ŽINOJUSI UNIVERSALIĄ FORMULĘ
Vilniaus grafikos meno centre, galerijoje „Kairė dešinė“, kovo 15 d. buvo atidaryta dailininkės Marcės Katiliūtės 100-mečiui skirta paroda (kuratorės Jurga Minčinauskienė ir Kristina Kleponytė-Šemeškienė). Iš pažiūros kukli ekspozicija charizmatiškosios dailininkės kūrybą atspindėjo gana įvairiapusiškai. Originalūs kūriniai, jų kopijos, šūsnis laiškų, keletas fotografijų ir videoprojekcija, glaustai pristatanti pagrindinius Katiliūtės kūrybos etapus, veikė kaip „nuorodų“ visuma – buvo galima susidaryti neblogą visumos vaizdą ir, sekant Kęstutis ŠAPOKA ŽINOJUSI UNIVERSALIĄ FORMULĘ Jubiliejinė Marcės Katiliūtės paroda „nuorodomis“, gilintis toliau. Taigi, turime reikalą su muziejine gerąja prasme miniekspozicija. Marcė Katiliūtė iliustravo tik keturias knygutes, visos skirtos vaikams – Vytauto Tamulaičio „Kiškelio užrašai“, Kazio Jakubėno „Riešutėliai“, Petro Cvirkos „Napalys bailys“, Antano Vaičiulaičio „Mūsų mažoji sesuo“. Apipavidalino kunigo Mykolo Vaitkaus sudarytą maldaknygę „Rožių lietus“ (1936), suprojektavo plakatų, subrandino ir pradėjo įgyvendinti ambicingą sumanymą iliustruoti Ievos Simonaitytės romaną „Aukštujų Šimonių likimas“. Kūrė ir taikomąją grafiką. Marcė Katiliūtė – paslaptinga asmenybė, lietuvių dailės istorijos legenda. Ne tik todėl, kad vos pradėjusi kūrybinį kelią savo noru pasitraukė iš gyvenimo, bet ypač todėl, kad buvo viena gabiausių, ryškiausių iš savo kartos dailininkų, sugebėjusi vidinį nerimą ir įtampą paversti aštria, koncentruota egzistencine materija grafikos (dabar jau galime sakyti ir tapybos) kūriniuose. Ne veltui ji taip žavėjosi Van Goghu ir stengėsi perprasti jo kūrybos „virtuvę“, matyt, intuityviai jausdama giminiškus nenumaldomai jautrios sielos virpesius.
Dvasios drama, atsiskleidžianti dailininkės užrašų fragmentuose, įsikūnijo grafikos lakštuose, o tapyboje, kad ir kaip būtų paradoksalu, matome drąsią, ryžtingą, emancipuotą formą. Galima sutikti su dailėtyrininke Giedre Jankevičiūte, kuri sako, kad Katiliūtės „Autoportretas“, nutapytas 4-ajame dešimtmetyje, stebina tokiu spalvų intensyvumu ir tokiais deriniais, kokie šio laikotarpio lietuvių dailei buvo dar visiškai nepažįstami. Šį paveikslą galima vadinti vienu įspūdingiausių minėto dešimtmečio kūrinių, neįtrauktų į „didįjį nacionalinės dailės diskursą“.1 Kūrybinio kelio pradžioje dailininkė iš tikrųjų drąsiai eksperimentavo, nesvarbu, kad ne visada stengėsi įsigilinti į vienokių ar kitokių moderniosios avangardinės dailės srovių esmę, tačiau formalūs pokubistiniai arba art deco paskatinti eksperimentai liudija veržlios, kūrybiškos asmenybės brandą. Tokį požiūrį ypač sustiprino du subjektyvūs „testai“. Pačioje pažinties su daile pradžioje, dar netgi prieš studijas VDA, man į atmintį savaime, nežinia kodėl įstrigdavo įvairių laikotarpių kūrinių reprodukcijos. Marcės Katiliūtės raižiniai irgi buvo tarp tokių įstrigusiųjų – jie jaudino (tada, o gal ir dabar) sunkiai paaiškinama melancholija. Į dailininkės kūrinius žvelgiant tariamai nešališku, kartais net šiek tiek cinišku žvilgsniu, nebesugebančiu jausti meno, įstengiančiu jį tik preparuoti (dailėtyros studijų šalutinis poveikis), tenka pripažinti, kad Katiliūtės kūrybos nenublukino laiko poveikis, jos kūriniai, atrodo, netapo nei istorinių peripetijų, nei madų aukomis. Matyt, dailininkė atrado kažkokią universalią, esminę ekspresijos ar ekspresionizmo formulę, kaip didžiulį savo talentą, iki kraštutinumo įtemptą egzistencinį nerimą susieti su šaltu, apskaičiuotu profesionalumu. Tragiška, kad talentingieji, kuriems atskleidžiama ši formulė, privalo už tą dovaną sumokėti – sudega arba pasitraukia anksčiau laiko…
1 Žr. Giedrė Jankevičiūtė, Jaunoji nacionalinės dailės klasikė, 7 meno dienos, nr. 13 (981), 2012-03-30, HYPERLINK „http://www.7md.lt/lt/2012-03- 30/daile_2/jaunoji_nacionalines_dailes_klasike.html“ http://www.7md.lt/ lt/2012-03-30/daile_2/jaunoji_nacionalines_dailes_klasike.html (žiūrėta 2012-04-04).
