Surgailiškos variacijos
Tapytojas Leopoldas Surgailis ne itin dažnai pradžiugina savo kūrybos gerbėjus personalinėmis parodomis. Šį kartą retą progą apžvelgti dailininko kūrybą pasiūlė Vilniaus grafikos meno centro galerija „Kairė-dešinė“. Dviejose galerijos salėse eksponuojama keliasdešimt piešinių, sukurtų 1967–2007 metais.
Kitaip negu daugumos kitų tapytojų, L. Surgailio parodų sąraše piešinių ekspozicijos užima kone tiek pat vietos, kiek ir tapybos. Galima numanyti, kad piešiniai dailininkui nėra paraštinė kūrybos sritis, nėra tik eskizai su nužymėtais būsimo tapybos darbo apmatais. Ekspozicijoje pastebimos vis kartojamos ir kartojamos to paties siužeto variacijos – tai rimtos studijos, atskleidžiančios analitinį L. Surgailio tapybos pobūdį ir liudijančios nemenką darbą, nuveiktą tyrinėjant į drobę perkeliamus objektus, prisijaukinimo, susigyvenimo su jais procesą.
Apie L. Surgailio piešinius ir tapybą sunku kalbėti atsiejant juos vieną nuo kito. Tai, su kuo tapytojas įėjo į XX a. Lietuvos dailės istoriją, akivaizdu ir piešiniuose. Juose, kaip ir drobėse, matomos kresnos, masyvios dievukų – šventųjų, rūpintojėlių ir kitos – figūros. Šv. Jurgis ant žirgo, ietimi smeigiantis drakoną, arkangelas Mykolas su kalaviju, kovojantis su šėtonu, sielų svėrėjas, Jėzus Nazarietis, Rūpintojėlis – visi šie personažai į L. Surgailio kūrybą atkeliavo iš lietuvių liaudies skulptūros ir tapybos. Šventųjų atvaizdus papildo siužetinės scenos – Užgavėnių, kitų švenčių ir ritualų fragmentai. Dinamiškose daugiafigūrėse kompozicijose vaizduojamos antropomorfinio ir zoomorfinio pavidalo būtybės: kaukėti Užgavėnių persirengėliai, muzikantai.
Kartu su personažais iš liaudies dailės į L. Surgailio kūrybą persikėlė ir būdingos plastinės raiškos ypatybės: anatomijos dėsniams nepaklūstančios figūros, schematiška, primityvoka jų traktuotė, taupiai naudojamos literatūrinį pasakojimą praplečiančios ir šventojo ikonografiją papildančios detalės. Iš L. Surgailio pamėgto duslių žemės, rūdžių, plytos spalvų kolorito piešiniuose telieka užuominos, o pagrindine meninės kalbos priemone tampa linija – juoda, „riebi“, vietomis nutrūkstanti, susidvejinanti. Personažai ir jų atributika okupuoja visą piešinio erdvę – jie glaudžiai susigrūdę į kartais sunkiai iššifruojamą linijų ir spalvinių dėmių raizginį. Iš chaotiškų, skubrių pieštuko ar pastelės štrichų suformuojama klampi, daugiasluoksnė piešinio erdvė. Tačiau ir joje nesunku įžvelgti, kaip tvirtai ir nepajudinamai suręstos darbų kompozicijos. Tad net ir nedidelio formato piešiniai pasižymi šiurkščia, nenugludinta ekspresija, sukaupta jėga – lyg negrabiai apdirbtos medinės dievukų statulėlės.
L. Surgailio piešinių paroda, kaip ir visa dailininko kūryba, labai vientisa. Didelių atradimų ekspozicijoje nėra, nėra ir nieko itin stebinančio, naujo, netikėto. Ir nereikia. Užtenka piešiniuose atrasti tai, už ką dailininkas vadinamas vienu lietuvių dailės klasikų, tęsiančių modernistinės tapybos tradiciją. Per ilgą savo kūrybinę karjerą L. Surgailis išplėtojo jį dominančią temą, sistemingos vaizduojamų objektų studijos per sunkiai suskaičiuojamas vieno siužeto variacijas leido iki maksimumo išgryninti savitą plastinę kalbą. Monumentalios, sunkios figūros, visuose darbuose jaučiama arsininkų tapybos dvasia, liaudies dailės ir ekspresionizmo įtaka – visa tai sudaro lengvai atpažįstamą dailininko braižą. Ši forma tampa apvalkalu, kurį išlukštenus švysteli dvasinė, metafiziška L. Surgailio kūrybos plotmė – kiek netašyta, tačiau nuoširdi, tvirtai besiremianti į religiją ir liaudišką pasaulėjautą, lietuviškai melancholiška ir niūroka.