Rugsėjo meno apžvalga: be prievartos
Dailės kritikė Birutė Pankūnaitė vėl kviečia pakeliauti po Vilniaus ekspozicijų sales ir pasidomėti, ką siūlo įsisiūbavęs parodų ruduo. Savo apžvalgos ji nelaiko išsamia ataskaita, o greičiau subjektyvia reiškinių refleksija, į kokią visi galime reikšti savo teises.
Sezonas prasidėjo gausiais naujų parodų atidarymais ir naujove, siekiančia suaktyvinti ir pareklamuoti galerijų tinklo gyvenimą – Vilniaus galerijų savaitgaliu (rugsėjo 9–10 d.). Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos iniciatyva turbūt sveikintina, nors galvoju, kad ji daugeliu atžvilgių buvo lozunginė ir neišsami. Gal todėl, kad galerijų savaitgalius apžvelgiu reguliariai, o siūlomoje programoje pastebėjau nemažai spragų. Matyt, ruoštasi remiantis vien socialinių tinklų priemonėmis, o į trasą ir pirmą planą, kaip įprasta, įsiveržia įžūlesni, bet nebūtinai vertesni. Ir ekskursijos bei pokalbiai su menininkais jau nebėra išskirtinis reiškinys, nors daug kur būtent jais bandyta suvilioti. O gal kalta ir ši užsitęsusi vasara, išvijusi miesto gyventojus į gamtą, į rasotais voratinkliais nuaustas pievas.
Vasara užsitęsė. Todėl rudens rūkuose klaidžiojančios mintys apie būsimo rašinio struktūrą pagimdė tik elementarią išeitį. Renginius, kuriuos iš didelės pasiūlos pasirinkau aprašyti, nutariau suverti ant jų autorių amžiaus siūlo, pradedant garbiausiu ir baigiant jauniausiu. Lai tai būna paprasta seka. Juolab kad atmečiau labai daug ką, nes rugsėjis Vilniaus mene, pasirodo, labai margas, eklektiškas ir dažnai dirginantis, o aš sau leidau prabangą kalbėti tik tai, kas parūpo.
Todėl pradedu nuo menininkų dinastijos pirmeivės Emilijos Liobytės-Vilutienės(1916–1955), kurios darbų paroda nuo rugsėjo 13 iki spalio 1 d. veikia Vilniaus grafikos meno centre. Nors ekspozicija pavadinta „Piešiniai“, bet čia yra ir knygelių iliustracijų bei skulptūrų. Regis, jos būta spalvingos asmenybės – kaip byloja taupūs biografiniai duomenys, sudėtingu karo ir pokario metu ji išbandė save kaip aktorė, o vėliau pasuko į meną ir 1949 m. baigė skulptūros studijas Vilniaus valstybiniame dailės institute, dirbo ir Lietuvos TSR valstybiniame dramos teatro dailininke. Paroda žymi Liobytės-Vilutienės 100 metų sukaktį ir atskleidžia negausų nespėjusios visiškai atsiverti, bet tikrai potencialios menininkės palikimą, sukauptą iš šeimos ir kultūros institucijų archyvų. (Parodos kuratorės – Kristina Kleponytė-Šemeškienė ir Jurga Minčinauskienė, iniciatoriai – dailininkės šeima.)
Kas galėjo pagalvoti, kad ji yra anksčiau Vilniaus dailės instituto koridorius, dabar – „Titaniko“ fojė puošiančios „Mičiūrininkės“ (arba stamantrios merginos figūros) autorė? Neabejotiną plastikės talentą rodo ir skulptūrinė fontano kompozicija „Vaikai“ iš Lietuvos dailės muziejaus fondų – impresionistinė lipdyba, puikus erdvės pojūtis ir emocinė šiluma. Impresionistiniai ir piešiniai, sudarantys pagrindinį ekspozicijos krūvį: virpančiomis linijomis su paūmėjančiais ryškesniais akcentais nupiešti aktorės Monikos Mironaitės, rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino, pedagogės Meilės Lukšienės, dailininko Telesforo Kulakausko, grafiko Antano Kučo ir kitų portretai. Charakteristikos tikslios ir jautrios, o pageltęs popierius, pokario šukuosenos ir mados dvelkia ta sunkiai apibūdinama praėjusio laiko su visomis jo dėmėmis ir prošvaistėmis nuotaika, kuri ryški ir iki rugsėjo 18 d. Nacionalinėje dailės galerijoje veikusioje taip pat pirmoje fotografo Adaukto Marcinkevičiaus (1936–1960) personalinėje parodoje „Optimistai ir skeptikai. 1954–1959 metų fotografijos“. Tas pats sovietmetis, Lietuvos kultūros asmenybės ir stingdančiai „atšilusi“ atmosfera, kurioje gyventa.
[…]
