Marijos Teresės Rožanskaitės piešinių paroda

Siekiant populiarinti bei palaikyti atgimstančią piešinio tradiciją, Vilniaus grafikos meno centre (VGMC) nuo 2006-ųjų kasmet rengiamos parodos, reprezentuojančios skirtingų kartų bei dailės šakų autorių kūrybą. Nors piešinio parodų serijoje pristatomi menininkai yra puikiai (at)pažįstami Lietuvos meniniame gyvenime, čia neretai eksponuojama niekur viešai nerodyta jų kūrybos dalis. Per šešerius metus galerijos lankytojai išvydo Ray Bartkaus, Eugenijaus Antano Cukermano, Jono Algimanto Kuro, Vygando Paukštės, Petro Repšio, Edmundo Saladžiaus, Algio Skačkausko, Leopoldo Surgailio, Vytauto Šerio ir kitų autorių piešinių bei darbų ant popieriaus kolekcijas.

2012 m. pirmieji šioje serijoje žiūrovams pristatomi Marijos Teresės Rožanskaitės (1933–2007) piešiniai, įgalinantys išvysti mažiau žinomą bei tyrinėtą dailininkės kūrybos rakursą. Ekspozicijoje – pluoštas įvairaus laikotarpio eskizų, kuriuose nesunkiai atpažįstami tapybos drobių, asambliažų, viešose erdvėse realizuotų instaliacijų motyvai ar išbaigtos minėtų darbų kompozicijos. Tarytum kino kadrų principu piešiniuose skleidžiasi meninio sumanymo eiga, atspindinti nuoseklų judėjimą link išbaigtumo, o kartu darsyk paliudijanti platų dailininkės kūrybinės raiškos spektrą. Praėjus beveik penkeriems metams po M. T. Rožanskaitės mirties rengiama jos piešinių ekspozicija – tai išskirtinė proga dar kartą pri(si)minti svarų ir reikšmingą dailininkės kūrybinį palikimą.

* * *

Piešinio (at)mintis

Marija Teresė Rožanskaitė piešė daug – piešuku ir pastelėmis, flomasteriu ir angliuku, tušinuku ir sangvinu – tačiau piešinio kaip savarankiško meno kūrinio nesureikšmino. Jai visada buvo svarbiau tai, kas slypėjo už popieriaus lapo – žmogus, emocija, situacija. Šioje parodoje į piešinį žvelgiame kaip į (at)minties giją, susiejančią spontanišką akimirkos įspūdį ir išgyventą patirtį. Siekiame išryškint dailininkei svarbių temų ir idėjų plėtotę per jų pasikartojimą skirtingose medijose. Piešinys čia ne svarbus ne kaip natūros, o kaip kultūros studija, kur anatominį tikslumą ir grožį nustelbia konceptualus santykis su tapyba ir fotografija.

Dešinė salė skirta medicinos temai.
Kūno tęsiniai. Greta tapybos darbo „Širdies operacija I“ (1974) kaip dėlionės fragmentai išdėstyti piešiniai ir fotografijos. Atidus žiūrovas atpažins subintuotą ranką ir operacinės blizgančias kvadratais dekoruotas sienas, žirkles ties žaizda ir į ją nukreiptą šviesos pluoštą. Paveikslas atskleidžia konceptualiai apibendrinantį meninį mąstymą. Rožanskaitė tuo pat metu kuria metaforą ir metonimiją – monumentalią operacijos sceną ir vienintelę žmogų atstojančią kūno dalį – ranką. Eskizuose ir fotografijose – dar tankesnis “kūno tęsinių” tinklas: dumplės (dirbtini plaučiai), vamzdeliai (kraujagyslės), ligoninės lovos.

Medicininis žvilgsnis. Michelis Foucault pateikė Benthamo panoptikono struktūrą kaip žvilgsnio galios pavyzdį: “Panoptikonas yra mašina, išardanti matyti-būti matomam poros vienybę: esantis žeidiniame pastate matomas kaip ant delno, bet pats niekada nieko nemato; esantis centriniame bokšte mato viską ir niekada nėra matomas”. Rožanskaitė rentgeno tematikos darbuose irgi ardo matyti-būti matomam vienybę, tačiau komplikuoja situaciją kartais sukeisdama stebintį ir sebimąjį vietomis ir į stebėjimo lauką įtraukdama žiūrovą. Taip atsiranda keleriopa stebėjimo sistema: gydytojas per aparatą stebi ligonį, o žiūrovas stebi juos abu. Atpažįstame paveikslų “Sudentai rentgene I, II” (1979) kompozicijas ir gydytojo iš “Rentgeno kabineto” (1983) nuotraukas.

Ligoninės lovos – dažniausiai su vamzdeliais ir lašelinėmis apraizgytais ligoniais. Čia geriausiai atsiskleidžia piešinio, kaip spontaniškos būsenos fiksavimo priemonės, sąvybės. Rožanskaitės žmonės apibendrinti, o kartu charakteringi – sugriuvę veidai, aštrūs rakursai, susipynusios kūno ir mechanizmų linijos. Sergantysis įkalinamas sveikatos priežiūros įstaigoje kaip kalėjime. Matome paveikslo su lovos “grotomis” variacijas: “Raudonos lovos” (1994) suspaudžia mažytes ligonių figūrėles.

Kairė salė skirta egzistencinėms temoms.
Menininkė pirmiausia nutapė “Laidotuves” (1981), o tik paskui – “Gimimą” (1983). Abu paveikslai – lietuvių tapybos mokyklai nebūdingo fotorealistinio stiliaus. Čia labai svarbus gyvo – negyvo, realaus – virtualaus, kūniško – daiktiško, autentiško gesto – mechaninės reprodukcijos kontrastas. Figūrinė karsto nešėjų grupė “Laidotuvėse” atrodo kaip iš nuotraukos (kompozicijai panaudota laidotuvių fotografija). Beveik visą paveikslo plotą užimančią žemę ir dangų dengia rasterinė šilkografija. Viena lėlyčių eilė spalvinga, kita – bespalvė tarsi brėžia ribą tarp gyvenimo ir mirties.

Tarp šių dviejų polių – dažnai menininkės kūryboje sutinkamas Kristaus kančios motyvas. Tarp eskizų rastas (sąmoningai ar netyčia) perplėštas nutapytas nukryžiuotojo figūros etidas. Menininkė dažnai ardė reprezentacinę erdvę ir paveikslo plokštumą. Vienas iš eskizų specialiai suglamžytas – kaip Rožanskaitės dažnai vaizduojamos draperijos. Simboliška, kad gimimą, kančią ir mirtį sujungia paskutinis dailininkės darbas, kurį pagal menininkės eskizą “Vilniaus albumui” atspaudė Kęstutis Grigaliūnas. Čia nėra aliejaus ir drobės, bet yra menininkės pastanga konceptualiai sujungti A ir Ω.

___________________________________________________

Vasario 22 d. (trečiadienį) 18 val. Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje atidaroma Marijos Teresės Rožanskaitės mokinių darbų paroda. Atidaryme dalyvaus menininkas Gediminas Piekuras, M. T. Rožanskaitės kolegos ir mokiniai. Apie dailininkės kūrybai skirtą knygą “Marija Teresė Rožanskaitė: vaizdai ir tekstai” kalbėsimės su knygos sudarytoja, dailės kritike ir parodų kuratore Laima Kreivyte. Vakaro metu bus rodomas Juozo Matonio ir Vytauto Domaševičiaus dokumentinis filmas apie dailininkę. Paroda veiks iki kovo 9 d.