Paroda vaikams?
Gegužės 15–birželio 2 dienomis Vilniaus grafikos meno centro ekspozicijų salėje „+“ pristatoma Tado Gindrėno kūrybos paroda „Vaikams“.
Dailės (ar menų) terapija Lietuvoje šiuo metu išgyvena keistą periodą, kai tarsi natūraliai pribrendo sociokultūrinė situacija šiam reiškiniui formuotis, plėstis ir užimti atitinkamas socialines ir kultūrines (akademines) pozicijas, tačiau nėra įteisinta tokiu lygiu (sakykime, universitetiniu), kad susiformuotų institucinė hierarchija su atitinkamais profesinio reguliavimo, paprastai sakant – galios, mechanizmais. Todėl kol kas egzistuoja daugybė lokalių, pusiau universitetinių, pusiau visuomeninių, pusiau komercinių praktikų, (ne)konkuruojančių tarpusavyje ir dažnai kaltinančių viena kitą šarlatanizmu.
Šiai situacijai būdingi tam tikri dėsningumai – ypač aršios kovos vyksta bandant menų terapiją įteisinti kaip universitetinę discipliną, nes tokie projektai, žinoma, reiškia, ir naujus finansavimo šaltinius. Vyksta lenktynės, kuri aukštoji mokykla pagaliau įsiteisins menų terapijos programą (pavyzdžiui, magistro studijų lygmeniu). Žinoma, nereikia pamiršti fakto, kad yra tam tikrų akademinių grupuočių „iš šalies“, norinčių atsiriekti pyrago (finansavimo) dalį, prisišliejant prie minėtų programų, todėl šios jau ne pirmus metus stringa įvairiuose „patvirtinimo“ procesuose. Situacija paradoksali, primenanti užburtą ratą dar ir todėl, kad jau ne pirmus metus dailės (ar menų) terapiją praktikuojantys asmenys ir norintys į(si)teisinti šias disciplinas iš esmės formaliai taip pat neturi „oficialių regalijų“, kurios teisiškai padėtų pirmąjį akmenį institucinės hierarchinės piramidės pamatuose. Kol kas teisiškai visi yra lygūs ir sunku pasakyti, kas yra „profesionalai“, o kas „šarlatanai“, nors menų terapijos praktikų viduje tokie svertai ir tam tikra hierarchija per daugiau nei dešimtmetį, neabejoju, jau yra daugmaž susiformavusi.
Taigi, kol kas nėra aiškesnių įteisintų susitarimų ir ribų tarp (menų) terapijos griežtesne klinikine prasme (kaip pagalbinės klinikinio gydymo ir / ar psichoterapijos dalies) ir visuomeninių-kultūrinių iniciatyvų, į kurias vienaip ar kitaip įtraukiamos tos visuomenės grupės, kurioms tariamai reikia vienokios ar kitokios terapijos. Žinoma, terapijos sąvoka šiuose projektuose labai miglota, bent jau klinikinių praktikų atstovų požiūriu. Matyt, sąvokų gludinimas ir tikslinimas, praktinis ir diskursinis teritorijų dalijimasis dar laukia ateityje.
Todėl buvau kiek pyktelėjęs dėl taip atsainiai Tado Gindrėno projekte vartojamos „menų terapijos“ sąvokos, įtardamas šiokį tokį šios sąvokos ir sampratos profanavimą. Kita vertus, kaip jau sakiau, kol nėra griežtų normatyvinių susitarimų, matyt, neverta ir kabinėtis prie šių sąvokų. Savaime suprantama, Gindrėno projektas nėra terapinis griežtąja žodžio prasme – vargu ar dailininkas naudojo kokią nors terapinę metodiką, kliovėsi kokia nors metodologija. Tai vienas tų kultūrinio-visuomeninio bendradarbiavimo pavyzdžių, visuomeninės reintegracijos projektų su vadinamosiomis „probleminėmis“ grupėmis. Tadas Gindrėnas dirbo kartu su vaikais iš globos namų, vaikai susipažino su pagrindinėmis dailės technikomis, galėjo patys dalyvauti kūrybiniame procese, kurti didelio formato piešinius, kuriuos Gindrėnas vėliau perkėlė į 3 lino raižinius ir atspaudė juos ant drobių. Tikiu, kad tai buvo socialiai orientuotas projektas, kurio tikslas buvo ugdyti didesnį tarpusavio pasitikėjimą, jautrumą ir atvirumą.
Kalbant apie pačią Gindrėno parodą, ji sudaryta iš kelių spalvotų didelio formato klišių ir vieno didelio atspaudo, kuriame ir galime matyti dailininko ir vaikų bendros kūrybos rezultatą. Projektą papildo ir vaikiško personažo su pypke „portretas“ – žaismingas objektas, kurį Gindrėnas sumeistravo iš parketo likučių po buto remonto. Bet vėl – nežinant konteksto, kėlė abejonių toks dailininko susireikšminimas. Kilo klausimų, ar moralu dailininkui iš šio, kaip teigiama, terapinio projekto, jo proceso, papildyto autoriniais menininko objektais, daryti savo personalinį (kitų sąskaita krautis simbolinį kapitalą)? Ką dailininkas norėjo pasakyti šia paroda – akcentuoti „terapinį“ procesą ar jo sąskaita sukurti savo autorinį kūrinį (projektą)? Kita vertus, kai pats Gindrėnas paaiškino, jog visus atspaudus padovanojo (ne pardavė!), o autorinį objektą ketina irgi padovanoti (tikiuosi, ne parduoti!) vaikų ligoninei, viskas stojo į savo vietas.
Sakykime, Gindrėnas teisingai sudėliojo etinius akcentus ir šis projektas yra ne dailininko ego demonstravimas (žinoma, be to galbūt irgi neapsieta; gal paroda buvo reikalinga kaip ataskaita kokiam nors fondui), bet vis dėlto labiau pozityvios pilietinės (terapinės?) akcijos dokumentas, kurį vertėjo paviešinti.