„Pabėgėlio būsena bendra mums visiems“
„Parodos yra ne vienintelė ir ne geriausia priemonė kalbėti apie karų ir tremčių baisumus, tačiau man tai svarbu, ir aš kol kas taip kalbu“, – sako parodos „Prie Babilonijos upių. Pabėgėliai ir tremtiniai“ autorė Sigita MASLAUSKAITĖ-MAŽYLIENĖ.
Šia tema paroda rengiama jau ne pirmą kartą. Todėl pasiteiravus S. Maslauskaitės-Mažylienės, kodėl ji nusprendė surengti dar vieną parodą ir kuo ji skiriasi nuo praėjusiųjų, dailininkė paaiškina, kad pabėgėlių ir tremtinių tema jai labai svarbi, karšta, jaudinanti, todėl norėjosi ją plėtoti. Pastarojoje parodoje menininkė ryžosi pateikti ne tik naujausius savo tapybos darbus, bet ir pirmąjį videodarbą „Pertvara. Nikabas“.
Kaip gimė parodos idėja
Menininkė iki šiol formuluoja atsakymą į klausimą, koks esminis šios parodos tikslas. Šį klausimą ji girdi ir iš griežtų, ir iš draugiškai nusiteikusių kritikų, tačiau vienareikšmio atsakymo neturi, nebent pats klausimas ir būtų parodos tikslas.
„Aš nepradėjau daryti artimo meilės darbų, nevažiavau į pabėgėlių stovyklas, nedalijau sriubos, neieškojau našlaičių vaikų. Sukrėsta įvykių pradėjau daryti tai, ką sugebėjau: piešti ant drobės aliejiniais dažais. Tokia yra parodoje eksponuojamų kūrinių genezė“, – pasakoja S. Maslauskaitė-Mažylienė.
Kas paskatino tapyti pabėgėlius? Pasak dailininkės, viskas prasidėjo prieš pusantrų metų, kai prasidėjo karas Sirijoje ir į Europą ėmė plūsti nelaimės ištikti žmonės. Pabėgėlių vaizdai, informacijos apie karo baisumus sklaida, įvairios politikų (ir ne tik) diskusijos, gynimasis, neigimas, karo iššūkių menkinimas veikė autorę.
Pirmiausia į šį informacijos ir karo vaizdų srautą tapytoja bandė žiūrėti filosofiškai, mąstyti apie šiuolaikinės kultūros posūkį į vizualumą, apie atvaizdų reprodukavimą, apie nuolatinę vaizdų ir vaizdinių apykaitą, gyvus kūnus ir dirbtines laikmenas. Tačiau greitai paaiškėjo, kad pabėgėlių vaizdai ją tiesiog jaudina ir neleidžia užmigti. Ji pradėjo ieškoti erdvės ir formos, kuria galėtų parodyti tai, kas jai labai rūpi.
Šių metų birželį, Kultūros nakties metu, Šv. Stepono bažnyčioje S. Maslauskaitė kuravo meninį vyksmą „Prie Babilonijos upių. Pabėgėliai ir tremtiniai: Šv. Stepono bažnyčia, vaizdas, garsas, erdvė“. Jo metu sugriautų altorių vietose tapytoja eksponavo pabėgėlių atvaizdus, Vilniaus arkikatedros bazilikos grigališkasis choras „Schola Gregoriana Vilnensis“ nenutrūkstamai giedojo tremties ir ilgesio psalmes, Sirijos menotyrininkė Farah Mohammed pristatė šiuolaikinę Sirijos dailę.
Vėliau Vilniaus dailės akademijos galerijoje „Artifex“ surengta S. Maslauskaitės-Mažylienės asmeninė paroda „Prie Babilonijos upių. Pabėgėlių laiškai“, o rugsėjo 5–30 dienomis galerijoje „Kairė–dešinė“ užbaigiamas vienas šios temos apmąstymų etapas.
Nuo Adomo ir Ievos iki šių dienų
Ekspozicijoje „Prie Babilonijos upių. Pabėgėliai ir tremtiniai“ matoma tapytojos pastanga šiandienos įvykius parodyti meninėmis priemonėmis ir atskleisti, kaip ekranuose transliuojami vaizdai siejasi su skirtingus pavidalus įgaunančia amžina pabėgėlių tema. Kairėje galerijos salėje eksponuojami klasikiniai pabėgėliai ir tremtiniai: Abraomas, Kainas, Adomas ir Ieva, dešinėje salėje – laikraštiniai karo Sirijoje vaizdai ir iš Šiaurės Afrikos plaukiantys laivai.
Menininkė tapo biblines temas, taip parodydama, kad egzilio, išvarymo, pabėgimo tema yra amžina, siekianti Adomo ir Ievos laikus. Abraomas, Kainas, bevardis piligrimas – tai pabėgėlių ir tremtinių prototipai. Pabėgėlių ikonografija aptinkama nuo VI a. pr. Kr. papirusų iki gotikinių katedrų portalų, nuo Rembrandt’o iki Käthe Kollwitz.
Taip pat parodoje naudojama ir kita raiška – grafinė, laikraštinė, realistinė. Parodoje regimose drobėse galima išvysti išgelbėto iš subombarduoto Alepo berniuko atvaizdą, iš Somalio bėgančių vyrų ir moterų su vaikais vaizdus.
Videoinstaliacija
Galerijos „Kairė–dešinė“ trečio aukšto salytėje rodoma videoinstaliacija „Pertvara. Nikabas“. Kodėl „Pertvara. Nikabas“? Pasak S. Maslauskaitės-Mažylienės, sąvoka „pertvara“ labai svarbi gvildenamai temai ir su ja susijusiems klausimams. Pertvara reiškia atskirtį, sieną, nesutapimą, neatitikimą, taip pat apibūdina mūsų ir pabėgėlių santykį, internetu plintančių vaizdų ir tikros tremties išgyvenimo santykį. Ar tą pertvarą įmanoma pašalinti?
Autorė pasakoja, kad mąstydama apie pertvarą viename tekste netyčia perskaitė, jog Korane yra vieta, kurioje sakoma: „Kai kalbėsite su Mahometo žmonomis, kalbėkite su jomis per pertvarą“, ir, tyrinėtojų teigimu, iš šios eilutės kyla vėlesni aiškinimai apie islamo moterų elgseną ir drabužį. Pertvara – hidžabas arba nikabas – taip vadinamas islamo išpažinėjų galvos apdangalas, skraistė, dengianti moters galvą, kaklą, pečius ir krūtinę.
Tapytojos videoinstaliacija taip pat kalba apie atskirtį, svetimumo jausmą. Filme rodomas dviejų moterų – vienplaukės vakarietės ir nikabu prisidengusios rytietės – figūros, jos stovi greta, tačiau nebendrauja, tarp jų nematoma pertvara, už jų – žymūs Lietuvos turistiniai objektai.
Žiūrint šį filmą išryškėja įdomus dalykas – nikabu užsidengusi moteris atrodo stabiliau, tvirčiau, ikoniškiau nei vakarietė. Niekas nemato nikabu užsidengusios moters veido išraiškos, nemato, ar ji jaudinasi, ar rausta, ar nervingai judina rankas. Kyla klausimas – kuri yra svetimesnė aplinkai? Vakarietė ar galvą užsidengusi moteris? Koks jų tarpusavio ryšys? Filmas, kaip ir paroda, atsakymo nesuteikia.
Ryšys su pabėgėliais
Pasiteirauju S. Maslauskaitės, koks jos pačios santykis su pabėgėliais, ar buvo jų sutikusi, ar turi tarp jų draugų.
Dailininkės nuomone, pabėgėlis – tai ne tik dėl rasės, religijos, pilietybės ar politinių įsitikinimų persekiojamas asmuo, bet ir tas, kuris dėl baimės ar ligos negali grįžti į normalų gyvenimą. Tai būsena, kuri bendra visiems žmonėms – nebūtinai tik politiškai ar socialiai apibrėžta.
Menininkė pasakoja, kad prieš pradėdama projektą ieškojo pabėgėlių, su kai kuriais bendravo, užsimezgė draugystė, konsultavosi su Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ darbuotojais, koordinuojančiais įvairias pabėgėlių Lietuvoje programas. Menininkę ir nustebino, ir sužavėjo pabėgėlių laikysena: jie nesijaučia nuskriaustieji, nenori savęs gailėti, prisistatyti kaip nelaimėliai. Jie jaučiasi ir trokšta, kad ir aplinkiniai suprastų, kad jie yra asmenybės, kad turi turtingą savo krašto istoriją, turiningą patirtį ir praeitį. Jie kratosi mūsų visuomenės požiūrio į juos kaip į stigmatizuotas būtybes, taip pat nenori būti laikomi kažkokiais įdomiais pavyzdžiais.
„Jie save mato visai kitaip, negu mes matome juos užfiksuotus laikraštiniuose atvaizduose, kuriuos pertapau“, – sako dailininkė.
Kritika
Maslauskaitė-Mažylienė nevengia sakyti, kad ir po ankstesnių parodų, ir šios metu sulaukė nemažai kritikos. Nuskambėjo nuomonė, kad pabėgėlių paveikslai šiandien yra tarsi gipsiniai papuošimai lavoninėse, kad tokia ikonografija nėra tinkama skaudžiai temai atskleisti, taip pat kad kai kurie jos kūriniuose naudojami interneto vaizdai yra apgaulė.
Tapytoja viską priima, kaupia informaciją ir tęsia asmeninį tyrimą. Ji yra dėkinga kritikams, nes neretai jie įvardija tai, ką ji pati jaučia, supranta, nagrinėja, tik ne taip aštriai geba formuluoti. Parodų kontekste kilusios diskusijos ir nuolat skambantis klausimas, kokia iš to nauda pabėgėliams, tapytojos manymu, ir yra jos parodų geriausias atsakymas bei pasiektas tikslas.
„Taip, parodos yra ne vienintelė ir ne geriausia priemonė kalbėti apie karų ir tremčių baisumus, tačiau man tai svarbu, ir aš kol kas taip kalbu“, – sako dailininkė.
