Tarptautinė ekslibrio paroda-konkursas, skirta Kristijono Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms paminėti

Artėjantis lietuvių grožinės literatūros pradininko Kristijono Donelaičio 300 metų jubiliejus skatina atsigręžti į poeto palikimą, tarsi iš naujo permąstyti svarų jo indėlį į kultūrą. Tautai reikšminga data išjudino ir vaizduojamojo meno bendruomenę – Lietuvoje ir užsienyje rengiamos įvairios proginės parodos. Viena iš jų – grafikės Nijolės Šaltenytės iniciatyva surengtas tarptautinis ekslibrisų konkursas, rengiamas Lietuvos dailininkų sąjungos grafikos skyriaus ir Vilniaus grafikos meno centro, kurio galerijoje lapkričio 6–24 d. eksponuojami konkursantų ekslibrisai. Nuo pirmųjų šios grafikos rūšies parodų, kurias dailės istorikas, muziejininkas, ekslibriso puoselėtojas Paulius Galaunė Kaune surengė 1928 m., praėjo beveik 9 dešimtmečiai, per tą laiką susidomėjimas knygos ženklais ir didėdavo, ir nuslūgdavo. Sovietmečiu ekslibrisai buvo tapę net langeliu į pasaulį, nes cenzoriai šį mažosios grafikos žanrą kontroliavo ne taip akylai, ir ekslibrisai patekdavo net į tarptautines parodas. Dabar knygos ženklų entuziastų – kūrėjų, kolekcininkų, bibliofilų – gretos negausios. Taigi ši paroda suteikia retą progą susipažinti su ekslibriso puoselėtojais – dvidešimt devyniais menininkais iš Baltarusijos, Belgijos, Lenkijos, Lietuvos, Rumunijos ir Ukrainos.

Organizatoriai neapsiriko, nusprendę K. Donelaičio sukaktį įamžinti būtent knygos ženklais – juk poema „Metai“ išversta į 12 užsienio kalbų, taigi asmenų, kuriems galima dedikuoti ekslibrisus, sąraše šalia vietinių yra ir nemažai užsienio vertėjų, kalbininkų, poeto kūrybos tyrinėtojų ir populiarintojų.
Tradicinė knygos nuosavybę patvirtinančio ženklo prasmė yra ypač svarbi, tačiau daug lemia ir savita meninė raiška. Prasmingą kompoziciją, pasitelkiant figūrinius, šriftinius ir ornamentinius elementus, reikia sutalpinti ypač mažame formate, išsaugant ženklišką, emblemišką pobūdį – tuo ekslibrisai skiriasi nuo grafikos miniatiūrų.
Šios parodos visuma – nuo itin tradicinių Povilo Šiaučiūno iki novatoriškų Katarzynos Pykos ekslibrisų – atskleidžia meninio mąstymo įvairovę. K. Donelaičio asmenybė ir kūryba pirmiausia asocijuojasi su tradicija ir paveldu, su kasdienybės paprastumu, autentika, natūralumu, žemiška buitimi. Veikiausiai todėl dauguma autorių konkursui pateikė ekslibrisus, sukurtus tradicinėmis technikomis. Klišės „nešvarumai“, net menki nukrypimai „nuo normos“, atsitiktiniai įrėžiai ir kitoks menininkų sąmoningai naudojamas techninis „brokas“ tampa tarsi lieptu į rupią, paprastą (gerąja prasme), sodrią, gyvybės sklidiną „Metų“ poemos vaizdiniją.
Parodoje eksponuojami visi šiam konkursui pateikti ekslibrisai. Beveik pusė dalyvių pateikė po 3–4 kūrinius. Tai leidžia susidaryti išsamesnį vaizdą, vertinant kūrybinį autoriaus gebėjimą įsigilinti į pasiūlytą temą, ją aktualizuoti. Skirtingas kūrėjų kartas subūrusi ekspozicija nemonotoniška, atskleidžianti stilių ir technikų įvairovę. Tikimės, kad tarptautinis ekslibrisų konkursas, jeigu taptų tradicija, paskatins plėtoti ir populiarinti šį su pertrūkiais pulsuojantį grafikos žanrą.