Tatjana Diščenko. „Istorijos“

Naujoje ofortų serijoje menininkė Tatjana Diščenko, kaip ir ankstesniuose savo darbuose, remiasi Renesanso citatomis ir rytų estetika. Jie pasireiškia tiek kūrinių plastikoje, tiek ir filosofinėse jų potekstėse. Serijoje dominuoja namų ir žmonių siluetai. Juos autorė analizuoja skvarbiu žvilgsniu ir su pavydėtinu atidumu, pasiūlydama skirtingus žiūrėjimo ir požiūrio taškus. Tarsi taip norėtų pabrėžti įvairialypiškumą, būsenų ir nuotaikų kismą ir kitokio matymo galimybę. Šiam tikslui menininkė pasitelkia netgi žvilgsnį iš šalies – parodoje greta Diščenko estampų rodomas keramikės Rūtos Šipalytės specialiai šiai ekspozicijai sukurtas keramikinis objektas. Jis vizualiai pratęsia Diščenko sukurtų namelių seką ir praplečia interpretacijos erdves nuo tvirto ir patikimo namo įvaizdžio iki gležno ir trapaus vaizdo. Vizualiai santūrūs pasakojimai estampuose byloja ir apie menininkei būdingą plastinę kalbą – sudėtingą ir precizišką spaudos būdą, asketišką, meditatyvią kompoziciją, melsvą, oro prisodrintą koloritą. Kūrinių plastika, objektai ir personažai sujungia ofortus į vientisą ir įtaigią istoriją.

Anot menotyrininkės Ievos Pleikienės, Tatjanos Diščenko metalo graviūros suskamba kaip meditatyvinio susikaupimo salelės. Grafinė vaizdo įtaiga čia stipresnė už ženkliškąsias nuorodas. Nesvarbu, ar dailininkė imasi karališkųjų simbolių, aristokratiškojo renesanso interpretacijų, ar paprasčiausio peizažo.