Mokymasis plaukti, piktnaudžiaujant grožiu

Veidrodis, laiptai, vanduo

Mano močiutė ir diedukas buvo siuvėjai, jų namuose Kaune stovėjo didelis veidrodis, prieš kurį išsirengdavo moterys, atėjusios pasisiūti dailaus drabužio. Visada būdavau smalsi šio proceso žiūrovė. Keista, bet savo atspindžio tame namų veidrodyje neprisimenu. Todėl manau, kad veidrodis su ankstyvu mano pačios atspindžiu yra Zoologijos sodas, į kurį dažnai eidavome ir kurį prisimenu tarsi savotišką mano pačios tęsinį, nes vaikščiodama nuo vieno aptvaro prie kito, į jų gyventojus žvelgdavau ilgai, įdėmiai, tarsi norėdama pamatyti save. Ir nuolatos ten grįždavau, lyg iliustruodama rašytojo, kurio nebuvau skaičiusi, žodžius: „Platonas (jeigu jį pakviestume įsitraukti į šią diskusiją) mums pasakytų, kad vaikas jau yra matęs tigrą idealiųjų provaizdžių pasaulyje, o dabar jį pamatęs tiesiog atpažįsta. Schopenhaueris (tai dar nuostabiau) mums pasakytų, kad vaikas be baimės žvelgia į tigrą todėl, kad suvokia, jog jis – tai tigras, o tigras – tai jis, ar tiksliau, kad ir jis, ir tigras tėra tos pačios vidinės esmės, Valios, apraiška.“2 Borgeso minimais vaikystės laiptais laikau Kauko laiptus, kuriais su močiute lipdavome žemyn arba aukštyn, nelygu kur eidavome – į senamiesčio turgų, į Laisvės alėją, į muziejus, esančius jos apylinkėse, ar atgal namo. Laiptai tada atrodė neaprėpiamai ilgi, jais reikėdavo lipti su stabtelėjimais, pailsėjimais. Trečias rašytojo minimas dalykas – vanduo. Atrandu jį iki šiol. Visokiais pavidalais jis išnyra mano kūryboje, asociacijose, tekstuose. Gal todėl, kad nemoku plaukti, labai bijau visa galva pasinerti į laukinį ar net į baseino vandenį ir niekad to nedarau. Vanduo man – tai savotiškas atviras klausimas, kurį nuolatos matau prieš akis. „…mes tampame tuo, į ką žiūrime. …Mes kuriame priemones, o po to priemonės kuria mus.“ 3 Menas – tai sąlyginė tikrovė, kurią galima kurti įvairiais būdais. Vienas iš jų – manipuliavimas tekstais ir vaizdais. Pasak amerikiečių teoretiko Williamo J. Thomas’o Mitchello, „vaizdai ir žodžiai susiję kur kas glaudžiau nei atrodo, jie tiesiog persmelkę vieni kitus, tai lyg dvi kalbos, nuolat verčiamos viena į kitą, jų sąveika ir sudaro kultūros pamatą, o įvairiose reprezentacijos, signifikacijos bei komunikacijos srityse skiriasi ir kinta tik jų santykis“.4 Priklausome postmoderniai reginio visuomenei. Aš, kaip ir daugelis šiuolaikinių menininkų, pasaulį pažįstu „iš antrų rankų“, kurdama remiuosi šaltiniais, kurie savo ruožtu rėmėsi kitais šaltiniais, o tie kiti – dar kitais šaltiniais, upėmis, upeliais, balomis, ežerais, jūromis, galingais vaizdų ir žodžių srautais, plukdančiais šiuolaikinę mūsų kasdienybę. H2O savybių unikalūs deriniai sudaro net ir mus pačius. Rašydama šį tekstą, vaizduotėje simultaniškai tarsi televizoriaus ekrane regiu vandens vaizdus: neaprėpiamas informacijos okeanas, kuriame tarsi lenktyniaujančių plaukikų būrys groteskiškai kapanojamės mes, šiuolaikiniai individai, įnirtingai mėgindami išrasti patogesnius plaukimo būdus, kad energingais mostais galėtume kuo efektingiau skrosti galingas vaizdų ir žodžių sroves. Jei neplauksi – nuskęsi, geriausiu atveju tos srovės nuneš kur nors į Šiaurės ašigalį, o ten informacijos perteklius ir svetimos įtakos sustingdys tave į bejausmį sniego luitą ir nebyliai stūksosi, apimtas šalto abejingumo, emocinės nejautros. Vandens vaizdinys čia neatsitiktinis. Žemėje labiausiai paplitęs junginys, normaliomis sąlygomis bespalvis, bekvapis, beskonis skystis lemia geologiją, klimatą, orus, medžiagų apykaitą, gyvybės fiziologiją ir biologiją, panašiai kaip vaizdai ir žodžiai daro įtaką mūsų savivokai, mąstysenai, istorijai, menui, mokslui ir t. t. Tačiau vanduo labai „kasdieniškas“, todėl jo metaforą savo kūryboje naudoju gana dažnai. „Žodžiai yra sudėtingos metaforų ir simbolių sistemos, patirtį paverčiančios išreikštais arba į išorę iškeltais pojūčiais. […] Tiesioginę juslinę patirtį paversdami balsiniais simboliais, bet kurią akimirką galime atkurti ir susigrąžinti visą pasaulį. Šiame elektros amžiuje mes patys vis labiau virstame informacijos forma.“5 Esame medijos, esame pranešimai, veikiame taip, kaip veikia metaforos – keičiame patirtį ir pateikiame ją kitais pavidalais, – rašė medijų tyrinėtojas Marshallas McLuhanas. Aš, kaip ir daugelis menininkų, perteikiu patirtį, žaisdama žodžių ir vaizdų santykiu, kurdama vaizdus, tekstus, vaizdinius, atvaizdus. Roland’as Barthes’as teigė: „Atvaizdas yra visiškai persmelktas prasminės sistemos, taip pat kaip žmogų galima artikuliuoti iki pat jo gelmių skirtingomis kalbomis. Atvaizdo kalbą sudaro ne vien perduodamo kalbėjimo visuma (pavyzdžiui, to, kuris sudėlioja ženklus arba sukuria pranešimą), bet tai ir priimto kalbėjimo visuma: kalba turi įtraukti prasmės netikėtumus.“6 Taigi vaizdai, kaip ir žodžiai, gali sukelti begalinį prasmių įvairovės žaismą, kai į juos žiūrime iš skirtingų perspektyvų, skirtingais matymo ir mąstymo būdais (rašydama apie tai, matau vandenį, raibuliuojantį saulės blyksniais ir besimainančiais atspindžiais). Man artimas meninis/mitinis/maginis mąstymas, kurį Claude’as Lévi-Straussas apibrėžė kaip laukinį mąstymo būdą – tam tikrą konceptų sistemą, panirusią vaizduose: „Laukinis mąstymas nelaikiškas, jis nori suprasti pasaulį iš karto visą, sinchronišką ir diachronišką, ir šitaip įgytas žinojimas panašus į tą, kurį teikia ant priešingų kambario sienų ne visiškai lygiagrečiai pakabinti veidrodžiai, atspindintys vienas kitą (ir kitus objektus, išsidėsčiusius erdvėje tarp jų). Tuo pačiu metu atsiranda daugybė vaizdų, kurių vienas nėra tapatus kitam, ir kiekvienam jų būdingas tik dalinis žinojimas.“7 Į veidrodžius galima panirti lyg į vandenį, taip yra atsitikę ne vienam narcisistiškai nusiteikusiam individui. Šis daugybės atspindžių vaizdinys mano vaizduotę plukdo atviro kūrinio link – Umberto Eco pasiūlytoji koncepcija kviečia suvokėją atsiverti įvairioms interpretacijoms, plastinis įvykis neturi būti uždarytas į griežtą struktūrą, transliuojančią vieną apibrėžtos formos ir turinio pranešimą. „Kūrinys yra atvira struktūra, kuri pakartoja mūsų pačių būties pasaulyje neapibrėžtumą: bent tokį, apie kurį kalba mokslas, filosofija, psichologija, sociologija; tokį, koks neapibrėžtas, draskomas prieštaravimų yra ir mūsų santykis.“8 Esame užlieti ir toliau skandinami atsitiktinių vaizdų ir informacijos srauto. Potvynis, nuo kurio niekur nedingsi. Vanduo nepaliaujamai semia ir mano vaikystės daugmaž stabilų pasaulį, manąjį zoologijos sodą, kurį iš paskutiniųjų bandau išsaugoti. Teks iš naujo mokytis „plaukti“. Atlikdama meninį tyrimą, noriu intuityviai išbandyti tris „plaukimo“ būdus – drambliu, gulbe ir triušiu. Nemokėti „plaukti“ yra baugu ir nesmagu, šis nesmagumas sukelia jausmų perteklių, iš kurio atsiranda nemažai nepatogių, keistų temų mano kūryboje. Savo ruožtu jos irgi provokuoja perteklines emocijas. Perdėtai ekspresyviai (kad ir ne visai nuoširdžiai) reiškiami jausmai, jų potvynis, didaktinės intencijos, patetiškos, sentimentalios intonacijos priklauso melodramos žanrui. Visa tai, pramaišiui su (auto)ironijos doze, būdinga ir mano kūrybai. Tiesą sakant, tuo mėgaujuosi.

Plaukimas „drambliu“

Šiuos žodžius čia rašau „aš“. „Žodis „aš“ tekste gali žymėti to teksto autorių arba kitu atveju pasakotoją romane, pasirodantį kaip tas, kas matė ar išgyveno šiuos įvykius, arba išgalvotą kalbėtoją, kurį autorius prasimanė ir priskyrė jam šias mintis ar jausmus.“9 Tarkime, aš esu dramblys. Todėl, kad ištariau šiuos žodžius, dabar bandau „juo“ tapti. Nes „sakyti „aš“ – tai prasidėti. […] žodžiai taip pat turi jėgos: jie turi jėgos priversti daiktus atrodyti kitaip“.10 Esu dramblys su penkiomis kojomis, nes keturių man per mažai. Esu kolekcininkė. Godus mano žvilgsnis visada nori daugiau. Prisiminti, ko nesu patyrusi. Plaukti per vaizdų ir tekstų jūras. Maknoti, bristi per jų pelkes. Rinkti juos ir kimšti į kompiuterio „folderius“, kilnoti iš vienos laikmenos į kitą, užsirašinėti į sąsiuvinius, knygeles, ant atsitiktinių popieriaus skiaučių, kažkur laikinai nukišti, kai kuriuos apskritai pamiršti… Kol jie netikėtai pabyra nuo kokios lentynos ar komodos krašto. Arba čeža, kutendami pirštų galiukus, kai stoviu parduotuvėje prie kasos ir nervingai naršau po kuprinę, ieškodama piniginės. Tie vaizdai ir sakiniai ant popieriaus skiaučių stvarsto ieškančią mano ranką, nekantraudami, kad būtų ištraukti į spiginančią prekybos centro šviesą. Kokia gėda. Kuisdamasi kuprinėje raudonuoju prie kasos, bandau ištraukti piniginę iš tos popiergalių su paveikslėliais, tekstais, sakiniais kaugės. Jų pilna visur. Jie kibūs, lipnūs, įkyrūs. Šmėžuoja, lenda į akis, tarsi pulkas alkanų purvinų balandžių prašosi palesinami dėmesiu. Jų nekantrumas sukelia man kažkokią keistą aistrą. Borgesas tai vadino „smalsumu ties manijos riba, ties ydos riba – aš sakau ydos, nes ir mene, ir mąstyme visa, kas nepavirsta šiek tiek nesveika aistra, yra paviršutiniška, taigi nerealu“.11 Kasdienybę užtvindęs vaizdų ir tekstų srautas kelia sąmyšį, o neaprėpiama jų gausa panardina į nuolatinę užmaršties būseną. Jie užvaldo, įtraukia ir mano kūną. Žiūrėk, užsižiopsosiu ir gali nutikti taip, kad paskubomis į kuprinę sumesti vaizdai, tekstai staiga susivienys, bandydami mane pačią įtraukti į tą juodą gelmę, dar ir užtrauktuką virš galvos užsegs, kad nepasprukčiau. Tie vaizdai ir tekstai man – savarankiškas judrių objektų pasaulis, jie gali nuvesti visiškai netikėtomis kryptimis. Todėl visada turiu išsaugoti nors lašą budrumo. Noriu, kad „jie“ žinotų, kas čia subjektas, o kas objektas. Aš kolekcionuoju juos, o ne jie mane. Karpau iš popieriaus, randu internete, atsispausdinu printeriu, užsirašau, saugau laikmenoje, kilnoju iš vienos vietos į kitą, perkonstruoju, perpaišau, sukeičiu vietomis, nešiojuosi kuprinėje. Aš juos, ne jie mane. Ar gali būti, kad klystu? Ar tikrai aš juos? Visada lieka krislelis nerimo. Susan Sontag visiškai teisi: „Kolekcionierius – apgavikas, žmogus, kurio džiaugsmai visad atmiešti nerimo. […] Pilna kolekcija – negyva kolekcija. Ji neturi palikuonių. […] Nepilnas: motyvuotas troškimo būti pilnas. Visuomet dar ko nors trūksta. […] Kolekcionieriui reikia būtent to, kas per daug, jam reikia pertekliaus, gausos. […] Kolekcija – visuomet daugiau nei reikia.“12 Bet kodėl man to reikia? Kam man ši kolekcija? Gal kad nesiliauju domėjusis, kaip, kokiu būdu esame pasaulyje? Esu dramblys kolekcionierius – šie žodžiai, jei tikėsime Alphonso Lingio „Garbės žodžiu“, „nustato mano kūno padėtį veikimo lauke ir mano paties padėtį tame kūne“.13 Ir koks gi tas mano veikimo laukas? Pavyzdžiui, švaistau laiką internete. Dažniausiai vakarais, naktimis. Grįžusi namo iš dirbtuvės, sėduosi prie kompiuterio ekrano „prisibaigti“. Pavargusi ir mieguista, beveik nebeturiu jėgų susikoncentruoti. Palengva brendu, vilkdama penkias savo kojas, panyru į elektroninę kolektyvinę pasąmonę, plūduriuoju kolektyviniame Google vaizdų sapne. Miglota sąmonė – plonytė riba tarp miego ir būdravimo, bet ideali būsena kūrybai. Nesukoncentruotas, suskaidytas dėmesys, betikslis nardymas po vaizdų jūrą, nusitveriant tai vienos žodinės nuorodos, tai kitos. Laimikis – žaliava būsimiems kūriniams ar šiaip apmąstymams. Keistus vaizdus, trumpas citatas nusikopijuoju – copy paste arba save image as… Kaupiu juos, kitaip tariant, pasisavinu. Kada nors galbūt perdirbsiu. Kai karpau, klijuoju, kaitalioju vietas ir kontekstus, bandau įžvelgti kažką, kas iš pirmo žvilgsnio nepastebima. Dažniausiai ieškau „nesusikertančių vaizduotės laukų, asmeninių kartotės ciklų ir kintančių ritualų“.14 O kartais šis mieguistas, nevalingas naršymas, rymant priešais blausų nakties veidrodį – kompiuterio ekraną ir spoksant į interneto platybes, lyg burtų lazdele mostelėjus, iš drumzlinos pasąmonės staiga ištraukia būsimą kūrinį, tarsi už siūlo išvynioja visą jų ciklą. Taigi aš – dramblys kolekcionierius, kuris renka keistus vaizdus, velka ir krauna juos į vieną vietą, paskui kažkodėl tempia į kitą, kemša į kuprinę, raudonuoja, kai neklusnūs vaizdai viešoje vietoje bando išdavikiškai pasprukti iš prasegtos kuprinės, neša juos į dirbtuvę, pamiršta, paskui vėl randa… Žodžiu, yra išsiblaškęs ir apsnūdęs. Kolekcionierius, o gal kažkieno kolekcijos eksponatas? Nesu tikra, kad manasis „aš“ atsiranda, kai prabundu iš mieguisto pojūčių ūžesio. „Jam ypač reikalinga aktyvi užmarštis apsirikimų, nesėkmių ir nusivylimų, kurie išlieka kaip šleikštūs pojūčiai, įklampinantys tiek praeities vaizdą, tiek į priekį atverto kelio vaizdą.“15 Esu mieguistai smalsus ar smalsiai mieguistas dramblys. Renku žodžius, vaizdus, sakinius, atvaizdus, paveikslėlius, posakius, stengiuosi neužmigti, bet nenoriu ir prabusti, čiupinėju ir vartalioju savo kolekciją, ieškodama savasties. „Viską aprėpiantis smalsumas tik tuomet gyvybingas, jei yra pažymėtas absoliučiu savasties ženklu, savasties, iš kurios visa kas išteka ir kuria visa kas baigiasi, – aukščiausiąja laisvo pasirinkimo galia, pradžia ir pabaiga, interpretuotina tūkstančiais aikštingiausių kriterijų. Kas gi čia išties realu? Nebent Aš – ta didžiausioji veidmainystė…“16 – O tikrai, kas gi čia išties realu? – pašaipiai klausia nepastebimai prisėlinęs Harukis Murakamis, kurio, dievaži, neskaičiau, tik žvilgtelėjau į jo knygos, gautos dovanų, viršelį. Ir atsako ironiškai: „Dėl viso pikto pridursiu, kad dramblius mes gaminame ne nuo nulio. Po teisybei, mes juos padauginame. Kitaip tariant, pasigavę dramblį, pjūklu nurėžiame jam ausis, nosį, galvą, kūną, kojas ir uodegą, viską gražiai sudėliojame ir gauname penkis dramblius. Todėl tik penktadalį tokio dramblio sudaro tikrasis, visa kita – padirbinys. Tačiau plika akim to nematyti, pats dramblys, aišku, irgi nieko neįtaria. Štai taip nagingai mes dauginame dramblius.“17 O tada iš nakties tamsos jam atitaria mano veidaknygės draugas K. N.: „Arbatinukas dar kelia straublį lyg pašautas dramblys, dar bando kvėpuoti.“18 Mano kolekcija nerimsta, ji kalba, pasakoja… O varge, ar tik ne apie mane?

Grožio prievarta, arba Piktnaudžiavimas grožiu

Šiuo metu vėl studijuoju VDA ir vykdau meninį tyrimą, kurio tema (Melo)dramatiški kūniškumo įvaizdžiai. Nuolatos simboliškai perkonstruoju save ir viską, kas aplink, – tai virsta įžvalgomis tiek apie (savi)apgaulę, tiek apie aplinkos apgaulingumą. Kasdieninę savo patirtį, nutinkančius atsitiktinius įvykius, darančius įtaką mano „asmeninėms mitologijoms“, įterpiu į meninio tyrimo kontekstą. Suvokimą apie tai, kas „čia ir dabar yra“, pasitelkusi fantaziją susieju su tuo, ko dar nėra. Lanksčiai reaguoju į kasdienybę, tarsi ji būtų intelektualinis nuotykis, kuriame dalyvauju, negalėdama nuspėti siužeto vingių. Todėl nei pastaruoju metu kuriami paveikslai, nei paraleliai rašomas disertacijos tekstas sąmoningai nepasiduoda iš anksto nustatytoms griežtoms taisyklėms. Šio meninio tyrimo metodas yra improvizacinis, akcentuojantis patį procesą. Jeanas François Lyotard’as teigė: „Menininkas ir rašytojas dirba be taisyklių – tam, kad nustatytų taisykles to, kas jau bus padaryta. Kaip tik dėl to kūrinys ar tekstas dažnai primena įvykį.“19 Būtent įvykio ir siekiu kūrybos procese, reflektuodama įvairiai besiklostančias aplinkybes, nes mane supanti postmoderni realybė gali būti bet kokia, išskyrus stabilią, ji nuteikia veiksmui, o jos judesiai neretai stokoja aiškios krypties, yra išsklaidyti. Tokį postmodernios realybės nestabilumą, takumą suvokiu kaip sąlygas, užtikrinančias kasdieninį stresą. Išvengti jo neįmanoma, todėl susilieju su juo ir įsitraukiu į žaidimą. Savo mene tam tikru atžvilgiu remiuosi dzen strategija, rekomenduojančia lanksčiai prisitaikyti prie įvykio aplinkybių, atmesti iš anksto apskaičiuotą atsaką, reaguoti taip, lyg antrintum „puolančiajam“. „Paveikslas Vytautui Ališauskui“ būtent ir iliustruoja improvizacinį mano meninio tyrimo metodą, kai akcentuojamas pats procesas ir siekiama aktyviai reflektuoti besiklostančias atsitiktines aplinkybes. Tai vienas iš (tikėtina) linksmų pavyzdžių apie meno ir mokslo bendradarbiavimo galimybes. Šiame kūrinyje žaismingą atsitiktinumą, brikoliažo,20 meninės apropriacijos21 strategijas, kūrybinį veiksmą ir iš anksto nenuspėjamą jo rezultatą naudoju kaip įrankius mito apie menininką genijų, iš nieko kuriantį kažką originalaus ir nepakartojamo, laužymui ir pritaikymui mūsų epochai. Viską lėmė žaismingas atsitiktinumas. 2013 m. lapkričio 12-osios vakarą filosofas Vytautas Ališauskas, viena menotyrininkė, trys menininkai, tarp jų ir aš, po parodos atidarymo užsukome į „Savą kampą“ dar vienos vyno taurės. Tenai, be kita ko, piešėme pasiutusius dramblius ir pokštavome mano meninio tyrimo tema – apie jausmų perteklių, isteriškas reakcijas… Bejuokaujant apie isteriją kaip nekontroliuojamų emocijų perteklių, filosofas pasiūlė, na, lyg ir „užsakė“ man sukurti paveikslą, kuriame būtų pavaizduotas graikų mito herojus Achilas, apibūdinamas kaip itin isteriškas tipas. Paskubomis užsirašiau keletą Ališausko pastabų, kaip antai: būsimasis paveikslas turėtų būti isteriškai malonus akiai; „Iliada“ prasideda eilute „Pyktį Pelėjo sūnaus Achilo, deive, giedoki“; kai iš Achilo atėmė jo laimikį – Briseidę, jis taip supyko, kad atsisakė eiti į mūšį; Achilas – nestabilios psichikos individas kaip ir visos „popžvaigždės“; jo nuotaika nuolat kaitaliojosi; kai galiausiai susitaikė su savo kariauna, jis, kaip ir dera isterikui, visą kaltę suvertė pamišimo dievui – Atis dėl visko kaltas. „Iliadoje“ isteriškas Achilo pyktis – nekontroliuojama herojaus emocijų lavina. Dailės kūriniuose Achilas kažkodėl dažniausiai vaizduojamas besimokantis groti lyra. Blaškosi tarp švelnumo ir nevaldomo įtūžio. Taigi „Iliadoje“ isterija pristatoma kaip nevaldomų emocijų protrūkis, dievų pyktis. Galiausiai filosofas, teigdamas (cituoju): „Jeigu menininkas negauna pagalbos, jis pripaišo visokių niekų“, nurodė būsimo paveikslo dydį (pagal namuose turimą tuščią sienos plotą), o į mano studijų sąsiuvinį ranka įrašė labai konkrečius šešis pageidavimus: „1. Paveikslas iš esmės turi būti: a) akademistinis; b) vėlyvojo arso. 2. Turi būti išlaikyta Pompeo Batoni’o paveikslo „Achilo ugdymas“ (1746 m.) kompozicija. 3. Achilas neturi būti bjaurus (veido eskizas parodytinas). 4. Galėtų būti liesesnis. 5. Nuogas, bet turi būti raudonos draperijos likučiai (kad primintų dramatizmą). 6. Formatas bus nurodytas (apie 120 x).“ Taigi „isteriškai malonus akiai“ paveikslas turįs būti sukurtas pagal Pompeo Batoni’o „Achilo ugdymą“. Šį iššūkį tada džiaugsmingai priėmiau, bet pusantrų metų delsiau įvykdyti, nes neturėjau supratimo, kaip tą padaryti, laikantis „užsakovo“ pageidavimų, bet nenusižengiant ir savo kūrybiniams principams. Pagaliau suvokiau, kad šiame kūrinyje svarbiausia ne galutinis, neprognozuojamas rezultatas, o pats veiksmas, reflektuojantis ir interpretuojantis minėto 2013 m. rudens vakaro aplinkybes. Todėl nusprendžiau „Paveikslą Vytautui Ališauskui“ eksponuoti VDA meno doktorantų parodoje „Mnemosinės ledkalnis“, kurios leitmotyvu pasirinkta senovės graikų mitologinė atminties deivė Mnemosinė. Ši paroda vyko Dailės akademijoje, kuri nebedėsto ir nebetoleruoja „tikrojo“ akademistinio meno, t. y. dailės krypties, kanonizuojančios antikos ir renesanso meno principus, idealizuojančios tikrovę ir t. t. O kadangi, kaip kažkas sakė, kūryba yra nepaklusnumo aktas, nusprendžiau atsižvelgti į filosofo pageidavimą, kad paveikslas būtų sukurtas akademistine maniera. Stengiausi. Kūriau akademistiškiausiu, kokiu tik sugebėjau, stiliumi. Tai savotiškas mano nepaklusnumo aktas. Tačiau kam?

Trumpai papasakosiu, kaip viskas vyko. Pompeo Batoni’o paveikslo „Achilo ugdymas“ originalo nemačiau. Jo reprodukciją susiradau internete ir atsispausdinau A4 formatu. Vėliau suvokiau, kad printeris smarkiai „pamelavo“ spalvas – jau keletas garantuotų prasilenkimų su originalu. Šį paveikslėlį, tiksliau, apverstą, veidrodinį jo atspindį, persipaišiau ant 150 x 100 cm faneros gabalo, ketindama išraižyti didelį medžio raižinį, tarsi tai būtų Pompeo Batoni’o 1746 m. aliejinės tapybos paveikslo reprodukcija, atlikta senoviniu būdu. Pateikiau ir filosofo pageidavimų, kaip turėtų atrodyti paveikslas, veidrodinę faksimilę. Viską išraižiau ranka, su paprastu medžio kalteliu. Ilgas ir sunkus darbas. Tada klišę padengiau aliejiniais dažais ir, užklojusi ant jos drobę, keletą valandų tryniau sriubos šaukštu (archajiškas didelio medžio raižinio spausdinimo būdas). Kai atspaudas išdžiūvo, ant viršaus ranka tapiau spalvas – kadaise, iki spalvotos spaudos atsiradimo, taip buvo spalvinamos graviūros, vėliau – fotografijos. Darbas truko visą mėnesį. Turiu prisipažinti, kad dieną naktį ne tik mintyse, bet ir garsiai, keiksnojau tokį mazochistinį kūrybos būdą, abejojau, ar apskritai verta šitaip kankintis. Bet susikaupiau ir pabaigiau. Dabar reziumuoju: 1. Šio paveikslo kūrimas buvo spontaniškas eksperimentas. Jį atlikau, nes vienas iš mano meninio smalsumo objektų yra tam tikra grožio prievarta, piktnaudžiavimas grožiu, o filosofas Ališauskas būtent ir pageidavo isteriškai gražaus paveikslo. 2. Visa tai galima pavadinti savotišku „moksliniu“ eksperimentu su savo pačios kūnu ir pojūčiais. Kūriau šį darbą, paisydama griežtų „užsakovo“ nurodymų, o mano pačios kūnas intensyviai dalyvavo procese ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Nuolatos jaučiau ne pačių geriausių jausmų perteklių, tarsi būčiau užsikrėtusi Achilo isterija. Namiškiams irgi „kliūdavo“, įsišėlus prastai mano nuotaikai. 3. Po ilgo triūso pripažįstu, kad aproprijavau Pompeo Batoni’o kūrinį ir pasisavinau filosofo Vytauto Ališausko žodžius. Perdirbau juos, įterpiau į kitą kontekstą, suteikdama išskirtinumo ir vientisumo. Taigi „jungtinio“ kūrinio „Paveikslas Vytautui Ališauskui“ autorė dabar esu aš.

1 Jorge Luis Borges. Pramanytų būtybių knyga. Iš ispanų k. vertė Linas Rybelis. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 2008, p. 7. 2 Ten pat, p. 7. 3 Marshall McLuhan. Kaip suprasti medijas. Žmogaus tęsiniai. Iš anglų k. vertė Daina Valentinavičienė. Vilnius: Baltos lankos. 2003, p. 19. 4 Erika Grigoravičienė. Vaizdinis posūkis. Vaizdai, žodžiai, kūnai, žvilgsniai. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas. 2011, p. 24. 5 Ten pat, p. 72. 6 Roland Barthes. Atvaizdo retorika. Iš prancūzų k. vertė Rima Malickaitė. Vilnius: Baltos lankos. 2003, nr. 17, p. 69. 7 Claude Lévi-Strauss. Laukinis mąstymas. Iš prancūzų k. vertė Marius Daškus. Vilnius: Baltos lankos. 1997, p. 294–295. 8 Umberto Eco. Atviras kūrinys, forma ir neapibrėžtumas šiuolaikinėje poetikoje. Iš italų k. vertė Inga Tuliševskaitė, Vilnius: Tyto alba. 2004, p. 276. 9 Alphonso Lingis, Garbės žodis. Iš anglų k. vertė Danutė Bacevičiūtė. Baltos lankos. 2007, nr. 24, p. 106. 10 Ten pat, p. 106. 11 Jorge Luis Borges. Smėlio knyga. Iš ispanų k. vertė ir komentarus parengė Linas Rybelis. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 2008, p. 12. 12 Susan Sontag. Ugnikalnio mylėtojas. Iš anglų k. vertė Violeta Tauragienė. Vilnius: Baltos lankos. 1998, p. 80–81. 13 Alphonso Lingis. Garbės žodis, p. 110. 14 Ten pat, p. 114. 15 Ten pat, p. 107. 16 Jorge Luis Borges. Smėlio knyga, p. 13. 17 Haruki Murakami. Dramblys pradingsta. Iš japonų k. vertė Jurgita Polonskaitė. Vilnius: Baltos lankos. 2014, knygos viršelio aplankas. 18 Kęstutis Navakas. Begarsis skambutis. Vilnius: Tyto alba. 2015, p. 23. 19 Post/modernizmas. Straipsnių rinkinys. Kaunas: Kitos knygos. Meno parkas. 2006, p. 22. 20 Claude’as Lévi-Straussas veikale „Laukinis mąstymas“ brikoliažą apibūdina kaip tam tikrą mitinį meninį mąstymą, besiremiantį jutimais, vaizduote ir intuicija, kaip tam tikrą intelektualaus meistravimo rūšį, kai primityviais instrumentais daromas objektas pats pavirsta instrumentu kitiems objektams kurti. 21 Rasto objekto ar svetimo kūrinio panaudojimas kūryboje.