Toma Šlimaitė. „Ar čia viskas?“

Ekspoziciją sudaro trys dalys: „Tarp Debesų“, „Melancholija“ bei ciklas „Begalybė“. Parodos darbai nesivaiko koncepcijų, nebando būti dirbtinai gilūs, neturi siužetų ir nepasakoja istorijų – jie kalba įtaigia vizualine kalba, už grafikos lakšto palikdami ilgą autorės nueitą kelią: nuo idėjos, kuri keitėsi, plėtėsi ir gryninosi, iki išbaigtų estampų, kurių atlikimas pareikalavo daug laiko, kruopštumo ir monotoniško veiksmų kartojimo. Blyškios, tarytum nejučia bėgančio laiko išblukintos paveikslų spalvos, motyvų pasikartojimas veikia ir raminamai, ir melancholiškai. Pagrindiniai autorės kūrybos leitmotyvai – tuštuma ir beprasmybė – veikiau neigiamos emocinės būsenos, tačiau, kūrybiniam procesui pasiekus finišą, tuštuma virsta tyla ir vaizdų ramuma, beprasmybė nebegąsdina, nuolatinis pasikartojimas tampa nuolatine kaita, kuri nežymi, nerevoliucinga, bet reikalinga ir prasminga.

Cikle „Begalybė“ daugybė pasikartojančių linijų primena audinį, kurio praretėjimai kuria aiškias ir griežtas formas. Spalvotų ofortų kompozicijos „Tarp debesų“ ir „Melancholija“ išnaudoja nuolat kartojamo atspaudo niuansus, grafikos technikoms būdingą netikėtumą: klišė vis ta pati, o koks bus dar vienas atspaudas – neaišku. Grafikė priešina du meninio kalbėjimo būdus: apgalvotą – suvaldytą ir jausminį-eksperimentinį. Ir klausia: o kas gi laimės šįkart – jausmai ar protas?