Geltona + mėlyna = ?

Taigi, paroda – atviras A. Žalpio laiškas, kurį vertina ne tik adresatas. Pasak autoriaus, jis siunčia viešą žinutę apie Andreasą Pytliką jam pačiam ir žiūrovams. Todėl, norit ją perskaityti, reikia pasirengti ir išsiaiškinti, kas yra adresatas, apie kurį pasakojama „laiške“. A. Pytlikas – Vokietijoje gyvenantis ir kuriantis menininkas, kurio kūryba remiasi sąvoka „žalia“. Joje telpa ne tik konkreti spalva, bet ir idėjos, archetipai. „Žalia“ vokiečių menininką lydi kūriniuose ir buityje, greičiausiai todėl A. Žalpys, paveiktas stiprios aistros vienai spalvai, nusprendė paklausti, kas mums yra „žalia“. Įdomu, kiek žiūrovų, perskaitę spalvos pavadinimą, identifikavo ją kaip populiariosios kultūros atributą? Pastaruoju metu vyrauja perspausta „žaliųjų vertybių“ mada, už kurios slepiasi perdėtas ir lėkštas, paviršutiniškas žavėjimasis ekologija ir sveika gyvensena. Dviprasmišką situaciją atspindi šūkis „Green is the new black“, padedantis parduoti daugiau „žalumos“, kuri ne visada tokia „žalia“, kaip teigiama…

Į Panevėžio galeriją atkeliavusią ekspoziciją pagal išraiškos priemones galima suskirstyti į tris dalis: fotografiją, videomeną ir objektus. Nuotraukose menininkas įamžina ir išryškina žalias detales. Dviejose fotografijose vaizduojami žali sportiniai bateliai, kuriuos avi A. Pytlikas, bet jį atpažinti leidžia tik autoriaus paaiškinimas. Nuotraukos, kuriose užfiksuotos tik menininko kojos – savotiška portreto interpretacija. Kitose trijose fotografijose A. Žalpys fiksuoja parodos atidarymo fragmentus – būtent tuos žmones, kurių apranga turi ką nors žalia. Juos pristato be ypatingų atpažinimo ženklų. Nespalvotose fotografijose išryškinamos tik žalios detalės. Pasirinktas populiarus technologinis sprendimas nebestebina, bet šių kūrinių tiesmukumą A. Žalpys bando sušvelninti greta eksponuodamas videomeno darbus, kurie ilgiau „įdarbina“ žiūrovą.

Viename televizoriaus ekrane menininkas tapybą transformuoja į videomeno kūrinį. Čia matome, kaip menininko ranka išmargina drobę geltonomis ir mėlynomis linijomis, kurios galiausiai susikryžiuoja, išgaudamos naują spalvą. Geltona + Mėlyna = ? Šią formulę A. Žalpys leidžia išspręsti ir kitame videomeno kūrinyje. Greta pastatyti du ekranai, vienas jų transliuoja mėlyną, kitas – geltoną vaizdą, kuriuos kartais sudrumsčia šauksmai, paaiškinantys šį tylų spalvų rebusą. Skanduotė „Žalia! Žalia! Žalia! Žalia…“ netiesiogiai mūsų vaizduotėje apjungia ir sulieja dvi spalvas. Trečiasis kūrinys „iškrenta“ iš minėtų videomeno darbų konteksto. Net autorius prisipažino, kad ateityje eksponuodamas parodą galbūt jo atsisakys. Jame daugiau fikcijos ir režisūros, bet tai nėra įtaigu. Veiksmas vyksta Žaliojoje gatvėje, kur dar apstu purvino, tirpstančio sniego. Regime rankas, kurios pila geltonus ir mėlynus dažus. Galiausiai parodomas rezultatas: pilkoje gatvėje nusidriekusios ryškios skirtingų spalvų juostos. Idėja sumaišyti dvi spalvas, o rezultatą palikti tik įvardytą, yra vykusi, bet ne iki galo išgryninta.

Trečioji parodos dalis – objektai. Iš sienos išnyrančios pirštinėtos rankos (geltona ir mėlyna) sunertais pirštais verčia galvoti apie spalvų sąjungos rezultatą. Lygiagrečiai, kiek žemiau, menininkas įkomponavo tų spalvų sandalus. Šių objektų atsiradimas atkartoja anksčiau naudotas žaidimo taisykles, todėl atrodo tiesmukai, bet forma paįvairina ekspoziciją.

Parodoje „Žalia-2 (2-as laiškas kolegai Andreasui Pytlikui)“ A. Žalpys kviečia pasigilinti į „žalios“ esmę, bet, jei jos ir nerasite, bent jau netiesiogiai susipažinsite su kitu kūrėju ir jo idėjomis. Žalią „laišką“ sudarantys kūriniai forma sukuria dinamišką ekspozicijos vaizdą. A. Žalpys, pasirinkęs paprastą temą, atranda nemažai išraiškos būdų, kurie leidžia žiūrovui patirti netikėtą atradimo jausmą. Tokią įvairovę nelengva suvaldyti, tad ekspozicijai vietomis pritrūksta harmonijos. Idėja prabilti apie kitą kūrėją jo kalba – rizikinga, bet A. Žal­pys parodoje išvengė „slidžių kampų“, kartojimosi, pateikė savas „žalios“ versijas ir įdomias kolegos kūrybos interpretacijas.