, vaikystės iki beveik dabar, labiausiai įsižiūrint į „ideologines situacijas“ (kai sprendimas atskleidžia santykį su sistema) sovietmečiu. Iš dailininko kalbos jaučiasi, kad įprotis neprarasti budrumo niekur nedingo: klausiamas apie nemalonumus moka kalbą pasuk kitu kampu, formuluoti alternatyvias laikysenas, o labiausiai – nusišalint į ten, kur įdomiausia. Ir visiškai negali pykti, nes Repšio istorijos daug puikesnės nei tikrovė, apie kurią prašyta papasakoti. Kartu tai ir yra jo tikroji tikrovė, vaizdingai atsiskleidžianti dėl jo literatūrinio talento. Ir apie sovietmetį juk neįmanoma pasakoti normaliais žodžiais, nes ten reikšmės visiškai neatitinka pirminių, tuo lengva įsitikinti ir sekant dabartines naujienas iš Rusijos valdžios.
Skaityti daugiauStebėjimo taktikos
Lino Blažiūno kūrybai, kaip ir daugelis, tapau neabejinga vos pamačiusi jo darbus 2011 m. Vilniaus grafikos meno centro (VGMC) organizuotoje parodoje „Estampas ’10“, kurioje jaunasis autorius buvo apdovanotas diplomu už sėkmingą metų debiutą. Puikiai prisimenu tą kartą grafikos meno žinovų ir pačių menininkų reikšmingus atodūsius palinkus prie Lino darbo „Miško hipnozė“ (2010), kai paaiškėjo, kad kūrinys sukurtas pasitelkus ne išmaniąsias technologijas, o sausos adatos techniką. Čia tikriausiai reikėtų stabtelėti ir paminėti, kad pastaraisiais metais VDA grafikos katedra išleido būrį grynosios (t.y. estampinės) grafikos entuziastų, kurie jaudina žiūrovus ne tik įdomiomis ir nuosekliai vystomomis temomis, tačiau kartu žavi ir kvapą gniaužiančiu meistriškumu. Amžiniems grafikos skeptikams užbėgdami už akių, jaunieji intensyviai kuria ir sėkmingai dalyvauja meno projektuose tiek Lietuvoje, tiek svetur, jų darbus noriai įsigyja meno kolekcininkai bei muziejai.
Skaityti daugiauSuspausta realybė
Mane piešinys žavi tuo, kaip koncentruota forma įmanoma perteikti savo požiūrį į tikrovę. Tiek laisvas vienu gestu išsakytas pasakojimas, tiek smulkiais štrichais modeliuota istorija dažnai patraukia dėmesį kaip nepakartojamos akimirkos, minties išraiška, siekianti tiesioginio sąlyčio su asmeniniais išgyvenimais. Povilo Ričardo Vaitiekūno „Piešiniai“ tęsia galerijos „Kairė–dešinė“ rengiamą parodų ciklą, kuris išsamiau pristato šią mažiau eksponuojamą garsių lietuvių menininkų kūrybos sritį. Žinomo tapytojo, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Povilo Ričardo Vaitiekūno kūriniai visada išsiskyrė ne tik jautria tonų pagava, bet ir ypatingu gebėjimu per taupią raišką sukurti kritinį egzistencinį krūvį, kurio gijų galime ieškoti Vincento Van Gogho, Emilio Nolde’s ar Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryboje, simbolių specifikoje.
Skaityti daugiauVilniaus galerijose – grafikos raumenys ir kitos kūno dalys
Šiuo metu devyniose Vilniaus galerijose vyksta paroda „Kūnas. Lietuvių grafika 1980–2013“. Tai vienas iš retų renginių, kuriuos įdomu žiūrėti ir profesionalams, ir tiems, kurie net nežino, kiek kainuoja įėjimas į galeriją. Sakot, nemokamas? Taip, jūs teisūs. Tad – apie parodą. Parodos kuratorės Jurga Minčinauskienė ir Kristina Kleponytė-Šemeškienė grafikos meno centre „Kairė dešinė“ dirba septynerius metus. Galima sakyti, kad tiek laiko ir buvo ruošiamasi šiai parodai.
Skaityti daugiauKūnas kaip pretekstas
Birželio 12 d. „Pamėnkalnio“ galerijoje buvo paskelbtas ambicingo parodų ciklo, išsiskleidusio devyniose skirtingose vietose, „Kūnas. Lietuvių grafika 1980–2013“ atidarymas. Kiekviena ciklo dalis turi po vaizdingą pavadinimą, vienaip ar kitaip susijusį su žmogumi ar jo kūnu: veidai, būsenos, širdis, randai, raumenys, dienoraštis, įsikūnijimai, jėgos ir t.t. „Pamėnkalnio“ galerijoje rodomi „Raumenys“. Galbūt atskirų parodų pavadinimai ir nėra vienodos kategorijos, tačiau tai, matyt, padiktavo esama medžiaga, o visas parodas vienija bendras kūno motyvas. Svarbu, kad lankytojams pristatomas beveik visas Lietuvos grafikos meno „aukso fondas“ pradedant nuo 1980 metų iki dabar. Kelių autorių kartų įtraukimas ciklui suteikia įdomumo, dialogo įspūdį. Žinomi klasikai eksponuojami drauge su visai jaunais menininkais. Žiūrovas turi pagrindo laukti netikėtų sąskambių.
Skaityti daugiauJuos galima atpažinti
Tai viena iš parodų ciklo „Kūnas. Lietuvių grafika 1980–2013“ dalis. Parodoje ,,Dienoraštis“ pristatomos keturios menininkės: Irma Balakauskaitė, Inga Dargužytė, Danutė Gražienė ir Asta Rakauskaitė. Šių autorių grafikoje kūnas tampa žmogaus emocijų, asmeninių potyrių pasakotoju. Ekspozicija pradedama grafikės I. Balakauskaitės darbais. Nenutolusi nuo savo ankstesnės kūrybos, kurioje vyrauja beveik antgamtiškos išvaizdos figūros bei teatro scenovaizdžius primenanti aplinka, autorė žiūrovą ir čia įveda į vidinės įtampos, net sąmyšio būseną. Ekscentriškos jos figūros atrodo lyg įkalintos vaizduojamoje erdvėje. Ne visai įskaitomi įrašai ranka verčia stebeilytis į kūrinius dar labiau susikaupus, žada išsipasakojimo situaciją. Tačiau iki galo neatsiskleisdamas dienoraštis lieka užkoduota paslaptimi – ne kiekvienam lemta jį perskaityti. Akį ypač traukia dinamiškas figūrų bruzdėjimas – lyg pasimetusios ar pamišusios jos, rodos, blaškosi. Galima tik spėlioti, mėginti intuityviai suprasti vaizduojamų figūrų būsenas.
Skaityti daugiauDailės realijos, kompensaciniai mechanizmai ir šiokios tokios viltys
Nežinia, ar dėl sezoninio nuovargio – nes kaip tik taip galima pasijusti nuo rudens iki vidurvasario strimgalviais stengiantis aplankyti bent didžiąją dalį Vilniaus parodų, kurios per karščius dar patirštėjo, – ar dėl kažkokių objektyvesnių priežasčių apima keistas jausmas. Nacionalinė dailės galerija uždaryta. Vytauto Kasiulio muziejus atidarytas. Mieste, kur pažvelgsi, – biurokratinės skulptūros. O naujo paminklo Laisvės kovoms pažymėti konkurso ekspozicija primena siaubo kambarį. Su daug falų ir arkliais. Su keliais iki graudumo atpažįstamais etatiniais dalyviais. O ir maždaug 70 procentų nevalstybinių galerijų parodų, kaip ir kasmet, dvelkė nykių, išgyvenimui sukurptų projektų nuorašais. Bet ne visur. Imi svyruoti tarp isteriškos desperacijos, visiško atbukimo ir piktos ironijos. Jei nori, gali pabūti lojančia bolone, savo naiviu balseliu lydinčią karavaną, arba patausoti gerklas. Bet tada atrodys, kad visiems čia viskas patinka ir tinka. Nes tuos spontaniškuosius komentarus feisbuke gan greitai suvirškins griūtim riedantis srautas. Saviškiai sakys: „Meno kritika neatlieka savo funkcijos.“ Atlieka ar neatlieka, nepamenu, ar kas nors svarstė, ar reikia mums Kasiulio muziejaus pačiam Vilniaus centre, kur centriau ir būti negali, centriau nei pats Čiurlionis, kurio darbų mugėj tik vos daugiau nei už dvidešimt tūkstančių, kitaip nei Kasiulio, nieks nepardavinėja. Kaip pasaulio įžymybei pigoka.
Skaityti daugiauKone du šimtmečius trunkanti „Metų“ epopėja
Retai nutinka, kad atskiri kurio nors kultūrinio renginio komponentai ne tik papildytų, bet ir persmelktų vienas kitą, susiglaustų tarsi du gaubiantieji pumpuro žiedlapiai… Pumpuras šiuo atveju – visa donelaitiana, o mūsų žvilgsniui ir kitoms juslėms tamsų lapkričio vakarą (11-08) pasiūlytieji žiedlapiai – Giedrės Jankevičiūtės ir Miko Vaicekausko dvikalbio leidinio Visagalė tradicija: Kristijono Donelaičio poemos ‘Metai’ iliustracijos ir vaizdinis kanonas / An Omnipotent Tradition: The Illustrations and the Visual Canon of Kristijonas Donelaitis’s Poem ‘Metai’ pristatymas bei parodos tuo pačiu pavadinimu atidarymas Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“. Ir viena, ir kita forma apžvelgiama Kristijono Donelaičio, šio Prūsų Lietuvos kunigo, hegzametru parašytos poemos, pirmojo leidėjo valia gavusios Metų vardą, knyginė istorija: nuo Liudviko Rėzos iš rankraščio parengto, kartu su vertimu į vokiečių kalbą 1818 m. Karaliaučiuje (Kenigsberge) išleistos iki visai naujų, pasirodžiusių 2012-aisiais. Tiesa, šiemetiniai, didžiojo jubiliejaus – 2014-aisiais švęsimų Kristijono Donelaičio 300-ųjų gimimo metinių – išvakarėse pasirodę Metai jau neaprėpti, bet kaip baigiamasis akordas (ir vienu, ir kitu atveju) pateiktas pažadas – grafiko Petro Repšio eskizai, būsimo leidinio vizijos…
Skaityti daugiauSavaime suprantamas Donelaitis?
Kristijono Donelaičio „Metus“ pagal privalomą programą mokykloje skaitėme visi. Mokėmės atmintinai pradžią, kuri atminty įsismelkė kaip įkyrus posmas. Arba bent jau išsisukinėjom, atsiskaitinėdami spėliojom, kaip dėtis pasimokiusiam. Ar tikrai aštuntokui gali rūpėti, kaip būrai vargsta prie ūkio, kaip nemyli ponų ir tarpusavyje santykius aiškinasi? Ir dar tokia keista kalba – senobiška, hegzametru... Man asmeniškai Donelaitis vertingas ir net įdomus ėmė atrodyt tik studijų metais, kai Viktorija Daujotytė mus mokė kalbą suprasti naujai.
Skaityti daugiauVisagalės tradicijos kodas
2013 metų lapkritį Vilniaus grafikos meno centre vyko paroda „Visagalė tradicija: Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ iliustracijos ir vaizdinis kanonas. Skelbiame leidinyje „Kultūros barai“ publikuotą Kęstučio Šapokos pokalbį su parodos kuratoriais Giedre Jankevičiūte ir Miku Vaicekausku.
Skaityti daugiauKą čia veikia pelėda?
Rašydama vieną LRT radijo komentarą, iš pradžių norėjau papasakoti apie nutirpusio sniego atidengtą šiukšlynų kultūrą ką tik į Vilnių nusileidusių marsiečių požiūriu. Tų kosmoso perėjūnų balse galėtų pasigirsti netikėjimo gaidelė. Jų „naivus“ stebėjimasis šio pasaulio tvarka apsaugotų nuo eilinio skundo, kad visi dergia kur pakliuvo, kiemsargiai tinginiauja, o valdžia užsiima savais reikalais, palikdama miestą savieigai. Žvilgsnis iš anapus leistų parodyti įprastą tikrovę taip, tarsi ji būtų keista. Tos minties atsisakiau, nes išsigandau, kad per toli nuklydus į vaiduoklių teritoriją nebebus kelio atgal.
Skaityti daugiauKeturi fotografijos prieštaravimai šv. Augustinui
Nežinau, kas bus. Taip prasideda kiekvienas tekstas (ir net pasibaigia). Tai – ir Akvilės Anglickaitės parodoje „Fermata“ užkoduota patirtis. Fermata, rašo ji, „yra ženklas. Muzikos kalboje jis žymi užtęstą garsą arba pauzę, kurio trukmė kūrinyje neapibrėžiama jokia ritmine struktūra. Fermata užlaikoma po impulso – nesvarbu, garso ar tylos. Jos trukmę kompozitorius palieka atlikėjo interpretacijos laisvei. Fermata sujungia garso judesį (veiksmą), jo sulaikymą, pratęsimą ir jo nutraukimą.“ Keturi veiksmai apibūdina nežinią – ar tuomet ji vis dar nežinia? Pradėtą garsą ar pauzę tęsia ir nusprendžia nutraukti atlikėjas, kartais neapsispręsdamas ir leisdamas garsui tiesiog užgesti. Įsivaizduoju: rašomo teksto lūkuriavimą, trukmę ir pabaigą valdau kaip jo atlikėja, tarsi kas nors kitas manyje diktuotų jau seniai suplanuotą istoriją. Fermatą galima suprasti kaip laisvę, langelį kūrybai, praardytą jau gatavo kūrinio siūlę. Bet joje glūdi ir neapsisprendimo momentas, stabtelėjimas (it. fermare – sustabdyti), užlaikymas nežinioje: „gal kažkas bus, o gal ir nebus“ – maždaug taip apibendrino parodos poveikį Gintaras Zinkevičius.
Skaityti daugiauKaip „skaityti“ grafiką?
Kovo 14–30 d. Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė” buvo eksponuojama Augusto Bidlausko grafikos darbų paroda „Žmogus 2″. Pirmoji prieš keletą metų vykusi asmeninė autoriaus darbų paroda vadinosi „Žmogus”. Panašių pirmųjų ar antrųjų jaunų kūrėjų parodų atidaroma daug, kodėl rašau apie šią? Pirma, dėl to, kad Augustas yra mano draugas. Antroji priežastis – labai tikiuosi – ne mažiau motyvuojanti. Neramina klausimas: kaip reikėtų „skaityti” grafikos darbus, kuo jie skiriasi nuo kitų menų? Tebūnie ši paroda suvokiama kaip priklausanti bendrai pradedančiųjų grafikų parodų organizavimo schemai, turint galvoje neaktyvų publikos santykį su ekspozicijomis, menką dėmesį žiniasklaidoje. Nepaisant to, pabandysiu pa¬rodyti, kad žvelgiant į kiekvieną tokią parodą kiek atidžiau, neuždedant darbams pradedančio-nežymaus-neaktualaus autoriaus etikečių, galime pasijusti turį ir kūrėjų, ir svarstytinų grafikos egzistencijos klausimų.
Skaityti daugiauDrugeliai tarp skalbinių
Šįsyk Vilniaus grafikos meno centro laiptinė skiria ne tik puses, bet ir žmogaus bei gamtos kūrinių pasaulius – Lino Blažiūno parodą „Baltas drugelis“ ir Lauros Selmistraitytės „Tai audinys“. Apeinu jas taip, kaip ir rašau, iš kairės į dešinę. Kairėje salėje mane pasitinka stikle sustingusi gyvūnija. Ant sunkių grandinių pakabinti skaidrūs lakštai, kuriuose iš smulkių štrichelių išnyra grynas grožis – gyvūnų atvaizdai. Parodos koncepcija nuo filosofiškų ieškojimų („Jei snaigės krisdamos iš dangaus virstų baltais drugeliais, nebeliktų būtojo kartinio laiko“) peršoka prie beveik liaudies pasakos („Pagavau krentančią snaigę ir ji pavirto drugeliu. Drugelis nuskrido į sniegą ir vėl atvirto snaige. Vėjas tą snaigę pakėlė ir pavertė tuo pačiu drugeliu“), o baigiasi pačiu tikriausiu haiku („Įkalinti kūnai / Virsta baltais drugeliais / Sustingusiu skrydžiu“). Parodą lydintis tekstas kvapo neužima, tačiau ne jis čia svarbiausias, tad palikusi jį literatūros kritikams žengiu gaudyti drugelių.
Skaityti daugiauLyg kopimas kalnų takeliu
Visi besidomintys grafika atpažįsta Tatjanos Diščenko darbus iš jos savito braižo, kuriam turėjo įtakos ne tik studijos Lvovo poligrafijos institute ir ilgametis darbas animacijos srityje, bet ir (Lietuvos aplinkoje) ne visai standartinis kūrybinio brendimo kelias. Jos individualių parodų recenzijose nuolat kalbama apie subtilų ir meditatyvų estampų pobūdį, poetinius ir muzikinius būties apmąstymus, minimalistinėmis formomis išreikštus daugiaprasmius vaizdus. Bet pirmiausia Tatjana vertinama kaip nepriekaištingai profesionali oforto technikos meistrė, paverčianti technikos subtilybes meninio vaizdo dalimi.
Skaityti daugiauSkirtumai ir sutapimai
Įprasta, kad paroda, ypač grupinė, yra tam tikra kolektyvinė manifestacija, reakcija į kokią nors idėją, temą (žinoma, jei nekalbame apie „Plekšnės“ klubą ar panašius susivienijimus, ataskaitines parodas, kuriose svarbu tiesiog pasirodyti). Ši ekspozicija sudaro atvirkščią įspūdį – jokios temos, jokios koncepcijos, tik daugybė skirtingų mąstymo krypčių, nuorodų – nuo Mažosios Lietuvos ar senovės Graikijos istorijos iki šiuolaikinių artefaktų ir net zoologijos.
Skaityti daugiauGrafika be citatų ir politikos
Kartais, be paliovos gilinantis į menines idėjas, prikimštas filosofinės, mokslinės, socialinės, politinės argumentacijos, pasiilgsti ir tylios, nepretenzingos kalbos… Arba –¬ panūsti patirti tą keistą akimirką, kai paprasčiausias veiksmas (tylėjimas, alsavimas, žiūrėjimas etc.) ar kažkoks kasdienis daiktas, interjeras dailės kūrinyje staiga dvelkteli veriančiu tikrumu. Gal net amžinybe...
Skaityti daugiauIlgos sutemos
Pristatyme sakoma, kad paroda skirta „išsiilgusiems tikrosios grafikos“. Bet tai tik pusė tiesos. Taip, Lidos Dubauskienės darbai raižyti, braižyti, sluoksniuoti ir atspausti klasikine technika, parodytas nepriekaištingas meistriškumas, net ekspozicija atrodo gana klasikinė. Bet taip tik atrodo. Pažiūrėjusi bent tris mažo formato darbus esi įtraukiama į „filmo“ žiūrėjimą. Kūriniai valdingai nurodo, kur stovėti ir kaip judėti. Todėl tai veikiau instaliacija, nes kūriniai ir jų išdėstymas visiškai transformuoja erdvę ir valdo žiūrovą. Pirmiausia turi peržengti saugų (pusės rankos) atstumą ir priartėti prie atspaudo, kitaip paprasčiausiai neįžiūrėsi. Kai priartėji, supranti, kad turi reikalą su erdve, išsiplėtusia į kitą perspektyvos pusę. Tokia, kokios meldė pravoslavų ikonos. O kadangi jau palinkai, būtinai prarasi pusiausvyrą ir įkrisi.
Skaityti daugiauDvidešimt devynios tapatybės
Laisvydės Šalčiūtės parodos pavadinimas pasiskolintas iš Virginijos Woolf 1928 m. parašyto romano „Orlando“, tik paantraštė („biografija“) tampa pavadinimo dalimi. Pati rašytoja savo kūrinį apibūdino kaip biografinio žanro parodiją aiškiai parodydama jos fiktyvumą – Orlando iš karalienės Elžbietos I laikų didiko, ambasadoriaus Turkijoje, virsta karalienės Viktorijos laikų moterimi. Romanas dedikuotas artimai draugei, taip pat rašytojai Vitai Sackville-West. Virginija Woolf nepasitenkino tik užrašydama išgalvotą, bet tikrų istorinių faktų ir papročių prisodrintą biografiją – ji dar parinko ir vaizdinius Orlando egzistavimo „įrodymus“: nutapytą didiko portretą ir kitų personažų fotografijas, kuriose net trys Vitos Sackville-West atvaizdai. Romanas užbaigiamas šia diena (1928 m. spalio 11 d.) tarsi atgręžiant skaitytojui veidrodį (arba kine pagrindinei aktorei žvelgiant tiesiai į kamerą, t.y. žiūrovą).
Skaityti daugiauŽINOJUSI UNIVERSALIĄ FORMULĘ
Vilniaus grafikos meno centre, galerijoje „Kairė dešinė“, kovo 15 d. buvo atidaryta dailininkės Marcės Katiliūtės 100-mečiui skirta paroda (kuratorės Jurga Minčinauskienė ir Kristina Kleponytė-Šemeškienė). Iš pažiūros kukli ekspozicija charizmatiškosios dailininkės kūrybą atspindėjo gana įvairiapusiškai. Originalūs kūriniai, jų kopijos, šūsnis laiškų, keletas fotografijų ir videoprojekcija, glaustai pristatanti pagrindinius Katiliūtės kūrybos etapus, veikė kaip „nuorodų“ visuma – buvo galima susidaryti neblogą visumos vaizdą ir, sekant Kęstutis ŠAPOKA ŽINOJUSI UNIVERSALIĄ FORMULĘ Jubiliejinė Marcės Katiliūtės paroda „nuorodomis“, gilintis toliau. Taigi, turime reikalą su muziejine gerąja prasme miniekspozicija. Marcė Katiliūtė iliustravo tik keturias knygutes, visos skirtos vaikams – Vytauto Tamulaičio „Kiškelio užrašai“, Kazio Jakubėno „Riešutėliai“, Petro Cvirkos „Napalys bailys“, Antano Vaičiulaičio „Mūsų mažoji sesuo“. Apipavidalino kunigo Mykolo Vaitkaus sudarytą maldaknygę „Rožių lietus“ (1936), suprojektavo plakatų, subrandino ir pradėjo įgyvendinti ambicingą sumanymą iliustruoti Ievos Simonaitytės romaną „Aukštujų Šimonių likimas“. Kūrė ir taikomąją grafiką. Marcė Katiliūtė – paslaptinga asmenybė, lietuvių dailės istorijos legenda. Ne tik todėl, kad vos pradėjusi kūrybinį kelią savo noru pasitraukė iš gyvenimo, bet ypač todėl, kad buvo viena gabiausių, ryškiausių iš savo kartos dailininkų, sugebėjusi vidinį nerimą ir įtampą paversti aštria, koncentruota egzistencine materija grafikos (dabar jau galime sakyti ir tapybos) kūriniuose. Ne veltui ji taip žavėjosi Van Goghu ir stengėsi perprasti jo kūrybos „virtuvę“, matyt, intuityviai jausdama giminiškus nenumaldomai jautrios sielos virpesius.
Skaityti daugiauJaunoji nacionalinės dailės klasikė
Kovo 15 d. Vilniaus grafikos meno centre atidaryta dailininkės Marcės Katiliūtės 100-mečiui skirta paroda (kuratorės Jurga Minčinauskienė ir Kristina Kleponytė-Šemeškienė). Ekspozicija nedidelė, tačiau turininga: grafikos centro parodų salėje „+“ iškabinti linoraižiniai ir tapybos darbai iš Lietuvos dailės muziejaus ir Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių reprezentuoja Katiliūtės palikimo vertingiausią dalį, o elementoriaus iliustracijos (LDM) ir plakato „Saugokimės venerinių ligų“ (1934) reprodukcija primena, kad dalį laiko ir energijos dailininkei teko skirti taikomosios grafikos užsakymams. Katiliūtės asmenybę ir menines pažiūras padeda suvokti jos užrašų fragmentai, kuratorių parinkti iš archyvo, saugomo Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos rankraštyne.
Skaityti daugiauPasaka apie dvi grafikes
Gyveno kartą dvi jaunos menininkės Milena ir Agnė. Jos visada buvo grafikės, bet turėjo ilgai dirbti biuruose (et, toks gyvenimas...), kol vieną dieną suprato, kad atėjo metas išsilaisvinti ir tapti nepriklausomomis kūrėjomis. Kaip tarė, taip ir padarė. Metė darbus ir įkūrė bendrą studiją. Tada nusprendė, kad prieš žengiant į šiuolaikinės grafikos pasaulio platybes, reikia pasitreniruoti ir šiek tiek apšilti. Vasario 20 d. Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė – dešinė“ atidarė bendrą parodą „Treniruotė“.
Skaityti daugiauPiešinio (at)mintis
Kai Jurga Minčinauskienė pasiūlė prisidėti rengiant Marijos Teresės Rožanskaitės parodą „Kairės–dešinės“ galerijoje, apsidžiaugiau. Prisiminiau menininkės dirbtuvėje matytas krūvas piešinių ir eskizų, kurių tik nedidelė dalis eksponuota parodose. Bet kartu sukirbo abejonė. Nors Rožanskaitė piešė daug – pieštuku ir pastelėmis, flomasteriu ir angliuku, tušinuku ir sangvinu, – piešinio, kaip savarankiško meno kūrinio, nesureikšmino. Tiksliau, nesureikšmino formos, virtuoziškos linijos, autentiško gesto paieškų. Jai visada buvo svarbiau tai, kas slypi už popieriaus lapo – žmogus, emocija, dramatiška situacija, idėja. Piešinys Rožanskaitei buvo tik viena iš medijų, realybės retransliavimo priemonė.
Skaityti daugiauTapytoja M. T. Rožanskaitė nebijojo likti nuošalėje
„Meno vartotojau, nesistenk įminti kūrybos paslapties, bet išmok gyventi. Man kūryba – gyvenimas“, – rašė tapytoja Marija Teresė Rožanskaitė, visada mėgdavusi pabendrauti su savo parodų žiūrovais. Vasario 21-ąją sostinės galerijoje „Kairė-dešinė“ atidarytoje dailininkės M. T. Rožanskaitės (1933-2007) kūrybos parodoje su autore galima buvo pabendrauti tik žvelgiant į jos kūrinius. Piešiniai ir fotografijos puikiai atskleidė paveikslų ar instaliacijų sumanymus, dailininkės minčių vingius. Nuo M. T. Rožanskaitės mirties prabėgo jau penkeri metai, tačiau regis tik dabar pradedama suvokti, koks svarbus ir savitas jos indėlis į mūsų dailės, o gal ir visos kultūros raidą. Tai liudija ir trečiadienį Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje, kurioje dailininkė dėstė net 33 metus, atidaroma jos mokinių darbų paroda, ir neseniai pasirodęs solidus tapytojos kūrybos albumas. Knyga „Marija Teresė Rožanskaitė: vaizdai ir tekstai“, kurią sudarė žinoma menotyrininkė Laima Kreivytė, šį šeštadienį bus pristatyta Vilniaus knygų mugėje.
Skaityti daugiauParoda vaikams?
Gegužės 15–birželio 2 dienomis Vilniaus grafikos meno centro ekspozicijų salėje „+“ pristatoma Tado Gindrėno kūrybos paroda „Vaikams“. Dailės (ar menų) terapija Lietuvoje šiuo metu išgyvena keistą periodą, kai tarsi natūraliai pribrendo sociokultūrinė situacija šiam reiškiniui formuotis, plėstis ir užimti atitinkamas socialines ir kultūrines (akademines) pozicijas, tačiau nėra įteisinta tokiu lygiu (sakykime, universitetiniu), kad susiformuotų institucinė hierarchija su atitinkamais profesinio reguliavimo, paprastai sakant – galios, mechanizmais. Todėl kol kas egzistuoja daugybė lokalių, pusiau universitetinių, pusiau visuomeninių, pusiau komercinių praktikų, (ne)konkuruojančių tarpusavyje ir dažnai kaltinančių viena kitą šarlatanizmu.
Skaityti daugiauAbstrakti grafika įvairiomis priemonėmis
Bandant sukurti nuoseklų kelių skyrių ekspozicinį pasakojimą, galerijos ar parodų rūmų patalpų dydis ir jų išsidėstymas gali būti arba išsigelbėjimu, arba kliūtimi. Dideles sales racionaliausia padalinti laikinomis sienelėmis, o mažose salėse sunku išsitekti. Grupinėse parodose, kurios yra konkrečiai galerijai skirtas meninis projektas (kiekvienas parodoje esantis kūrinys turi aiškią atsiradimo parodoje priežastis ir pasekmes, o pakeistas kitu kūriniu pakeistų ir parodos idėją), galerijos patalpos tampa kuratorių vaizduotės ribomis, vaizduotės sienomis, lubomis, grindimis ir perėjimais, kur kūriniai randa savo vietą gerokai anksčiau, nei iš tiesų yra pakabinami.
Skaityti daugiauGrafika metrais
Lapkričio 6 d. Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“ atidaryta Irenos Daukštaitės-Guobienės grafikos paroda – dailininkės dovana sau ir mums jos gimtadienio proga. 70-ojo gimtadienio. Matant dailią, elegantišką, judrią, švytėte švytinčią parodos autorę, tuo sunku patikėti. Šis skaičius stebina ir apžiūrint parodą: reprezentuojančią geriausias mūsų grafikos tradicijas, kartu kupiną eksperimento dvasios. Oficialus parodos pavadinimas – „Konfigūracijos: vaizdas ir tuštuma arba pasakos be galo“. Man labiau patiktų autorės paminėtas neoficialusis: „Grafika metrais arba pasakos be galo“. Jis tiksliau perteikia sumanymą ir autorės santykį su eksponuotais kūriniais. Ši paroda – viena didelė instaliacija, sudaryta iš atskirų daugiavaizdžių grafikos „istorijų“, sumodeliuotų jau galerijos erdvėje. Žinoma, kiekvieno segmento branduolys atsirado studijoje, bet galutinis jo dydis ir forma nebuvo iš anksto nulemti.
Skaityti daugiauGrafika kaimynystėje
Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“ iki gruodžio 15 d. veikia dvi grafikos parodos, pristatančios kaimyninės Latvijos menininkų kūrybą. Latvių dailininkai – nereti svečiai Lietuvoje vykstančiuose meno renginiuose, bet proga vienoje erdvėje pamatyti skirtingų kartų šalies kūrėjų darbus pasitaiko ne taip ir dažnai.
Skaityti daugiauGeltona + mėlyna = ?
Laiškai dažniausiai yra intymūs ir privatūs. Tačiau kaunietis Arvydas Žalpys savuosius nusprendė apnuoginti viešam žvilgsniui. Balandžio 8 d. Panevėžyje, LDS galerijoje „Galerija XX“, menininkas pristatė parodą „Žalia-2 (2-as laiškas kolegai Andreasui Pytlikui)“, kovo mėnesį parodą vilniečiai matė galerijoje „Kairė-dešinė“. Pirmąjį laišką – parodą „Žalia“ A. Žalpys demonstravo prieš metus. Šį kartą, papildęs naujais eksponatais, ją autorius vėl pateikia kolektyviniam „skaitymui“.
Skaityti daugiauMažytė K. Grigaliūno provokacija
Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė – dešinė“, kairėje ir dešinėje išsiteko dailininko Kęstučio Grigaliūno instaliacija „1941“.
Skaityti daugiauMenininkai baltose lankose
„Baltos lankos, juodos avys – kas išmano, tas jas gano“ – štai, „ganymas“ ir yra ta vienintelė knygos funkcija, kurią mokame ir pripažįstame.
Skaityti daugiauPopierinis debesis, akmeninis paukštis
Vilniaus grafikos meno centro galerija džiugina renginių gausa – per kelias dienas (birželio 28 ir 29) atidarytos net trys parodos. Visos skirtingos ir savaip patrauklios. Viena jų – Olgos Wielogórskos kūrybos paroda „Debesis ir akmuo“, kur pristatomi grafikos ir mažosios plastikos darbai, sukurti 2007–2011 metais.
Skaityti daugiauTarp fantastikos ir dokumentikos
Seniai matyto žymaus grafiko parodoje – iki šiol viešai nerodyti piešiniai iš 1986–1993 m. sukurtų ciklų „90-ieji“, „Šunys“, „Kauno vaizdai“, „Vizijos“. Ši paroda – puiki proga tiesiog pasigrožėti tradicinėmis meninės kūrybos vertėmis – virtuozišku piešiniu, įtaigiomis kompozicijomis, formomis, figūromis. Joks atradimas, tačiau „mažosios“ žinomų menininkų kūrybos formos, kaip antai laisvas, eskiziškas piešinys, dažnai atskleidžia daugiau nei „rimtieji“ kūriniai – leidžia suprasti vaizdinio atsiradimo ir jo transformavimo mechanizmus.
Skaityti daugiauTiek, kiek rasiu
Jei dabartį suprastume kaip gelmę (kur driekiasi praeitis, ir net savaip ateitis), Kęstutis Grigaliūnas kaip tik į ten ir leidžiasi. Jo nagrinėjamas laikas sukelia labai intensyvių jausminių patirčių, nes čia susipina daugybė tragiškų likimų. Būtent todėl jis privalo elgtis itin apgalvotai ir preciziškai, taip, kaip į pavojingą kelionę išsiruošęs žmogus (pvz. alpinistas), nes bet koks netikslus judesys gali būti pragaištingas.
Skaityti daugiauPernykščiai atspaudai
„Estampas ’07“ – puikus geros, darbinės parodos pavyzdys. Čia eksponuojami įvairiausiomis technikomis atlikti estampai, sukurti per praėjusius metus. Vienintelis reikalavimas parodos dalyviams – atspaudo panaudojimas, o temos, formatai, kūrinių skaičius – pačių menininkų reikalas (žinoma, galerijos sienos ne guminės, tad kiekvienam skiriamos erdvės apribojimai buvo). Laisvas ir autorių požiūris į pačią parodą: kažkas kruopščiai atrinko pačius geriausius, kažkas – naujausius darbus, kažkas dalijosi eksperimentų rezultatais. Dėl visų šių priežasčių parodos visuma pasirodė šiek tiek chaotiška, labai įvairi ir gera darbine prasme. Menininkams – pažiūrėti į kitus ir save parodyti, dailėtyrininkams – fiksuoti kintantį dalyvių braižą ar mintyse mėginti brėžti tendencijų kreives, žiūrovams – rasti ką nors įdomaus savo skoniui: nuo konceptualios pakraipos darbų iki lietuviško medaus saldumo pavyzdžių.
Skaityti daugiauMoteriški standartai
Galerijoje „Kairė-Dešinė“ veikia paro¬da „Moteriškumo ritualai“, kurioje pristatomi paskutinį pusmetį sukurti grafikės Birutės Zokaitytės darbai. Ekspoziciją sudaro ofortai, skaitmeninė grafika bei videoprojektas kartu su kompozitoriumi Mariumi Salynu. Bendra parodos kūrinių idėja – bandymas moters gyvenimo rutinoje įžvelgti prasmingus ritualus. B. Zokaitytės darbuose figūruoja tradicinės moters įvaizdis, kadangi šį, anot menininkės, slepia tiek didžiosios karjeristės, tiek feministės kaukės. Būti feministe ar karjeriste yra tokia pat laiko „įrėminta“ būsena, kaip nėštumas ar valgio virimas. Tai laikina savęs refleksija, o pats moteriškumas yra nulemtas ne lyties, bet sielos ar psichologinės būsenos. Pastarąja samprata pagrįsti įvaizdžiai nuosekliai įgyvendinami ofortuose „Tėvynė“, „Tobulybė“, „Žaidimas su kamuoliuku“ ir kt., kuriuose moters figūra interpretuojama tarsi per globėjos, maitintojos bei gundytojos įvaizdžius. Beveidžiai portretai – tai nuasmenintas, standartizuotas moters sampratos kanonas, suformuotas ir puoselėtas sovietmečiu. Šių stereotipų ne taip lengva atsisakyti, o jų normatyvumas dažnai sutinkamas ir šiandien.
Skaityti daugiauTapytojo ir grafiko dialogas
Prieš metus pasirodęs „Vilniaus albumo“ pirmasis sąsiuvinis jau turi tęsinį. Šįkart jame – šilkografijų ciklu „Pažaislis“ virtę 28 tapytojo Ričardo Povilo Vaitiekūno darbai. Dvylikos egzempliorių tiražu išleistas albumas – ne reprodukcijų, o originalių grafikos lakštų, kuriems pagrindu tapo R. P. Vaitiekūno piešiniai, rinkinys. Visą laiką R.P. Vaitiekūno kūryba ir tapyba man buvo kone sinoniminės sąvokos. Vos pagalvojus apie lietuvišką tapybą, akyse išnirdavo dailininko paveikslai ir kildavo asociacijos su storu dažų sluoksniu, riebiais potėpiais, taktilišku paviršiumi, specifiniu koloritu. Pasirodo, R. P. Vaitiekūno darbams, anot A. Andriuškevičiaus, geri ne tik abu teptuko galai. Antrasis „Vilniaus albumo“ sąsiuvinis leidžia pamatyti ir kitokį Vaitiekūną, kuriam paklūsta ne tik tapybos, bet ir grafikos plastinė kalba. Iki šiol jo piešiniai beveik nebuvo rodyti (tiesa, šiek tiek jų pristatyta prieš kelerius metus „Lietuvos aido“ galerijoje vykusioje dailininko tapybos ir piešinių parodoje, dar pluoštas – jo kūrybai skirtame albume). Šilkografijų ciklas „Pažaislis“ suteikia progą žvilgtelėti į šalia visiems gerai pažįstamos tapybos egzistuojančią paraštinę (arba juodraštinę) dailininko kūrybos sritį. Šiuo kūrybinės virtuvės atskleidimo aspektu antrasis „Vilniaus albumo“ sąsiuvinis tęsia pirmojo pradėtą tradiciją. Ano albumo lakštų rinkinys gan margas ir nevienalytis. Jame pristatyti dvidešimties skirtingų autorių – ne tik dailininkų, bet ir fotografų, rašytojų, kompozitorių – darbų pagrindu sukurti šilkografijos darbai. Tuomet jie suformavo daugiabalsį polilogą, kuriame įvairiausiais raiškos būdais apie įvairiausius dalykus kalbėjo pora dešimčių vyresniosios kartos menininkų. Projekto iniciatorius Kęstutis Grigaliūnas „Vilniaus albumu“ kalba apie šilkografijos technologiją ir jos galimybes. Greta technologinio aspekto, išryškėja ir platesnis kontekstas, bylojantis apie menininko požiūrius, simpatijas, galimas įtakas. „Vilniaus albumai“ – tarsi savotiška duoklė dailininkams, buvusiems ir kūrusiems vienu metu. Apie tai K. Grigaliūnas kalba nebanaliai, be patoso, kalba intelektualiai ir žaismingai, vietoje žinomų ir tarsi menininkų vizitinėmis kortelėmis tapusių darbų pasirinkdamas marginalijų – eskizų, juodraščių ir šiaip „papaišymų“ – eksponavimą.
Skaityti daugiauSurgailiškos variacijos
Tapytojas Leopoldas Surgailis ne itin dažnai pradžiugina savo kūrybos gerbėjus personalinėmis parodomis. Šį kartą retą progą apžvelgti dailininko kūrybą pasiūlė Vilniaus grafikos meno centro galerija „Kairė-dešinė“. Dviejose galerijos salėse eksponuojama keliasdešimt piešinių, sukurtų 1967–2007 metais. Kitaip negu daugumos kitų tapytojų, L. Surgailio parodų sąraše piešinių ekspozicijos užima kone tiek pat vietos, kiek ir tapybos. Galima numanyti, kad piešiniai dailininkui nėra paraštinė kūrybos sritis, nėra tik eskizai su nužymėtais būsimo tapybos darbo apmatais. Ekspozicijoje pastebimos vis kartojamos ir kartojamos to paties siužeto variacijos – tai rimtos studijos, atskleidžiančios analitinį L. Surgailio tapybos pobūdį ir liudijančios nemenką darbą, nuveiktą tyrinėjant į drobę perkeliamus objektus, prisijaukinimo, susigyvenimo su jais procesą.
Skaityti daugiauLengvų linijų meistras
Nori nenori, bet tekstą tenka pradėti lietuviškai – nuo paverkšlenimo. Kad ir kiek vargtų dailės istorikai, pristatinėdami visuomenei įdomiausiais rakursais tyrinėjamus XX a. I pusės Lietuvos dailės reiškinius, kokias monografijas, publikacijas spausdintų, išvysti originalius to laikotarpio menininkų darbus vienoje šiuolaikiškoje ekspozicijoje neįmanoma. Išsvajotoji Nacionalinė galerija, kurioje gal sulauksim nuoseklaus XX a. Lietuvos dailės raidos pristatymo, vis dar „under construction“. Taigi kol kas lieka tenkintis pabirais fragmentais – dažniausiai jubiliejus minint rengiamomis parodomis.
Skaityti daugiauŠviečiančios moterys tamsoje
Samprotavimus apie Laisvydės Šalčiūtės – vienos mylimiausių lietuvių menininkių – instaliaciją „Moterys šviesoje“, rodytą tarptautiniame šviesos festivalyje „Lux“, norėčiau pradėti, pirmiausia aptardamas moters statusą šiuolaikinėje visuomenėje, lyties faktorius postmoderniame mene, lytiškumo aspektus lietuvių menotyroje. Tūkstančiai šviesiausių protų šiandien laužo galvas, kaip suteikti lygias galimybes visiems, nepaisant lyties, ideologijos, amžiaus. Man, vyriškosios lyties menotyrininkui, šie klausimai opūs dėl kelių priežasčių. Mūsų visuomenėje iki šiol įprasta kai kurias profesijas ir veiklos sritis skirstyti į „vyriškas“ ir „moteriškas“. Paprastai su menu susijusią veiklą ne menininkai priskiria „moteriškajai“ sričiai, o tarp menininkų „moteriškomis“ laikomos tekstilininko, scenografo, rūbų modeliuotojo specialybės. Prie šios kategorijos galima priskirti ir menotyrą, kurią ypač mėgsta merginos ir moterys. Tai patyriau savo kailiu, kai šešerius metus Vilniaus dailės akademijoje tarp specialybės profesorių ir dėstytojų mačiau tik A. Andriuškevičių, H. Šabasevičių ir A. Širmulį. Ech, prisimenu, kaip buvo sunku, kai viena dėstytoja mane palygino su bijūnu tarp gražių ramunių… O kita radikalių pažiūrų feministė per taikomosios dailės istorijos paskaitą nepamiršdavo pridurti, kad įvairiais laikotarpiais įvairiose civilizacijose kas antras puodas arba papuošalas buvo sukurtas, siekiant eksploatuoti moteris. Sėdėdamas ankštame suole rangydavausi kaip žaltys, nežinodamas, ką daryti – protestuoti, replikuoti, pritariamai linkčioti galvą ar sustingti.
Skaityti daugiauTuristai savame mieste
Per trečią programos „Kultūra gyvai“ organizuotą stambų miesto renginį išaiškėjo keli ir vis tie patys dalykai. Pirma – žmonėms reikia meno ar bent jau pramogų. Kadangi neturime jokių lankytinų meno įstaigų, išskyrus kelias galerijas, į kurias nežinančiam žmogui baugu eiti, viešai paskelbus, kad mieste bus šviesos, meno ir dar šventė, kilo beveik ažiotažas. Tris vakarus šiaip jau apsnūdęs Vilnius priminė skruzdėlyną. Savaitgalinių ūžautojų minia pasipildė daug įvairesne publika. Nuo visai jauno iki visai seno. Prie kai kurių festivalio taškų buvo nusidriekusios eilės, ne į visus galima buvo patekti. Gera žinia būsimų stambių meno šventovių vadybininkams – besidominčiųjų yra, jie ugdomi, jie išalkę.
Skaityti daugiauXXI amžiaus „Vilniaus albumas“
Iki kovo 31 d. galerijoje „Kairė-dešinė“ veikia dailininko Kęstučio Grigaliūno kuruojama šilkografijų paroda „Vilniaus albumas“ (sąsiuvinis Nr. 1). Tai ilgamečio Vilniaus grafikos meno centro organizuojamo projekto dalis, siekianti propaguoti grafikos meną ir technikas. Dar 2005 m. Grigaliūnas galerijoje pristatė du grafikos albumus – Algirdo Petrulio šilkografijas ir Petro Repšio linoraižinių albumą „Strazdas“. Išskirtiniai grafikos albumai Lietuvoje turi gilias tradicijas. XIX a. itin išpopuliarėjo nuo 1846 m. gydytojo Jono Vilčinskio serijomis leidžiamas litografijų ir vario raižinių rinkinys „Vilniaus albumas“. Išėjo šešios skirtingos apimties ir formato serijos, pristatančios per 350 grafikos kūrinių. Grafikos lakštuose vaizduojami reikšmingiausi krašto architektūros ir dailės paminklai, žymūs Lietuvos visuomenės veikėjai. J. Vilčinskis sugebėjo sutelkti šiam projektui geriausius ano meto dailininkus: Kanutą Rusecką, Karolį Ripinskį, Albertą Žemetą, Antaną Zaleckį ir kt. „Vilniaus albumas“ spausdintas Paryžiuje, garsioje Rose Josepho Lemercier litografijoje. Lietuviškų sąsajų su grafikos albumų leidyba rastume ir XX amžiuje. 1982 m. Jono Meko iniciatyva 26 žymūs JAV menininkai (tarp kurių Josephas Beuys, Claesas Oldenburgas, Robertas Rauschenbergas, Jamesas Rosenquistas, Richardas Serra, Andy Warholas ir kt.) susibūrė ir išleido grafikos darbų albumą. Vieną albumo egzempliorių Jonas Mekas yra padovanojęs Vilniaus universiteto grafikos kabinetui.
Skaityti daugiauŽaidimai su tradicija
Vilniaus grafikos meno centras jau nebe pirmus metus organizuoja kasmetinę estampo parodą. „Estampas 2006“ – tarsi metinė ataskaita. Kadangi paroda organizuota „suneštiniu“ principu (dalyviai patys pateikė savo darbus), ekspozicija gan eklektiška – technikos, meniniai sprendimai, temos ir siužetai įvairuoja. Tačiau rezultatas atrodo neprastas. Ekspozicija patvirtina, kad estampas gyvas ir gali sėkmingai gyvuoti toliau.
Skaityti daugiau
