Mažytė K. Grigaliūno provokacija

Tai 1941 šilkografija su atvaizdais žmonių, kuriuos susiejo 1941 metai. Vieniems jie buvo tragiški, kitus palietė švelniau, tačiau neaplenkė nė vieno. Menininkas jau trejetą metų Lietuvos ypatingajame archyve tyrinėja per sovietų okupaciją nukentėjusių žmonių likimus, surengė kelias parodas šia tema ir net išleido knygą „Mirties dienoraščiai“. Instaliacija „1941“ K. Grigaliūnas pateikia savitą požiūrį ne tik į istorinį tarpsnį, bet ir gilinasi į laiko suvokimo psichologiją: kiek ir kokiomis formomis praeitis gali skleistis, išsipildyti dabartyje. Autorius suteikia visišką laisvę parodos lankytojų interpretacijoms: ieškoti istorinės tiesos arba visai apie tai nesusimąstyti, vadovautis tik estetinėmis aspiracijomis. Palubėje, pridengdami vienas kitą, ant virvučių iškabinti žmonių veidų atspaudai. Išties, daug ką čia lemia tavo požiūris, tiksliau – žiūros taškas. Jei instaliaciją stebėsi nuo lango, veidai atsiskleidžia. O jei iš priekio, matai tik keistu, „gipsiniu“ ornamentu išdekoruotas ir gerokai pažemintas galerijos lubas.

1. Grigaliūno instaliacija įgarsinta. Ekspozicijos erdves perveria ritmingas lašančio vandens (gal kraujo?) teškėjimas. Garso efektas dar įdomesnis laiptinėje tarp galerijos salių. Čia jis skamba stereo. Nori nenori, turi susimąstyti apie laiko kategoriją.

Laikas, judesys, erdvė

Rimantas Eivenis: Tas ritmingas garsas – priminimas apie laiko tėkmę? O gal tai laša kraujas, kančios simbolika?

 Kęstutis Grigaliūnas: Kalbant apie šią instaliaciją – kuo mažiau kančios, tuo geriau. Nesirengiu bauginti. Kai kurie teigė, esą mėginau „gąsdinti“ ankstesniuose projektuose („Apie meilę“, „Mirties metraščiai“, – aut.). Paroda – asociatyvi. Man kur kas įdomiau, ką jaučia ją stebintys. Neturiu noro aiškinti, primesti savo požiūrį. Pačiam atrodo svarbus laiko dėmuo: laikas, judesys ir erdvė. Atminties fenomenas. Ar galėtum šią sekundę prisiminti savo močiutės ar promočiutės veidą? Manau, ne. Reikia didesnių pastangų. Lengviau iškyla kitos asociacijos, pavyzdžiui, prisimeni ją ateinančią ar nutolstančią. Tačiau pamatyti veidą visu ryškumu – labai sunku. Kaip atsirado instaliacijos idėja? Lankydamasis archyve, mačiau bylų be asmens nuotraukų. Arba aptikdavau tik vieną ir tokią sudūlėjusią, suskeldėjusią, kai negali įžvelgti veido bruožų. Štai tas laiko dėmuo – nuo ryškios fotografijos iki visiškai balto lapo…
Šią instaliaciją būtų galima prilyginti filmui, kurį filmavo tavo tėvas ar senelis. Matei jį vaikystėje ir vėl atradai po daugybės metų: nekokybiškai išryškinta juosta, vaizdus keičia baltos tuštumos… Regis, dar meni, kas buvo įamžinta jau išblukusiuose kadruose. Štai tokį „filmą“ aš „sukarpiau“ ir išeksponavau. Jei jį nori pamatyti, turi labai greitai vaikščioti po instaliacija.

Braukti per lakštus galima?

Gali braukti, gali sustoti, įsižiūrėti. Tai mano mažytė provokacija. Kiekvienas žiūrovas ateina su sava patirtimi. Per instaliacijos atidarymą daug kas tikėjosi įprastų parodos elementų – istorijos pristatymo, supažindinimo su kontekstu. Čia to nėra, čia visai kitas matmuo – asmeninis, kiekvieno skirtingas. Tėra tik nuoroda – 1941 metai. O ne vien birželio 14-oji, pirmojo trėmimo data. Mat tais metais buvo ir kitų svarbių įvykių. Sužinoję apie būsimą parodą, daugelis pamanė: „A, Grigaliūnas vėl rodys tas dvigubas kalinių fotografijas“. Šiuo atveju visos jos buvo darytos tada, kai žmogus dar buvo laisvėje. Tačiau vėliau „įkalintos“ drauge su suimtuoju. Taip pat paimti ir šeimos albumai, nes esama ir vaikų fotografijų.

Istorijos atspindys dabartyje

Kiekvienas grafikos lakštas kalba apie atskirą žmogų, paimtas iš atskiro gyvenimo. Tad kaip visa tai sujungti į jūsų minėtą filmą, į vientisą istoriją? Ar nebūtina?

Kiekvienas tegul mato tai, ką nori matyti. Aš tik pateikiu nuorodą. Gal kitas parodą paliks abejingas, jam nepatiks, bus nuobodu.

Įsidėmėtinas pats atspaudų rodymo būdas, vadinamoji parodos architektūra.

Tai tam tikras simbolinis gestas. Čia demonstruojamas 1941 lapas. Vieni atvaizdai – ryškūs, kiti – mažiau, o treti visai išblukę.

Ar šie žmonės buvo nukankinti?

Nebūtinai. Šiuo atveju tai net nėra svarbu. Manyk, kaip nori. Jei tau reikia tokios įtampos, jei patyrimas to reikalauja – prašau, tebūnie taip. O jei ne – sakykime, kad jie visi liko gyvi.

Tačiau šios parodos siejimas su kitais Gedulo ir vilties dienos renginiais, tai verčia mąstyti apie istoriją, tragišką jos tarpsnį.

Mano, menininko, tikslas – pateikti kitokį požiūrį, skatinti žvelgti kitaip.

Ką reiškė 1941-ieji čia pavaizduotiems žmonėms?

Tai buvo tragiškas ir nedėkingas laikas: sovietų okupacijos pabaiga, per paskutinę savaitę nužudyta tūkstantis žmonių, nacistinės Vokietijos okupacija, Birželio sukilimas, Laikinosios vyriausybės sudarymas ir Nepriklausomybės deklaracija, tos vyriausybės išvaikymas, žydų žudynės. Į visa tai žiūriu plačiau, nekalbu tik apie birželio 14-ąją, trėmimų pradžią. Nori nenori, susimąstai apie istoriją. Vieni buvo išvežti, kiti išlaisvinti per sukilimą. Tačiau stengiuosi išvengti konkrečių faktų ir paaiškinimų, kad galėčiau istorinę problematiką „sudabartinti“.