Žaidimai su tradicija

Justina Augustytė apie Estampo parodą / 7md.lt, 2007-02-02

Vilniaus grafikos meno centras jau nebe pirmus metus organizuoja kasmetinę estampo parodą. „Estampas 2006“ – tarsi metinė ataskaita. Kadangi paroda organizuota „suneštiniu“ principu (dalyviai patys pateikė savo darbus), ekspozicija gan eklektiška – technikos, meniniai sprendimai, temos ir siužetai įvairuoja. Tačiau rezultatas atrodo neprastas. Ekspozicija patvirtina, kad estampas gyvas ir gali sėkmingai gyvuoti toliau.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad nieko nauja šioje srityje nepasiekta. Rodos, technikos, siužetai nekinta, dalyvių sąrašas irgi panašus. Tačiau malonių atradimų būta. Kaip visada žavi estampo parodų senbuvių kūryba. Laisvydė Šalčiūtė, parodai pateikusi akrilu ant drobės spaustą medžio raižinių triptiką „Trys seserys: tikėjimas, viltis ir meilė“, su jai būdingu žaismingumu analizuoja moteriškumo sampratą. Trijų didžiaakių merginų madingomis šukuosenomis atvaizdai jungiami su meno istorijos ir kasdieniškosios buities citatomis – taip sukuriama daugiasluoksnė kompozicija, po efektinga išore slepianti komplikuotą prasmių klodą. Eglė Kuckaitė žaidžia tiražavimo, pakartojimo efektais. Taip gimsta komiksų serijos, kurių veikėjai – lyg iš pasakos ar sapno nužengusios rausvaskruostės mergaitės bei įvairiausi fantastiški gyviai – glamonėjasi, muzikuoja, užsiima akrobatika ir kitokiomis smagiomis atrakcijomis. Nijolė Šaltenytė ofortų cikle perteikia erotišką tango atmosferą, paviršių papildydama tiesiog popieriuje išsiuvinėtomis detalėmis – šokio bateliais, gėlėmis. Jūratės Rekevičiūtės lino raižiniuose „Vaikiški žaidimai“ žaisliniai meškučiai, apsiginklavę žaisliniais šautuvėliais, žaidžia karą. Liejasi netikras kraujas. Tačiau viskas, rodos, autentiška – grafikė naudoja tikrų pliušinių žaislų atspaudus, lyg patvirtindama situacijos realumo galimybę. Visiškai priešingi savo nuotaika – subtilus ir skaidrus Tatjanos Diščenko darbas „Peteliškė“, Odetos Staponkutės-Juršėnienės ciklas „Prisiminimai“, nukeliantis į jaukiai ūkanotą sodybą.

Vyriškoji menininkų dalis taip pat rimtai nusiteikusi. Antai Kęstučio Grigaliūno šilkografijos lakštai „Dvynės“ su praėjusių šimtmečių nuogalėmis, pridengtomis spaudos taškelių rūku – aktai tarsi aptirpsta, pasislepia, tačiau vis vien masina savo erotiškumu. Aplinkinę erdvę uzurpuojančios jėgos turi dinamiški, mirgančiu paviršiumi Mariaus Mindaugo Danio ir Vlado Lisaičio didelio formato estampai. Žygimantas Augustinas, ir tapyboje nuolat tyrinėjantis savo paties atvaizdą, čia taip pat pristato autoportretą, sudėliotą iš datos atspaudų. Taigi nors ypatingų naujovių minėtų grafikų darbuose nėra, smagu aptikti pažįstamą braižą, sekti, kaip kinta grafikų kūryba, tobulinama technika, iš vieno lakšto į kitą persikelia siužetai, personažai ir idėjos.Be gerai žinomų grafikų, parodoje dalyvauja nemažai jaunesnių dailininkų, menkiau pažįstamų didžiajai žiūrovų daliai. Kristinos Norvilaitės atspaudai ant drobės ir stiklainių atsiplėšia nuo estampui tarsi ir priklausančios sienos plokštumos ir skverbiasi į objekto ir instaliacijos sritį. Ir jaunesnieji grafikai dažnai skolinasi įvaizdžius iš masinės kultūros bei kultūros istorijos: Evelinos Paukštytės oforte „Pasigailėk“ (iš ciklo „Šveplas Pranciškus, Mikimyšas ir kiti“) ironiškai jungiama biblinė tematika ir popkultūros elementai. Būtent jaunesnieji įpučia ekspozicijai gyvybės, suteikia galimybę nustebti ir suabejoti grafikos ribomis. Pasirodo, dar yra kur plėstis, judėti, eksperimentuoti. Belieka laukti kitų metų parodos: tada galbūt sužinosime, kur ši grafikos forma pasuks.

Užsisakykite naujienas

Užsisakykite naujienas

Palaukite...

Dėkojame, kad užsisakėte mūsų naujienas!