Mikalojus Povilas Vilutis

Šiemet Mikalojus Povilas Vilutis minėjo brandžią sukaktį. Tai viena iš priežasčių, paskatinusių surengti tokį dailininko kūrybos pristatymą, kuris aprėptų ne paskirus tarpsnius, o visumą, kitaip tariant, norėjome parodyti ne vien tai, ką išskyrė kritika ir jau atsirinko dailės istorija, bet natūralią kūrybos išklotinę, su kuria ir kviečiame susipažinti.

Apžvelgiant įvairius kūrybos periodus, aiškėja, koks platus Vilučio meninės raiškos spektras. Parodą sudaro keturios dalys, – trys chronologiškai reprezentuoja skirtingus laikotarpius, o ketvirtoji pristato taikomąją grafiką, kurtą nuolatos. Atsiveria intriguojanti plastinės kalbos, simbolių, motyvų kaita, jų parafrazės ir kartotės, neišleidžiant iš akių pagrindinės meninės jungties – žmogaus įvaizdžio.

Šioje ekspozicijoje pristatomi Vilučio darbai iš muziejų fondų, iš privačių kolekcijų ir iš dailininko dirbtuvės.

Vilučio kūrybinis kelias prasidėjo XX a. 8 dešimtmetyje. Ekspresyvūs piešiniai, modernios graviūros, ofortai ir, žinoma, avangardinės ankstyvosios šilkografijos iškart patraukė daugelio dėmesį. Gana anksti susiformavo aiški siužetinė ir plastinė kalba, liudijanti dailininko talentą, brandą ir ambicijas.

Lengvai atpažįstamas spalvingas, sudėtingas, grakščių formų su gausiais ornamentais „vilutiškasis“ braižas galutinai susiformavo 9–10 dešimtmečiais. Šiuo laikotarpiu greta šilkografijų atsirado nemažai tapybos, skulptūros kūrinių.

XXI a. kūryba ypač įvairialypė. Šilkografiją palaipsniui keičia skaitmeniniu būdu konstruojami vaizdiniai. Itin didelė piešinių įvairovė – didžiaformačiai piešiniai tušu, parengiamieji piešiniai skaitmeninei grafikai, ekspresyvūs posėdžių piešiniai, laisvos kompozicijos tušu ir anglimi… Toliau intensyviai kuriami tūriniai objektai.

Taikomajai grafikai atstovauja plakatai, knygų iliustracijos, ekslibrisai, smulkieji spaudiniai. Didžiąją dalį sudaro šilkografijos, bet pristatomi ir ankstyvieji kūriniai, atlikti giliaspaudės technika. Ši parodos dalis ne tik atspindi išraiškingą ir daugialypę Vilučio meninę kalbą, bet ir suteikia įdomios informacijos apie aptariamojo laikotarpio kasdienybę, kultūrinį gyvenimą, visuomenės nuotaikas bei institucijų poreikius.