Laisvydė Šalčiūtė. (MELO)DRAMOS. LEDOS DIENORAŠČIAI

Ši paroda sudaryta iš dviejų dalių. Viena jų – tęstinio Vilniaus grafikos meno centro piešinio parodų ciklo dalis, kurioje pristatomi 1991–1992 metų laikotarpiu sukurti darbai iš ciklų „Piešiniai apie meilę” bei „Piešiniai apie karalaites”, eksponuoti mano pirmojoje parodoje.

Antroji parodos dalis – paroda parodoje. Tai mano, šiuo metu meno doktorantės, vizualus komentaras žvelgiant į savo kaip meno debiutantės piešinius. Ir tada ir dabar savo darbais pasakoju istorijas. Ankstyvieji piešiniai labai asmeniški, tarsi dienoraštis, pasižymintis nelinijiniu, cikliniu, pasikartojančiu pasakojimu vaizdais, kuriame įžvelgiau dažną gulbės motyvą.

Naujuose darbuose sutelkiau dėmesį į pastarąjį motyvą, kuris man asocijuojasi su graikų mitu, pasakojančiu apie Ledą, suviliotą Dzeuso, pasivertusio gulbinu.

Perpasakoju šią istoriją savaip, atkreipdama dėmesį į tai, kad ilgus šimtmečius Vakarų kultūroje meno sfera buvo laikoma vyrų privilegija. Todėl būtent jų žvilgsnis yra nulėmęs visuotinę moters matymo ir vaizdavimo perspektyvą. Vyraujantys moters kūno vaizdiniai įvairiose meno srityse perteikinėjo regėjimo būdą, sukonstruotą patriarchalinės vaizduotės. Toks žvilgsnis formavo ir kontroliavo moters kūną kaip erotinį ir estetinį objektą, malonų reginį vyro akims, tad daugybėje įvairias laikotarpiais nutapytų nuogos moters paveikslų galia kontroliuoti vaizduojamą objektą priklausė vyrui. Kaip priešpriešą jam naujuose savo kūriniuose tęsiu ir įvaizdinu moteriškojo regėjimo būdą. Įvairialypėje aplinkoje supančiuose vaizduose aš „sugaunu” vyrišką žvilgsnį, transformuoju jį bei jo kuriamus galios diskursus ir perpasakoju kitų sukurtas istorijas iš moteriško žvilgsnio pozicijos, t.y. savaip.

Dar nuo Antikos laikų moters seksualumas, kūno patrauklumas buvo įsivaizduojamas kaip grėsminga jėga, reikalaujanti kontrolės. Todėl parodoje “(MELO)DRAMOS. LEDOS DIENORAŠČIAI” „naudodamasi“ įvairias šimtmečiais vyrų (Corregio (1489–1534), Paolo Veronese (1528–1588), Peter Paul Rubens (1577–1640) François Boucher (1703–1770) ir kt.) nutapytais paveikslais, vaizduojančiais šį antikinį siužetą, transformuoju ir perpasakoju Ledos mitą.

Darbuose sąmoningai akcentuoju ir autoironiškai piktnaudžiauju melodrama, kaip visuotinai pripažintu „moterišku” žanru. Kūriniuose sutelkiu dėmesį į moters kūną kaip ekraną, kuriame statoma ir vaidinama nepabaigiamo slėpimo ir atskleidimo, kuklumo ir gėdos arba pridengto gundymo ir visiško pažeidžiamumo drama. Svarbi naujų parodos darbų sudėtinė dalis – (melo)dramatiškos tekstinės citatos iš mano užrašų knygelių – savotiškų intertekstualių dienoraščių.

Parodoje taip pat pristatau (MELO)DRAMOS MANIFESTĄ. Jame akcentuoju NEOJAUSMINGUMĄ kaip judesį išprovokuotą šiuolaikinę vartojimo visuomenę ir mane pačią užgriuvusio vaizdų ir informacijos pertekliaus. Manifestą pildysiu iki pat doktorantūros studijų pabaigos. Pirmieji šio manifesto teiginiai įrašyti piešinių instaliacijoje “LEDOS DIENORAŠČIAI”

Laisvydė Šalčiūtė