Vilniaus galerijose – grafikos raumenys ir kitos kūno dalys
Šiuo metu devyniose Vilniaus galerijose vyksta paroda „Kūnas. Lietuvių grafika 1980–2013“. Tai vienas iš retų renginių, kuriuos įdomu žiūrėti ir profesionalams, ir tiems, kurie net nežino, kiek kainuoja įėjimas į galeriją. Sakot, nemokamas? Taip, jūs teisūs. Tad – apie parodą. Parodos kuratorės Jurga Minčinauskienė ir Kristina Kleponytė-Šemeškienė grafikos meno centre „Kairė dešinė“ dirba septynerius metus. Galima sakyti, kad tiek laiko ir buvo ruošiamasi šiai parodai.
Ties konkrečia, kūno tema lietuvių grafikoje kuratorės dirbo 9 mėnesius. Lankėsi kiekvieno iš 49 parodoje dalyvaujančių menininkų dirbtuvėse, rinkosi kūrinius, iš kurių sukūrė 10 atskirų kolekcijų. Kiekviena atskirą pavadinimą turinti kolekcija sudaryta iš pasikartojančius formos ir turinio bruožus turinčių kūrinių. Kodėl pagrindine tema pasirinktas kūnas? Nes figūratyvumas vienas iš lietuvių grafikos išskirtinių bruožų. Dėl to grafikus neretai mėgsta pašiepti kitų sričių kolegos, tačiau kita vertus – savo išskirtinumo suvokimas paverčia jį stipriąja vieta. Tad parodoje pristatoma grafika – apie žmogų ir žmogui.
Kaip rodo pavadinimas, eksponuojami 1980–2013 metais sukurti estampai. Į menininkų amžių formuojant kolekcijas nebuvo atsižvelgta – šalimais galime matyti prieš porą metų studijas baigusio ir garbaus amžiaus menininko kūrinius. Rodomi 33 Lietuvos grafikos metai. Taip kuratorės sujungia 3 menininkų kartas ir pateikia mums visą lietuviškos grafikos stilių ir raiškos panoramą – nuo dekoratyvių iki ekspresyvių, nuo liaudies meno stilistika paremtų iki postmodernių darbų. Trumpai tariant, ši paroda – reta proga per pusdienį susipažinti su lietuviška grafika, pagrindinėmis jos technikomis, stilistinėmis tendencijomis ir žymiausiais vardais.
Geriau išmanantiems grafiką bus įdomu pamatyti retesnius ar tiesiog primirštus kūrinius. Tarp tokių galima paminėti trumpam dailės istorijoje prieš dešimtmetį žybtelėjusį, šiandien žinomą kaip prodiuserį Egmontą Bžeską; 1990–1991 metų tuomet dar jauno menininko Ray Bartkaus estampus; pamatyti praeitų metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, Kęstučio Grigaliūno dar 1988 metais sukurtus linoraižinius, kuriuose spalvinga, poparto stilistika pasakojama skaudi sovietinės okupacijos patirtis; šiandien geriau kaip tapytojo žinomo Žygimanto Augustino fantasmagorinius darbus ar provokatyvia menininke tapusios Laisvydės Šalčiūtės žaismingus 1996–2001 metų spalvotus linoraižinius. Trumpai tariant, tai labai kruopščiai ir sumaniai sudarytos kolekcijos, daugelis jų dar ir gerai eksponuotos galerijų erdvėse.
Ką parodose ras pirmą kartą į jas užsukęs žiūrovas? Visų pirma – paroda atskleis grafikos technikų ir galimybių įvairovę. Antra – supažindins su daugeliu įdomesnių Lietuvos grafikų. Trečia – figūriniai paveikslai papasakos daugybę istorijų, kurias „atrakinti“ padės aiškūs ir trumpi informaciniai tekstai, lydintys kiekvieną parodą bei kiekvieną autorių atskirai. Kuratorių parengti tekstai trumpai pristato autorius, jų vietą dailės istorijoje ir taikliai sudeda svarbiausius akcentus. Smalsesni gali bet kurioje iš dalyvaujančių galerijų įsigyti patogiai išleistą parodos katalogą ir per parodas keliauti su juo. Jei ne – galima pasiimti bent nemokamą bukletą, jų irgi turėtų būti kiekvienoje galerijoje.
Neturintiems laiko verta apsilankyti bent 4 galerijose. Toliau – trumpai apie kiekvieną iš jų. „Pamėnkalnio“ galerija, įsikūrusi Pamėnkalnio ir Pylimo gatvių sankryžoje, rodo parodą „Raumenys“. Tai vyriška kolekcija, kurioje surinkta nemaža dalis lietuvių grafikos „aukso fondo“. Eduardas Juchnevičius, Rimvydas Kepežinskas, Audrius Puipa, Petras Repšys, Edmundas Saladžius ir Mikalojus Povilas Vilutis – tai tikros ir ilgalaikės grafikos žvaigždės, kurias derėtų žinoti kiekvienam dvyliktokui. Drąsūs, ryškūs, puikiai techniškai išpildyti jų kūriniai prieš kelis dešimtmečius keitė Lietuvos dailės istoriją, tačiau traukia akį ir šiandien.
Ligoninės gatvėje esančioje galerijoje „Kunstkamera“ veikia visai kitokio stiliaus paroda „Įsikūnijimai“. Čia rodoma vientisa kolekcija, kurios eksponatus sieja realistinė stilistika ir keistas, fantasmagorinis turinys. Kruopštumas, kontrastų žaismas ir tiršta sapno ar haliucinacijų atmosfera niekam neleis subumbėti tradicinio „taip galėtų ir mano vaikas“.
Pakilęs laiptais į galeriją „Arka“ žiūrovas visų pirma turės drąsiai prasibrauti pro chaotišką tapybos ekspoziciją ir tik antrame aukšte ras 2 šio projekto parodas. Pirmoje, pavadinimu „Jėgos“ eksponuojami dviejų menininkų – Tado Gindrėno ir Egmonto Bžesko kūriniai. Nors pastarasis šios parodos proga suskubo dalinti skambius interviu apie grįžimą į meno sceną, akivaizdu – jo kūriniai lietuviškame kontekste buvo novatoriški prieš 15 metų. Šiandien įdomesni jaunesnio menininko, Tado Gindrėno kūriniai. Abu grafikai derina tradicinę techniką, didelius formatus, apibendrintas, veržlias formas ir popartinį turinį. Antroji paroda šioje galerijoje įsitaisiusi ne taip įspūdingai, tačiau joje rodomi taip pat įdomūs darbai. Tai – „Veidai“, portretai ar autoportretai. Šios parodos kūrinių stilistika jau visiškai skiriasi – rodomi tokių skirtingų menininkų kaip Algimantas Švėgžda ar Elena Kairiūkštytė darbai.
4-ąją galeriją rasite pasislėpusią Latako gatvėje. „Kairėje dešinėje“ eksponuojami 7 moterų grafikių kūriniai. Nuo femme fatale iki mitologinės moters – moterys apie moteris kalba labai skirtingai ir tam pasitelkia įvairiausias technikas. Būnant čia derėtų nepamiršti užlipti ir į trečią aukštą, kur rodoma elegantiška Jūratės Rekevičiūtės sukurta garsių moterų rūbų atspaudų kolekcija.
