Kaip pavadinti parodą?
Dailės kritikė Birutė Pankūnaitė vaikšto po pavasarines sostinės ekspozicines erdves ir svarsto, kaip veikia meno reiškinių suvokimą jų įvardijimai: kuris parodos pavadinimas laikytinas sėkmingu ir kaip jis veikia bei ką duoda agresyvios rinkodaros strategijos?
Klaidžiojant po sales šį kartą galvoje nepaliaujamai ėmė suktis mintis apie parodų pavadinimus, kuriuos norėtųsi vadinti „vardais“: kaip pavadinamos parodos, ką duoda produktyvus pavadinimas kūriniams ir ką atima nesėkmingas. Nevadinsiu viso to „koncepcija“, kuri jus visus turbūt baido galvojant apie meną. Be to, šįsyk turiu omenyje būtent meninio įvykio vardą.
Čia neišvengiamai kyla aliuzijų į reklamą ir rinkodarą: pasak specialistų, įmonės/prekės ženklo pavadinimo pasirinkimas yra bene pats svarbiausias sprendimas, kurį reikia priimti kuriant naują verslą. Kitose šalyse vardų kūrimo arba vardodaros (angl. naming) paslaugas teikia specialios agentūros, yra suformuluoti ir nuolat atnaujinami teoriniai gidai, sukurtos vardų kūrimo technikos.
Viskas taip. Tačiau knygos, filmo, parodos atveju dar turime žodį „antraštė“. Kuri vėlgi turi populiarių konotacijų su informacijos srautais interneto dienraščiuose ir jų suvaldymu bei nemirtingąja „Delfi“ problematika. Suvilioti? Paslėpti ar atskleisti? Nenuvilti lūkesčių turiniu? Visada padės profesionalūs žurnalistikos konsultantai.
„Aukštasis menas“, jau seniai nebebrėžiantis ribų su populiariąja kultūra taip griežtai kaip kažkada anksčiau, vis dėlto turi savas taisykles ar bent jau ketinimų erdves, kuriose arba oponuoja klišėms, arba jas ironizuoja, arba jomis naudojasi. Todėl parodos ir žurnalistinės informacijos antraštė internete nėra tas pats. Paprasta. O kas tuomet lemia sėkmingą, lakų, produktyvų meno įvykio pavadinimą? Ir kurį laikyti kaip sėkmingą, o kurį – žlugdantį ar bespalvį?
|
[…] |
Kitą vaizdą regime galerijoje „Kairė-dešinė“. Čia kovo 31–balandžio 25 d. Jonas Čepas ir Matas Dūda desperatiškai kovoja su materialia priemone: Matas – su estampo technika, Jonas – su pastele, dažais ir įvairiais kitais būdais atakuojamais popieriaus lakštais. Ypač atviras savo desperacijoje Jonas Čepas: „Nueiti nuo nejudrių būsenų nesuprantamų vietų link. Turbūt tos vietos nesuteiks ilgalaikio užsimiršimo. Galbūt sustojimai suverstose aplinkose niekad nepripils man reikiamo skysčio vidun. Nors užtenka ir trumpo nežinomybės jausmo. Bet vaizdais nesukūriau iki galo atsakytų išvadų…“ (paroda vadinasi „Nuėjimai ten pat“).
Jonas Čepas galynėjasi ne tik su medžiaga, bet ir su pačia ekspresionizmo paradigma, kuri tiesiog sprogdina jį iš vidaus ir verčia nerasti sau vietos. Menininką persekiojanti ekspresionizmo stigma prirakina prie emocinio kraštutinumo, spontaniškumo, neurotikos ir liguisto potraukio veiksmui, alogiškam ir niekur nevedančiam.
[…]
