DANUTĖS GRAŽIENĖS ŽVILGSNIS Į SIELOS PRIEBLANDĄ
Dailininkė Danutė Gražienė sako kurianti atvaizdus žmogaus, kuris klajoja po pasaulį, slegiamas patirties ir kontroversiškų jausmų naštos, lydimas didžiulio savo šešėlio (kartais apyšviesio, kartais niūriai tamsaus). Alfonsas Andriuškevičius prieš 15 metų aptarė ir tų klajonių laiką, pasitelkdamas metaforą „sielos prieblanda“. Gražienę jis priskyrė prie „naktinės“ grafikos atstovų, tačiau, pasak kritiko, jos „naktis“ dar tik beprasidedanti, tai labiau „sutemos“, netikrumų metas, susijęs su nyksmu, regresu, destrukcija. Gal todėl kūrinių dvasinė atmosfera tokia melancholiška, minorinė.
Kiek anksčiau (2000) Ramutė Rachlevičiūtė rašė, kad Gražienės grafikos „švelniai absurdiškas vaizdų pasaulis baugina siurrealistiškomis zoomorfinėmis ir antropomorfinėmis figūromis, kurios paslaptingoje miesto panoramoje atrodo it pabiri realybės trupiniai. […] Tai nakties, dulksnos, smogo ir vienišų šešėlių miestas, begalinės vienatvės buveinė“. Ir štai paradoksas – ši dailininkė sugeba nesikartoti nesikeisdama, bent jau radikaliai nesiblaškydama, šiuo atveju, tarkime, nuo „nakties“ neperšokdama prie „dienos“. Tuo įtikino ir naujausia jos paroda „Žvilgsnis“ Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“ (veiks iki kovo 30 d.). Išbandžiusi ir įvaldžiusi įvairias grafikos technikas, originaliai taikydama kadruotę, pamėgusi fonus su neįskaitomo šrifto plotais (pasak Rachlevičiūtės, tai faktūriškas Brailio raštas regintiems širdimi), meistriškai kurdama turtingą, kartais net stulbinamai puošnų reljefą, ji atkakliai ir sėkmingai puoselėja savitumo estetiką. Nors pastaraisiais metais susidomėjo tapyba, bet naujausioje parodoje eksponuoja vien grafiką, šįkart – linoraižinius, sukurtus 2015–2019 m. Pustoniai, šešėliai, optiškai virpantis paviršius panardina į jausmų, susijusių su jautriai autobiografiškomis istorijomis, gelmę ir nuteikia mąstyti priešinga kryptimi, negu siūlo provokuojamai kasdieniški, net paviršutiniški pavadinimai („Vasaros užrašai“ I– XI, „Su lietsargiu“ I–II, „Kelionių ciklas“ I–VIII)… Kažko ieškančių, laukiančių, kažką nešančių personažų siluetai, šokėjos, dirigentas, kelionių įspūdžiai, vasaros atspindžiai susilieja į vientisą kartotinį, bet nesikartojantį būties ciklą. Pasaulio, panirusio į prieblandą, vaizdinys dvelkia paslaptimis, kurias atskleidus nebūtinai nušvis vilties šviesa, nes kasdienybė dažnai priverčia nusivilti. Tas dvilypumas, ko gero, ir yra raktas Danutės Gražienės kūrybai atrakinti, o kartu dar viena mįslė, laukianti įminimo…
