Ką čia veikia pelėda?
Rašydama vieną LRT radijo komentarą, iš pradžių norėjau papasakoti apie nutirpusio sniego atidengtą šiukšlynų kultūrą ką tik į Vilnių nusileidusių marsiečių požiūriu. Tų kosmoso perėjūnų balse galėtų pasigirsti netikėjimo gaidelė. Jų „naivus“ stebėjimasis šio pasaulio tvarka apsaugotų nuo eilinio skundo, kad visi dergia kur pakliuvo, kiemsargiai tinginiauja, o valdžia užsiima savais reikalais, palikdama miestą savieigai. Žvilgsnis iš anapus leistų parodyti įprastą tikrovę taip, tarsi ji būtų keista. Tos minties atsisakiau, nes išsigandau, kad per toli nuklydus į vaiduoklių teritoriją nebebus kelio atgal.
Visa tai prisiminiau žiūrėdama Akvilės Anglickaitės videofilmą „Tarybinė moteris“ (2012) parodoje „Atvirkščia perspektyva“ (kuratorė Laima Kreivytė). Kažkas, matantis tik gabalėlį dangaus ir vieną kiemą sovietinių daugiabučių rajone, pasakoja apie tai, kaip po darbo grįžta namo moterys (skubėdamos), vaikai (linksmai) ir vyrai (neskubėdami). Moterys atgaivina namus uždegdamos šviesas, lygindamos, virdamos valgį ir laukdamos. Vyrai verčia jas laukti. Filmo pradžioje tą mažą regos lauko plotelį dengia stiklas – netobulai skaidri, prisilietimais ištapyta riba tarp vidaus ir išorės. Pabaigoje – tas pats stiklas, tik iš kitos, lauko, pusės. Vidaus tamsoje pamažu išryškėja klasikinis „marsietis“, net sumirksi savo kiauromis akimis, kad būtų aišku – ne kaukė. Įspūdžius jis pasakoja angliškai, neutraliu vaikišku balsu. Ir tik šalia, ant sienos, pamačiusi tą patį tekstą lietuviškai – straipsnį, išspausdintą 1982 m. „Tarybinės moters“ žurnale, suprantu, kad anglų kalba mane apgavo. Tai, kas atrodė universalu, buvo mintys apie konkrečią praeities situaciją, vyrų ir moterų santykius sovietmečio visuomenėje, vienatvės skundas. Sukrečia suvokimas, kad santvarkos griūtis nieko nepakeitė, per trisdešimt metų nieko neįvyko.
Bet dabar man labiau rūpi kitkas – žiūros taško poveikis minčių turiniui. Žvilgsnio laukas apribotas ne šiaip sau – kad ką nors pastebėtum, reikia išsikirpti kadrą – sukoncentruoti dėmesį. Tai reiškia – ir „nebežinoti“, kas vyksta už rėmo. Nebežinoti taisyklių, nebežinoti priežasčių ir pasekmių. Tik tada įprastas vaizdas ima stebinti, paaiškėja judesių ritmas, keista jų tvarka. Kad taptum laikinu marsiečiu, tereikia ilgai žiūrėti pro kokį nors plyšį, pro skylutę, pro akutę…
Paroda „Atvirkščia perspektyva“ pilna tokių akučių slaptam stebėjimui. Daugumos jų kryptis, kaip ir žada pavadinimas, – apversta. Kristinos Inčiūraitės filme „Sekimas“ moteris persekioja vyrus, kol šie išnyksta namų viduje, tarsi praryti jų pačių pastatytos blokinių namų architektūros. Paskui žvilgsnis klaidžioja po pamiškes, krūmynus, laukymes, kuriuos dejonėmis įgarsino kompozitorė Rita Mačiliūnaitė. Tokiose vietose gali tikėtis būti užpultas arba rasti lavoną. Gal todėl ir pagalvojau apie dejones. Apvertus žvilgsnį, tai gali būti ne tik aukų balsai. Ir už Dainiaus Liškevičiaus veidrodžio („Stereotipiniai mirties įvaizdžiai III“, 1995) tūno persekiotojas – žiūri pro akutę, už visų veidrodžių apgyvendinta mirtis tamsos pavidalu. Pro Arno Anskaičio durų akutę (ji – priešais veidrodį) dairosi erdvė, nes ir vienoje, ir kitoje akutės pusėje – pats autorius, kertantis ribą tarp privačios ir viešos erdvės. Nė vienoje durų pusėje nieko nėra, kito žiūrinčiojo nėra, tik erdvei išorinis žiūrovas. O štai Gintautas Trimakas fotografuoja šiuolaikinę mirties akį – patį fotoaparatą („Unikumai“). Ratas užsidaro, objekto nėra, tik vaizdų gaminimo mašina, šįkart pagaminanti vienintelį vaizdą sau ir apie save. Ką man sako šis žaidimas žvilgsniais atvirkščiai? „Atvirkščia perspektyva – tai perspektyvos išnara“, – rašo parodos kuratorė Laima Kreivytė.
Perspektyva ne tik įkalina žiūrėtoją viename taške, bet ir padeda vienus objektus priartinant sureikšminti, kitus nutolinti į nostalgijos rūką. Atvirkščia perspektyva primindavo žiūrovui, kad jį patį stebi Dievo akis, absoliutas, didingas kažkas. O paroda siūlo išsinerti iš perspektyvos – gal tuomet kūrinys žvilgtelės į žiūrovą? Ar kada nors tai įvyksta?
Dažniausiai tik pamatau įprastus dalykus iš kito taško. Sukeisti persekiojamieji ir persekiotojai žaidžia vaidmenų žaidimą. Bet Inčiūraitės sekami vyrai viešumoje nieko neiškrečia. Visi pažeidimai tikriausiai vyksta už uždarų durų, už aklinų gelžbetoninių sienų. Tik miške sklando abejonės garsai. Gintaro Znamierovskio iš požemių kylantys laiptai paverčia Šiuolaikinio meno centrą meno naikinimo mašina: lazdele pasiramsčiuodama senolė – „bedalė meno mylėtoja“ – sunkai kyla į juodąjį šiuolaikinio meno kvadratą, kuris ją praris. O viršuje kaip Leninas laukia „perspektyvus menotyros spekuliantas“ – kostiumuotas biurokratas, sukantis institucijos mechanizmą, įsukantis tuštumą. Fotografijos žvilgsnis į fotoaparatą (Trimakas) neatveria tamsos, kurioje užsimezga vaizdai – matau tik kelis senoviškus aparatus. Veidrodyje (Liškevičius) mirties anapusybė slypi jau taip seniai, kad jos tamsa lieka tik tamsa. Veidrodžio poveikis daugiau estetinis – laikas taip gražiai išpiešė jo sidabrinį dugną, kad savo atspindžio jau beveik nebepastebiu. Laisvydė Šalčiūtė fotografuodama pro stiklinio indo sekretą apžiūrinėja vyro žvilgsnį, bet šįkart – tik į moterų veidus. Keturakė Dalios Mikonytės saga slaptumu paženklina privačių erdvių natiurmortus, kuriuose užšaldyti daiktai tampa tapatybės ženklais. Visi šie apsukti žvilgsniai siūlo atsitraukti iš įprasto stebėjimo taško, apžiūrėti plyšį tarp užuolaidų iš kitos pusės, dar kartą žvilgtelėti pro akutę ir konstatuoti, kad žvilgsnis nevaldo tikrovės, tikrovė netampa fetišu ir neužvaldo žvilgsnio. Tam reikalingas ypatingas objektas.
Tas ypatingas objektas būna tiktai kūnas. Ir net ne geležimis suvarstytas kūno vidus (Gabrielė Gervickaitė), bet jo uždraustos, iš matomumo zonos išstumtos vietos. Tai, kas ir traukia, ir stumia. Vietos, kur susitinka malonumas ir skausmas, gimimas ir mirtis – geismo oksimoronai, kuriuos savo traktatuose aprašinėjo iš malonumo pašiurpęs Sigmundas Freudas. Tai, ko negalima matyti nesigėdint savo žvilgsnio. Inčiūraitės stebimi vyrai kasdieniškai vaikšto gatvėmis ir jų persekiojimas nieko nekainuoja, negraužia sąžinė, nereikia slėptis. Ji nesižvalgo pro jų butų langus. Man, šio filmo žiūrovei, irgi nereikia slėptis mąstant apie smurtu alsuojantį mišką. Slėptis maga susidūrus su Martos Ivanovos kūriniu „1/1“. Nepasakosiu, kas ten pavaizduota, nes žodžiai viską sugadins. Apie tai moka kalbėti tik pasąmonė, kondensuodamasi, persirenginėdama, prievartaudama sąmonę sapnuose. Todėl ir autorė kūrinį aprašo žaviai išsisukinėdama visą japonų estetiką aprėpiančiais žodžiais: makoto, aware, okashi, yūgen, sabi, wabi, shibui, en, miyabi, hosomi, karumi, yūbi, sōbi, mei. Net nežinau, ar jie taisyklingai užrašyti. Nesvarbu, nes rausvas atspaudas perteikia visą išgyvenimų spektrą nuo tikrumo iki lengvumo. Ypač – suolelis, ant kurio sėdėta, suteptas asociacijų skausmu, tebenešiojantis kūno kvapą, kuris atspaude virsta žiedo aromatu. Nemėgstu tokių kūrinių, nes jų apversta perspektyva mane ištraukia į dienos šviesą. Nenoriu. „Jei nori kurti feministinį meną, turi atkreipti dėmesį ir šokiruoti, kitaip nėra prasmės“, – kažką panašaus šiandien sakė estų performanso menininkė Mare Tralla tos parodos erdvėje pasakojusi apie savo kūrybą.
Gerai, kad tik keli parodos kūriniai feministiniai. Kad patirtum mažytį, bet tikrą perspektyvos apvertimo poveikį, nebūtina taip nejaukiai įsisąmoninti savo kūną. Kartais pakanka detalės. Tokia detalė Trimako kūrinyje – nufotografuota unikalių atspaudų ekspozicija, ta pati, į kurią žiūriu, bet su lango atspindžiu, kurio kitaip nepastebėjau. Ji atveria langą į vaizdo tamsą – tarp tų plokštumų manęs nėra, yra tik šviesos fizika, žmogaus pagamintų aparatų ir erdvių (architektūros) žvilgsniai. Marta Ivanova sukrečia kūniškumu, o Trimakas – bekūniškumu, abstrakcijos grožiu. Aurelija Maknytė – ugnimi. Sudegintų, pradegintų, sugadintų skaidrių vaizdai – iš viso pasaulio, kažkieno aplankyto ir nufotografuoto, iš bet kur. Ugnis perpiešia šviesos piešinius. Kartais ant ramaus priemiesčio namo užberia grėsmės debesį, kartais atveria kitą galaktiką. Ir labai dažnai tiesiog pradegina skylę emulsijoje. Štai ir nauja anapusybės versija: vietoje tamsos – šviesa, sunaikinanti matomą vaizdą. Nevaldoma ugnies kūryba pakeičia peizažą. Tamsoje šviečiantys prisiminimų stačiakampiai virsta gotikinių bažnyčių vitražais, mėginančiais įtikinti, kad šviesa yra šventa, kaip žmonės tikėjo seniau. Į tikinčiuosius pro Shaltmiros užkeiktą vandenį iš juodo dubens dugno žiūrėtų tikros blogio akys. O dabar tos akys – aiškiai nupieštos ir priklijuotos, blaivinančiai juokingos, kaip ir nukirsta galva – šalia kabančiame piešinyje.
Kol apžiūrėdama parodą stengiausi pajusti apverstas perspektyvas, pasimatuoti tas išnaras, atsibudo pelėda. Ėmė sukioti galvą, krapštytis plunksnas. Jos gyvenimas Estijoje transliuojamas į galeriją realiu laiku. Kameros stebi vienu metu ir pelėdos lizdo vidų, ir išorę. Parodos metu beveik nieko nevyksta: pelėda dieną miega, lauke nuo judančio oro virpčioja prie lentų prikibusi plunksnelė. Bet atsibudo ji tik naktį, dabar, kai rašau. Tai ne kūrinys. Ir kartu – pats svarbiausias, viską susiejantis ir apverčiantis vaizdas. Mieganti pelėda – dar vienas nepažintas kūnas, duotas mums apžiūrinėti slapta. Naktį ji mus stebėtų nematoma, dabar ji mūsų nemato. Staiga pelėda pasuka galvą – akimirką pamatau jos akis. Jas supa raštuoti ratilai, ji žiūri į priešais kabančius Trimako fotoaparatus kaip į veidrodį. Bet įdomiausia štai kas – tie veido diskai (perskaičiau), tie plunksnų ratilai fokusuoja ne vaizdą, o garsą, kad pelėda galėtų medžioti, kai trūksta šviesos. Šio paukštinio aparato „akis“ mato garsus. Ji – „marsietė“ uždarame meno pasaulyje, svetimas kūnas, medžiojantis mūsų reakcijas į uždraustas perspektyvas, į uždraustą save.
Jau buvo kilusi pagunda baigti recenziją išvada, kad pelėda esą viską supranta geriau, kad mes, susipainioję sąvokose ir teorijose, nebematome tiesos, o ji – štai – mato, visą dieną tūnodama savo tamsoje, slėpdamasi nuo vaizdų srauto, ir naktį medžiodama pagal garsus. Bet šią perspektyvą netikėtai apvertė vaikystės prisiminimas: A. A. Milne’o „Mikės Pūkuotuko“ knygų pelėda giriasi savo išmintimi, puikuojasi faktais, žiniomis ir visiems nusibosta ilgomis istorijomis, kurias pasakoja tol, kol susipainioja didingose sąvokose. Be kita ko, ji prasitaria, kad jos giminei būdingas meninis talentas. Kitaip tariant, pelėda gali būti ir perspektyvi menotyros spekuliantė – nelygu iš kurios laiptų pusės pažiūrėsi…