Tapytojo Algio Skačkausko piešinių paroda

Algio Skačkausko jau nebesutinkame. Užtat dažniau prisimename, o progai pasitaikius daug atidžiau įsiklausome, ką mums kužda jo paveikslai, vildamiesi išgirsti burtažodį į jo gyvenimo kambarius.

Jis buvo apstus gebėjimų – tapytojas, poetas, griežikas – kiekvienas jį bent kiek pažinojęs patvirtins, jog dovanų nepragaišino. Būtinai nusistebės, kokio jo būta darbštaus ir ištvermingo. Tai jei koks pragaištingas uraganas jį pasistvėręs nublokštų į tolimą uolėtą krantą, Skačkauskas tikrai ten nepražūtų, nelygu Jurgis Savickis karo metais, kai alkani prancūzai vieną po kitos gaudė ir kepė pietums kates, mūsiškis rašytojas ir diplomatas akmenėtą lopinėlį žemės aplink savo namelį pakrikštijo Ariogala ir, jį įdirbęs, prisiaugino tiek daržovių, kad nematė vargo, bent jau nealko.

Gaila, kad istorijos, apie triušiais pervadintas kates nesu Skačkauskui pasakojęs: garantuotai būtų parsinešęs sau į paveikslą. Tai siužetas būtent jam, mėgo šitokius, sustatančius priešpriešiais dalykus, žmogaus įprastai negretinamus nei iš pirmo, anei iš antro žvilgsnio. Užkandžiaujančiųjų pro savitarnos valgyklėlės langus stebima Golgotos kankinystė, karalius Dovydas šokantis pažliugusiuose panemunės laukuos su Prienų bažnyčios varpinėmis horizonte… Visos motyvų gausybės neaprėpsi. Jis įsispaudė į lietuvių dailę kaip dosniausias jos siužetininkas. Ir vis iš Senojo Testamento ir iš Naujojo Testamento. Tie jam ramybės nedavę motyvai ir neatlyžtanti tapysena pailsę sudarydavo paliaubas, palikę jam pačiam nakty gliaudyti dvasinį kryžiažodį, tada jis imdavosi plunksnos, ir būtent eilėse gąsdinančiai prasiverdavo jo sielos tarpekliai.

Algiui Skačkauskui nesunku būt buvę nepražūti negyvenamoje saloje, kas kita raizgūs žeidžiantys miestai, kiekviename žingsnyje tykantys tokių trapių kaip jis, nepraleidžiantys progos.

Didžioji poetė Ana Achmatova yra sykį mestelėjusi: kai žmogus numiršta, jo nuotraukose ir portretuose keičiasi veido išraiška. Jei taip, negi niekas nepasikeičia dailininko paveiksluose? Pažvelgiau į tą, kuris sienoje prieš rašomąjį stalą. Kraštovaizdis ir jame sustingę figūros, atsilošdami nuo manęs, tarsi krustelėjo ir sutirštėjo drobę tvindančios sutemos.

Ak, Skačka! Kai visa visa praeis, kai nebeliks jau nei vieno tave prisimenančio, sudūlės knygų popierius ir paveikslai bus senų seniausiai nugrimzdę į muziejų saugyklas, t.y. į tamsą, tai tada kokiame tarp miškų pasiklydusiame kaime vestuvių muzikantai virkdys armonikas ir trauks dainą apie paauglio jausmą mokytojai, apie užgintą meilę, ir nuotakos skruostu nuriedės ašara, ir vienas muzikantų būsi tu.

Pranas MORKUS