Vytauto Šerio (1931 – 2006) kūrybos paroda “Dien/raš/čiai” (piešiniai – tapyba)
-
atidarymas
2009 01 27, 18.00 val.
-
Paroda veikia
2009 01 27 – 02 14
“Nebūna baltų obuolių ir mėlynų kiškių”
užrašas ant Vytauto Šerio 1995.04.23 piešinio
Gražiai grimzta dienos į rudenio vėsumas ir vis dažniau aplankančio ilgesio debesis. Tirštėja vakarai, privarvėję ankstyvos tamsos. Laikas slenka, sulįsdamas į kasdienius daiktus ir žmonių kūrinius, kad po keliolikos metų galėtų vėl su šiandiena kalbėtis.
Taip ir Vytauto Šerio 1967-ųjų metų tapybos paveikslai: niekur nerodyti prabėgusių dienų ir nuotaikų liudininkai, ženklai jo dvasios ir neramaus būdo, jo poetinių metaforų spalvoti pėdsakai. Tokia tapyba iš laiko nuotolio išrodo ir kaip menininko kantrybė ir įtikėjimas sukurtu darbu: nedings, nenueis užmarštin aplankiusi įkvėpimo akimirka ir išgyvenimų vaizdai. Nesitaikančios dvasios, energingų linijų ir ritmo Šerio tapyba pakelta galva žiūri į anuometinį nenuzulintą „teminį“ paveikslą.
Tapyba po trisdešimties metų, arčiau šių dienų. Žalsvais dažų sluoksniais vaikšto improvizuojantis teptukas, palikdamas šnabždančias, sušiauštas faktūras ir subtilius formų virpesius, neryškius, grimztančius tolyn pustonius – tarsi pūstelėjimas per vandens paviršių. „Ak!“, šūkteltų susižavėjęs A.A.
Ir piešiniai. Daug piešinių. Taiklus dažo sugebėjimas, atsitiktinis akordas. Varveklių išraizgytos teritorijos, kapiliariškos struktūros, kuriosna vėlgi grimzta poetinių žodžių nuotrupos ir skleidžiasi neapčiuopiami, nenumanomi reginiai. Tik nuojautos, autoatspindžiai erdvės ir laiko apsupty. Nes taip yra pačioje gamtoje. Žaismingos rankų ir akies improvizacijos, kuomet svarbu pagauti linijos ar koliažinės įklijos aštresnį pulsą, kad šalia galėtų ramiai kvėpuoti palietos spalvos dėmė.
Piešinių linijų tankumyne pasižvalgęs randi ir patį Šerį. Tylų svajotoją, laisvą ir mįslingą, ambicingą ir lyrišką, spontanišką ir ramų. Matai jį traukiantį dūmą po dūmo ir pro primerktų akių stebintį, kaip virš linijos miško, rudens danguje pakibęs paukštis brėžia sparnu skrydžio kreives – laisvas ir amžinas.
Ar tikrai tuomet nebūna mėlynų kiškių?
Paklausė Viktoras Liutkus
1998-ųjų lapkrityje
