Elena Grudzinskaitė. Popierius popieriuje

2026 m. spalio 27 – lapkričio 21 dienomis Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ veiks Elenos Grudzinskaitės kūrybos paroda „Popierius popieriuje“. Parodos atidarymas 2026 m. spalio 27 d. 18 val.

Elena Grudzinskaitė dėmesį gana ilgai telkė į peizažą: buvome kviečiami įsižiūrėti į gyvus, kintančius ir išeikvotus gruntus, stebėti tikruosius mėnulio paviršiaus vaizdus ir įsivaizduojamus žemėje. Nuo 2024 metų trunkantis menininkės kūrybos etapas, apjuostas pavadinimu „Popierius popieriuje“, išsiplėtojo iš taip pat pavadintos fotopolimero graviūrų serijos. Jis irgi savaip susijęs ir su kraštovaizdžiu (ten, kur linija, visada šmėkšteli ir horizontas), ir su tvarumo dilemomis. Žvelgiant konceptualiau, menininkė primena, kad popierius taip pat atkeliauja iš augmenija kunkuliuojančio peizažo, tad su popieriumi ryšys ne tik vizualus. Tačiau šiuokart svarbesnis kontekstas yra kultūra, žmogaus veikla, rutiniškas veiksmas ir ryšiai.

Sumanymų serija „Popierius popieriuje“ tiesiogiai ir reiškia susidomėjimą popieriumi, įvairiomis jo dalyvavimo mene bei jo užkulisiuose formomis, perkeltomis ant popieriaus, ir tai judėjimas ratu. Pasak autorės: „Čia, popieriaus projekte, aš atsigręžiu į procesuolius, kasdieniškus mano studijos veiklos aspektus, liečiu, dirbu su popieriumi, kuris yra nuolatinė mano kaip kūrėjos aplinka, žaliava. Kūryboje renkuosi, kad popierius neturėtų tiesioginio tekstinio, informacinio ar vaizdinio turinio, o kurtų menamą, savą, autentišką.“

Paraštinių popierėlių stebėsena virsta beveik meditacija. Įsižiūrėjus į kompozicijas iš jų pavidalų bunda vaizduotė: vienas popierius atrodo panašus į penklinę, kitas – į tinklą, trečio spalva kaip degto molio plytų. Dėmesio perkėlimas į marginalius artefaktus hierarchišką verčių sistemą paguldo į draugišką horizontalę, kur kiekvienas yra svarbus. Tai kviečia pergalvoti socialinius santykius ir santykius su daiktine aplinka.

Elena gana anksti yra nutarusi neberėminti savo kūrinių, saugoti juos taip, kaip ir daugelis grafikos kabinetų, bibliotekų, archyvų – suguldytus horizontaliai stalčiuose. Tad stiklu neatskirti kūriniai užima mažiau vietos, jų ryšys su aplinka yra glaudesnis. O meniniai pasirinkimai tą ryšį tarp tikro meno ir jo pagalbininkų tik paryškina.

Ir kaip privatų asmenį, ir kaip menininkę, ir kaip VDA Grafikos katedros vadovę, dėstytoją Eleną Grudzinskaitę itin domina bendruomenės svarba. Ji atkreipia dėmesį į tai, kad grafikai, kaip meno formai, bendruomenė yra svarbi, o gebėjimas burtis ir bendradarbiauti, keistis žiniomis – labai būdingas, netgi tipiškas. Pasaulyje egzistuoja grafikos bibliotekos, archyvai ir net grafikos centrų tinklas.

Bendruomenės jungtys laike ir erdvėje dar geriau matyti ten, kur kaupiami atspaudai. Todėl Elena susižavi VU Grafikos kabinete atvertų stalčių vaizdais, kaip ypatingu peizažu, kuriame sugulė daugybė laiko sluoksnių („Grafikos kabinetas“, 2026). Stalčių nuotraukos, fotopolimero technika perkeltos į plonyčius pailgus lakštus, ne tik žadina estetinį potyrį, bet ir stumia vaizduotę prisiliesti prie paslapties, dialogo potencialo, kondensuoto laiko fenomeno.

Elenos, stebinčios savo kūrybinės aplinkos popieriaus ciklus, žvilgsnis kartą nukrypo į popieriaus įmonę, kuri dalinosi su VDA studentais ir menininkais nuo produkcijos liekančia dar pritaikoma medžiaga. Panaudotinas popierius, jo ritiniai įgijo praktinio gyvavimo formas, tačiau kaip savaiminiai meno kūriniai akį traukė supresuoti popieriaus atliekų tūriai. Menininkė fiksavo jų paviršius ir sidabro dažais perkėlė ant juodo popieriaus, suteikdama naują gyvenimą („Popieriaus topografika. Sidabro atspaudai“, 2026). Tankūs linijų ir kampų vaizdai greičiausiai sukels asociacijų su augmenijos vešluma, taip per peizažą ir perdirbimo ciklą popierius grįžta į savo reinkarnacijos ratą.

Grudzinskaitei mezgant bendradarbiavimo giją su menininkės Lauros Matukonytės kūryba, sudomino jos popieriaus instaliacijos ir po to liekančios popieriaus dalys. Lyg pagal lekalus nurėžtų iškarpų kraštų formos, atspaustos Elenos darbe, sklendžia vingiuotoje horizontalėje, persidengia ir susijungia į trapų judesį. O meno mugėje „ArtVilnius ’25“ Elena rado bendrą temą su šiuolaikinės tekstilės menininke Justina Gražyte. Abi rodė tekstilės ir popieriaus naudojimo liekanas, pavertusios jas vaizdingais estetiniais objektais, bet šalia atplaišų bei kauburių paliko voliotis ir klausimą apie vartojimo tvarumą.

Elenos Grudzinskaitės kūrybos struktūrai būdinga sukti ratus, gal net labiau spirales ties peizažo pavidalais, popieriaus likimu, ryšių, rutinos, tvarumo, perdirbimo, dalinimosi temomis. Tačiau tokia judėjimo forma anaiptol nerodo ribos – veikiau jungtį ir poreikį sugrįžti pasitikrinti, būti sąžiningai su savimi. Sukamieji judesiai visada padeda skverbtis gilyn, iki pačios meno esmės – kurti ryšį tarp žmonių.

Monika Krikštopaitytė

Elena Grudzinskaitė (g. 1987 m.) gyvena ir kuria Vilniuje. 2012 m. baigė grafikos magistrantūrą Vilniaus dailės akademijoje, nuo 2015 m. dėsto VDA Grafikos katedroje, o nuo 2023 m. katedros vedėja. Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos (2014) ir Lietuvos dailininkų sąjungos (2026) narė. Surengė 10 asmeninių parodų, aktyviai dalyvauja vietos ir tarptautinėse grafikos bei tarpdisciplininio meno parodose, simpoziumuose, organizuoja grafikos meno sklaidos projektus, kuruoja parodas. Jos kūrinių yra MO muziejaus ir privačiose Lietuvos ir užsienio kolekcijose.

Lydinčioji programa:

Lapkričio 14 d. (šeštadienį) 14 val.: popierinės litografijos dirbtuvės ir ekskursija parodoje su menininke Elena Grudzinskaite (registracija nereikalinga).

Lapkričio 21 d. (šeštadienį) 14 val.: ekskursija parodoje su menininke Elena Grudzinskaite.