Tėkmė ir būdai ją pasiekti

Pokalbis su menininke Egle Kuckaite / 7md.lt, 2022-01-21

Pirmiausia skaitytojai galėjo susipažinti su tavo tekstu, kuris įdomus tuo, kad jame atskleidžiami kūrybos, darbo, mąstymo metodai. Jie nėra labai racionalūs. Tu tarsi moki įbristi ar panerti į vaizduotės, kuri jungiasi su kažkuo daug didesniu, tėkmę, įsiklausyti į formas, o tada visa tai ištraukti į vaizdą, svarbus atrodo ir rašymas. Sveikindama su ryškia, subrandinta ir puikiai išeksponuota paroda klausiu: kaip manai, kur „išlenda“ daugiausiai to, ką užčiuopi ir nori perduoti?

Užčiuopimo akimirkos įvyksta netikėtai. Bet turiu būti procese. Taip sklaidau jutimo tirštumą. Linija vedžioja estetinį ar plastinį sprendimą. Sukuria minčių erdvę, kurią tenka priploti plokštumoje. Piešiu ant drobės. Lyg rašau be raidžių. Nežinau, kaip pieščiau danguje, pavyzdžiui, per holografinį projektorių. Kitaip veikia spalva. Ji lyg už suvokimo ribos. Gal spalvą palieku pačiai save mąstyti, kol rožinė, dangiška ar žalia telkiasi. Kitų spalvų būsenos lenda lyg iš šešėlio. Daugiausia pasirodo, kai piešinys artėja link spalvos. Spalva duoda išrišimą.

Šiame darbų cikle labai svarbus pasikartojimas ir ritmas. Augmenijos struktūros virpa, auga, hibridinės figūros veši, o kai kurie veikėjai, jų figūros atkeliauja iš ankstesnės kūrybos. Ankstesnis „Pranciškos“ laikotarpis buvo kupinas įtampų, o šiame cikle justi gyvybingumas, beveik šventė ir spalvos lyg viltingiausio saulėtekio. Laikai niūrūs, iš kur tiek šviesos?

Kol žmogus kariauja pats su savimi, kitos gyvybės šventoje misijoje dainuoja savas tiesas. Kad ir kas nutiktų, gamta švenčia gyvenimą. Stengiasi. Vandens raibuliai, lapų tankmė niūniuoja ritmą. Su juo girdžiu vaizdų užutėkius savyje. Ir galiu piešti. Rankomis mosuoja Šivos avatarai, šnervių kvėpavimas kyla palmės stuburu. Desperatiškai pliūpteli žmogaus figūra. Natūros kalbą verčiu į savą. Sukuriu ženklus. Žmogus su plaukų kuodeliais, krikščioniška širdis-ugnis, dramblys, rožė. Kiek ženklai aktyvūs emocine prasme, tiek jie veikia vaizdus ant drobės. Širdies ugnis apsiverčia ir plevena plaukais. Ji uždengia galvos vietą. Tokių širdingų galvų pulkelis juda įsivaizduojamo širdies vožtuvo greičiu. Tos galvos panašios į augalo kuokelių viršūnes arba į falo galvutę. Biologinė įvairovė atsikartoja, vaizdo reikšmės mainosi. Stebiu ir piešiu, ir šviesu.

Šį ciklą galima suvokti ir ekologinės temos kontekste. Tavo vaizduojamas žmogus nėra gamtos valdovas ar niokotojas. Jis susilieja su palmėmis, vabzdžiais, žinda elnę. Tai beveik rojaus vizija, kur visos rūšys klesti, gyvena spiečiais, persipina. Ar tu šia prasme jautiesi optimistiškai?

Žmogui geriausia grįžti į tą pirminę stebėtojo būseną, taip taptų optimistu. Tada sotumas lašėtų paukščių pienu. Kol dar yra gamta. Optimizmas plūsta, kai esu mažame gėlių darželyje. Jei rimtai, tai man liūdna ir klaiku. Tikiu gamtos vešlumo galia. Ir stebuklu žmogaus sąmonėje. Bet. Prisigaminome sau pavojingų žaislų. Teks kaip vaikams skirtis su jais.

Dabar skaitau Olgos Tokarczuk knygą „Jautrusis pasakotojas“, kurioje ji primena, kad tik 43 procentai mūsų esame mes, visa kita – bakterijos, grybai, virusai, kad iš esmės esame hibridiniai padarai, įvairių gyvybės formų spiečius. Tai matau ir tavo darbuose. Neatsistebiu, kaip kultūroje viskas taip greitai susisieja, nors ji rašė sau, tu dirbai sau, kiti menininkai irgi sau. Gal egzistuoja ir kultūroje viską jungiantys virusai, bakterijos ir grybai? Bet paklausiu ne taip mįslingai: kokio įspūdžio siekei ekspozicijoje? Viena yra studijoje ar namuose glaustai sudėti darbai, visai kas kita – erdvinė situacija.

Dirbtuvėje buvo dvi galimybės: arba visiškai sulimpu su drobės paviršiumi, su dažo maišymu, su akmeniu, nuo kurio spaudžiau juodo dažo monotipijas, su atsirandančiu vaizdiniu; arba eskizuoju, stebiu procesą ir leidžiu spręsti iš minties atstumo. Galerijos erdvė mane atskiria nuo sukurto vaizdo. Stoja būtasis laikas. Dabar matau kažką nauja. Net nustembu. Visaip. Kitaip skaitau drobių paviršius. Dabar negalėčiau taip kurti. Mintys persikrauna.

Parodos architektė Rūta Bagdzevičiūtė išskleidė estetinę mintį erdvėje, suvedė žiūrėjimo taškus į plokštumas ir ne kartą kartojo, jog tokį ekspozicijos vaizdą su šiais darbais jau kadaise yra dėliojusi. Juokėmės. Būna, kad šokinėji iš džiaugsmo, nes esi ankstesnio ir naujo savo kūrinio suvokimo ribos pusėse vienu metu. Stebi savas mintis iš atstumo. Ir matai, kad mintis ne tik tavo. Bet svarbiausia, kad gali matyti, kas iš kur atsiranda. Buvo gana sunku, kad dvi dienas teko lakuot jau iškabintų drobių paviršius. Naujai išgyvenau kelerių kūrybos metų suspaustą laiką. Dažų sluoksniais iš naujo patyriau proceso svorį. Kažkuriuo metu sau padėkojau, kad ryžausi šioms drobėms, ir nudžiugau.

Ačiū už pokalbį.

Paroda veikia iki vasario 5 d. Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“.

Užsisakykite naujienas

Užsisakykite naujienas

Palaukite...

Dėkojame, kad užsisakėte mūsų naujienas!