Šviečiančios moterys tamsoje
Samprotavimus apie Laisvydės Šalčiūtės – vienos mylimiausių lietuvių menininkių – instaliaciją „Moterys šviesoje“, rodytą tarptautiniame šviesos festivalyje „Lux“, norėčiau pradėti, pirmiausia aptardamas moters statusą šiuolaikinėje visuomenėje, lyties faktorius postmoderniame mene, lytiškumo aspektus lietuvių menotyroje. Tūkstančiai šviesiausių protų šiandien laužo galvas, kaip suteikti lygias galimybes visiems, nepaisant lyties, ideologijos, amžiaus. Man, vyriškosios lyties menotyrininkui, šie klausimai opūs dėl kelių priežasčių. Mūsų visuomenėje iki šiol įprasta kai kurias profesijas ir veiklos sritis skirstyti į „vyriškas“ ir „moteriškas“. Paprastai su menu susijusią veiklą ne menininkai priskiria „moteriškajai“ sričiai, o tarp menininkų „moteriškomis“ laikomos tekstilininko, scenografo, rūbų modeliuotojo specialybės. Prie šios kategorijos galima priskirti ir menotyrą, kurią ypač mėgsta merginos ir moterys. Tai patyriau savo kailiu, kai šešerius metus Vilniaus dailės akademijoje tarp specialybės profesorių ir dėstytojų mačiau tik A. Andriuškevičių, H. Šabasevičių ir A. Širmulį. Ech, prisimenu, kaip buvo sunku, kai viena dėstytoja mane palygino su bijūnu tarp gražių ramunių… O kita radikalių pažiūrų feministė per taikomosios dailės istorijos paskaitą nepamiršdavo pridurti, kad įvairiais laikotarpiais įvairiose civilizacijose kas antras puodas arba papuošalas buvo sukurtas, siekiant eksploatuoti moteris. Sėdėdamas ankštame suole rangydavausi kaip žaltys, nežinodamas, ką daryti – protestuoti, replikuoti, pritariamai linkčioti galvą ar sustingti.
Tamsų lapkričio šeštadienio vakarą stovėjau automobilių nuolat skrodžiamame šaltame skersgatvyje ir žiūrėjau į Vilniaus grafikos meno centro fasadą. Virš praeivių ir stovinčių žiūrovų galvų kybojo stikliniai kvadratai – L. Šalčiūtės fotografijų ciklas, vaizduojantis (kartu amžiną moterų diskriminacijos problemą kontempliuojantis) modernias XX a. Lietuvos ir Vakarų Europos kultūros ir visuomenės veikėjas. Vėl akivaizdžiai suvokiau, kad diskusijos apie lyčių nesusikalbėjimą yra ne iš piršto laužtos. Supratau, kad kiekvieną kartą, kai mene nors ir įtaigiai bei argumentuotai iškeliamas lyčių nelygybės, skirtingumo klausimas, nesusikalbėjimas tarp vyrų ir moterų yra iš anksto užprogramuotas. Vieni a priori mano vienaip, kiti – kitaip. Panašiai J. Brodskis save laikė kuo tikriausiu rasistu, teigdamas, kad paprasčiausiai žmogaus krauju teka kitoks požiūris į skirtingos rasės ar net tautos asmenį, ir tuos barjerus perkopti gali ne kiekvienas. (Aišku, toks požiūris nereiškia rasizmo ar lytinės nelygybės įteisinimo, vienos ar kitos žmonių grupės aukštinimo arba žeminimo.)
Ant pastato Latako gatvėje sienos buvo pakabintos aštuonios švieslentės su įvairių laikų visuomenės herojų – K. Blixen, S. Čiurlionienės, M. Gimbutienės, M. Katiliūtės, M. Oppenheim, E. Piaf, G. Steine, D. Tarabildienės – fotovaizdais. Tai, kad tamsoje švietė moterų portretai, o ne jų veiklą atspindintys elementai, simboliai ar metaforos, mane, vyriškos lyties sutvėrimą, t.y. menotyrininką, privertė personažus vertinti lytiškumo aspektu. Pirmiausia kreipiau dėmesį į tai, kaip tos moterys atrodo išoriškai, kaip veikia fiziškai, kūniškai. Ieškojau akių kontakto su kiekviena tarytum iš galerijos „Kairė-Dešinė“, Grafikos centro ar „Kultūros barų“ redakcijos langų tiesiai į mane žvelgiančia, retrostiliaus (art nouveau, art deco) drabužiais pasidabinusia, Ch. Chaplino filmų grimą atkartojančia būtybe (pavyzdžiui, K. Blixen, M. Oppenheim, D. Tarabildienės atvaizdai). Mintyse moteris klasifikavau: patrauklios ar ne, įdomios ar nuobodžios, jaunos ar pagyvenusios. Kūrinį analizavau vartotojiškai, mintimis grįždamas į vaikystę, kai kiekvieną dieną kulinarijos skyriuje regėdavau stačiakampius skydus su apšviestais produktais – tortais, pieniškais ledais ir pyragaičiais. Prisiminiau, kad paauglystėje, susižavėjęs M. K. Čiurlionio kūryba ir pamatęs jo žmonos – S. Kymantaitės fotografijas, išgyvenau tyrą platonišką meilę. Žiūrėdavau į Sofijos nuotraukas ir tyliai dūsaudavau, suvokdamas, kad myliu miražą, chimerą, į praeitį kadaise nukeliavusį šešėlį. Panašios mintys kamavo ir stovint prie L. Šalčiūtės darbų. Netikėtai įsimylėjau ne tik S. Kymantaitę (sena meilė nerūdija), bet ir M. Oppenheim, K. Blixen, D. Tarabildienę (aistros ir susižavėjimo laipsnį prašome vertinti eilės tvarka). Visgi gražiausia man pasirodė S. Kymantaitė…
Prastovėjęs gerą pusvalandį žvėriškai sušalau. Iš lytinės priklausomybės paspęstų žabangų padėjo ištrūkti centrinėje ciklo dalyje pakabintos O. Pazo eilės („Mano žingsniai šioje gatvėje/ Aidi/ Kitoje gatvėje…“), ryškiomis raidėmis išrašytos moterų pavardės, kurios kėlė kultūrines asociacijas veikėjų biografijų atžvilgiu, ir kompozicijos fone mirguliuojantis Vilniaus senamiesčio planas, privertęs susimąstyti, ką bendra su mūsų sostine turėjo G. Stein ar E. Piaf. Seksualinės fantazijos akimirksniu sublimavosi į rafinuotus intelektualinius žaidimus. Aklinoje besiartinančios žiemos tamsoje pagavo staigus nušvitimas – suvokimas, kad lyčių nelygybės ir diskriminacijos problema, „aplipdyta“ aiškiais, nepaneigiamais pavyzdžiais ir argumentais, kurie aktualizuoja suvokėjo kultūrinę patirtį ir apeliuoja į jo intelektą, veikia sugestyviausiai, tarytum tardytojo kabinete, apšviestame stalinės lempos. Lygios lyčių galimybės tiesiogiai proporcingos bendram kultūros lygiui. Įvairūs kultūros reiškiniai ir institucijos (L. Šalčiūtės pateiktame Vilniaus plane sužymėti svarbiausi kultūros ir meno objektai, lankytinos vietos) net labiausiai užkietėjusius, savo lyties viršenybe be kompromisų neabejojančius individus (nekalbu apie vien fiziologinius poreikius tenkinančius mūsų visuomenės atstovus) priverčia susimąstyti…
