Veiksmažodinė kūryba
Anonsuojama paroda ir ją lydintis kūrinių katalogas man yra ilgesingos laukimo erdvės, kuriose pirmiausia apmąstoma menininko kūrybinė biografija ir dėliojasi būsima vaizdinės patirties kelionė. Ką prisiminiau, ko tikėjausi ir dėl ko nuogąstavau prieš ateidama į retrospektyvinę Povilo Ričardo Vaitiekūno piešinių parodą „Titaniko“ antrame aukšte?
Manau, kad pirmiausia tai pasitikėjimo ir abipusės pagarbos reikalas, turiu omeny Maestro reiklumą, dėmesį detalėms, atsakingumą ir beveik prieš dešimtmetį prasidėjusį nuolatinį jo bendradarbiavimą su Vilniaus grafikos meno centru (VGMC) bei menotyrininkėmis Kristina Kleponyte-Šemeškiene ir Jurga Minčinauskiene. (Nuo 2006 m. VGMC iniciatyva rengiamas piešinių parodų ciklas, kuris pristato rečiau matomą ar neviešintą įvairių sričių menininkų kūrybą.)
2014, 2018 ir 2021 m. VGMC galerijoje „Kairė-dešinė“ buvo surengtos Povilo Ričardo Vaitiekūno piešinių parodos, o 2017 m. pristatyta menininko asmeninės XX a. kūrinių kolekcijos paroda, išleisti katalogai (parodų kuratorės ir katalogų sudarytojos Kristina Kleponytė-Šemeškienė ir Jurga Minčinauskienė). Galerijos ekspozicijų patalpos nedidelės, kamerinės, dvelkiančios namų jaukuma – įdomu, kaip keisis, pildysis tokio privataus, kartais net intymaus kūrinių išgyvenimo patyrimas daug erdvesnėje ir kolektyviai atviresnėje aplinkoje.
Piešinių ekspozicija „Titaniko“ salėse, manau, dėkingai atveria daugiakalbę Vaitiekūno kūrybos panoramą. Viena vertus, pieštuku, rašalu, sepija, anglimi, flomasteriu, tušu, pastele, guašu ar tempera pieštos kompozicijos neatsiejamos nuo Maestro tapybos – ryškėja paralelės su cikliška motyvų ir meninės raiškos raida. Kita vertus, pristatomi Lietuvoje mažiau rodyti darbai, kurie pastarąjį dešimtmetį daugiausia eksponuoti autoriaus parodose Olandijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Švedijoje. Vis pasvarstau, kodėl Vaitiekūno piešiniai tokie populiarūs tarp olandų – gal dėl artimos dienų pilkumos, gal dėl įžemintos kultūros gelmių…
Katalogas „Povilas Ričardas Vaitiekūnas. Piešiniai / Drawings“ (VGMC, 2023, sudarė Kristina Kleponytė-Šemeškienė ir Jurga Minčinauskienė) – išskirtinis įvykis atidarant parodą. Mano manymu, šis išimtinai laiku (paprastai leidybos reikalai stringa) pasirodęs leidinys apimties ir turinio požiūriu gerokai peržengia įprastas katalogo ribas, tapdamas ne tik meniniu kūrinių albumu, bet ir nepamainomu parodos gidu. Šis monumentalus katalogas reikšmingai papildo iki šiol lietuvių kalba pasirodžiusius išsamiausius Vaitiekūno kūrybai skirtus leidinius, tarp kurių monografija „Povilas Ričardas Vaitiekūnas“ (Vilnius: artseria, 2003) ir 2010 m. Nacionalinėje dailės galerijoje surengtos Maestro personalinės parodos katalogas „Tapyba. Piešiniai“ (Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2010; parodos kuratorė ir katalogo sudarytoja Milda Žvirblytė).
„Titaniko“ salėse atidarytoje piešinių parodoje ir ją lydinčiame kataloge pasitelkta ta pati struktūrinė seka ir jos dalys: „Šeima“, „Dialogai“, „Pro langą“, „Vietos“, „Mardasavas“, „Laikas yra klaikas“. Toks įvairiapusis ir abipusiškai profesionalus menininko kūrybos reprezentavimas puikiai pasitarnauja vaikštant po parodą, juolab temines ekspozicijos ir leidinio jungtis darniai papildo kataloge esantis chronologinis kūrinių sąvadas. Tad su knyga rankose pasižvalgykime po šią piešinių ekspoziciją.
Retrospektyvinį Vaitiekūno parodos charakterį akivaizdžiai atliepia nuo XX a. 5–6-ojo dešimtmečio iki šių dienų vis kita kokybine forma atsikartojanti, vaizdžiai pulsuojanti vaizduojamų temų „kilpa“, pradedant pieštais autoportretais, artimųjų, kolegų, bičiulių portretais, kasdienio gyvenimo scenomis, gamtos ir kultūros istorijos išgyvenimais, baigiant ritmiškai „sueiliuotais“ simboliniais vaizdais. Pastaruosiuose lyg Jeano-Baptiste’o-Camille’io Corot, Jeano-Francois Millet, Vincento van Gogho, Edvardo Muncho ar Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinių įkvėptose elegijose kasdienių veiksmų ritualams buriasi žmonės, pasirodo apsigobusi „viešnia“, dalgiu nešina, ištįsta laidotuvių, nešančiųjų kryžių eisenos.
Dar ekspozicijos pradžioje į akis krinta elegantiškos, vienu ypu pieštos charakteringų formų linijos, tad nevalingai Vaitiekūno piešinius pradedu gretinti su Henri Matisse’o ir Pablo Picasso grafikos plastika, apskritai modernistine Paryžiaus mokykla. Manau, neatsitiktinai ankstyvuosiuose autoriaus piešiniuose pasirodo motinos ir vaiko motyvas, kurį suvokiu kaip stiprią meninę paskatą, ateinančią ne tik iš gyvenimiškos aplinkos stebėjimo (1966 m. tapytojas vedė tekstilininkę Birutę Čepaitę), bet ir Antano Gudaičio (1958–1964 m. jis nuo antrųjų studijų metų dėstė Vaitiekūnui tuomečiame Dailės institute) kūrybos provaizdžių. Apskritai ilgalaikį dėmesį modernizmo tradicijoms iš dalies siečiau su žmogaus tragizmu ir egzistencija sovietmečiu, kai kūrybos impulsus neretai lydėdavo kančia ir ironija, gyvenimo ir mirties apmąstymai.
Ekspozicijos dalyse, kuriose dominuoja XX a. 9-ajame – XXI a. 2-ajame dešimtmetyje Vaitiekūno sukurti piešiniai, ryškėja gesto laisvė ir koncentruota abstraktaus ekspresionizmo galia su lakoniškais štrichų-potėpių mostais, lyg japoniškos kaligrafijos atgarsiais europinėje art informel tapyboje. Vis dėlto piešimo ir tapybos jungtis, tiksliau, tapybiško piešinio fenomenas, fiksuojantis tapytojo žvilgsnio išskirtinumą, visais atvejais išlieka aktuali, net neįžengdama į ekraninės kultūros teritoriją. Antra vertus, kadaise ištarta skambi tapytojo frazė „aš esu realistas“ tampa skausminga tiesa stebint kasdienybėje atsitinkančios mirties natūralumą ir neišvengiamybę, kuri ypač juntama pastarųjų metų piešiniuose iš natūros (pvz., nuo 2017 m. pradėtas piešinių tušu ciklas „Pelės“, kuriame vaizduojamos graužikės, sugautos spąstais Mardasavo sodyboje).
Apžiūrėdama atskiras tapytojo piešinių „salas“ seku chronologinę kūrinių giją, kuri dėsningai atspindi pagrindinius autoriaus kūrybinės biografijos, taip nuosekliai pristatytos kataloge, etapus. Ieškau dabartyje mane jaudinančių piešinių. Pirmiausia žvelgiu į menininko šeimos gyvenimo akimirkas: žmona Birutė, sūnūs Jonas ir Justinas. Įstringa „Birutė skaito Edgarą Allaną Poe“ (1982), ypač žavi viena linija pieštuku perteikta gulinčios moters poza, tuščio popieriaus lauko pauzės ir siaubas skaitančiosios akyse. Dėmesį patraukia ir du netipiškų kompozicinių sprendimų autoportretai – pieštuku pieštas japonų poeto Jukio Mišimos atvaizdas su raudonu siūlu prisiūtu receptu („Autoportretas“, 1969) ir anglimi ant drobės užfiksuotas atspindys veidrodyje („Autoportretas (Paskutinė žiema Mindaugo g. 19–1)“, 1994). Įsimena pieštos gulinčių bičiulių figūros, pailsusios („Vytautas Šerys Veliuonoje“, 1988), mirties patale („Justis ligoninėje, I“, 1988), kai kūnas lyg minkštas gniutulas užklosto kaukolėtas galvas. Pagaliau gracingi tušu piešti kambarių interjerai ir vaizdas pro langą („Liepa Pažaislyje“, 1968).
Šįkart man rūpi ir savaip perskaitoma tapybos istorija, ir jos transformacijos, kai laiko ir vietos duotybės virsta universalijomis. Taip Corot, van Gogho kūrinių motyvai per Vaitiekūno piešinius (pvz., „Stelmužės ąžuolas“, 1957; „Vištytis“, 1961, ir kt.) atranda save Lietuvoje. Kita vertus, įdomu matyti patį procesą, kaip Vaitiekūnas piešia atsirinktą slėpiningą motyvą („Ūlos krantai“, 1989) ir dirba iš natūros (sūnaus Justino Vaitiekūno piešinys „Tėvas piešia“, 1989). Tikrovėje menininko pamatytų vaizdų netikėtumas ir paradoksalumas man ypač atsiskleidžia daugiaprasmiuose tušu tapytuose procesijų vaizdiniuose („Laidotuvės Sasnavoje“, 1972; „Rikės maldininkės“, 1987; „Kryžiaus nešimas“, 1989; „Laidotuvės Mardasave“, 2010, 2014).
Povilo Ričardo Vaitiekūno piešiniai – savarankiški kūriniai, turintys taiklius pavadinimus ir neretai tampantys savalaikiais teminiais paveikslais (ypač pastele piešti darbai, pvz., „1946 metų žiema Veršvuose“, 1986; „Saulius ritina saulę. Ona neša malką“, 2013). Mano favoritai iki šiol išlieka pastelių ciklai („Aštuoniolika peizažų pro šiaurinį langą“, 2016; „Dienos advento“, 2018), kuriuose atsikartojanti gamtos stichijos ritmika užčiuopia įvykio pulsą, kur panteizmas begalybės kilpoje susipina su krikščionybe. Vaizduodamas pamatytą situaciją, Vaitiekūnas išorinį veiksmą išgrynina ir perverčia į vidinį sielos judesį – man tai veiksmažodiniai kūriniai.
Paroda veikia iki vasario 18 d.