Laisvydė Šalčiūtė. BESTIARIUMAS

2024 m. lapkričio 7 – gruodžio 7 dienomis Vilniaus dailės akademijos ekspozicijų
salėse „Titanikas“ (II a., Maironio g. 3) veiks Laisvydės Šalčiūtės kūrybos paroda
„Bestiariumas“. Atidarymas 2024 m. lapkričio 7 d., 18 val.

Kūrinių cikle „Bestiariumas“ menininkė Laisvydė Šalčiūtė interpretuoja Antropoceno
epochą, kurioje visi gyvename, per Viduramžių bestiariumų ir Renesanso kunstkamerų
prizmę. Pasak autorės, mūsų epochoje žmogus tapo radikalia jėga, keičiančia ne tik savo, bet
ir kitų gyvybės formų likimą bei sandarą. Tačiau šį reiškinį menininkė interpretuoja
(auto)ironiškai – ne kaip žmogaus galios, o kaip žmogaus NEGALIOS išraišką. Šiuose
kūriniuose ji pasakoja istorijas apie EKONERIMĄ, kvestionuoja ir ironiškai vizualizuoja
priešpriešą – KULTŪRA VERSUS GAMTA, provokuoja žiūrovą apmąstyti politikos, karo bei
biofilosofijos paradigmas. Dirbdama Šalčiūtė praktikuoja meninės apropriacijos ir fikcijos
kūrimo metodus, kaip įrankius, gebančius paradoksaliai tarpusavyje sujungti skaitmeninus
vaizdus, rastus interneto sraute su skirtingų kontekstų ir epochų vizualiniais bei verbaliniais
elementais ir klasikine estetika. „Bestiariumo“ žiūrovą menininkė kviečia susimąstyti apie
nehierarchinį visų gyvybės formų vertinimą ir iš to išplaukiančius galimus etinius,
moralinius ir meninius sąryšius.

Anot parodos kuratorės Laimos Kreivytės, Laisvydės Šalčiūtės „Bestiariumas“ yra
apverstas zoologijos sodas. Dvikojai ir keturkojai padarai ganosi drobėje ir popieriuje, o juos
stebi visareginti žmogbeždžionės akis. Arba dramblio. Arba liūto. Arba gyvatės. Arba gulbės.
Arba-arba-arba-arba. Gyvūnai iš viduramžių bestiariumų ir menininkės vaizduotės, mitinių
pasakojimų ir interneto platybių. Jie verkia krokodilo ašaromis ir kukuoja iš sudužusių
laikrodžių, rodo trečią pirštą į parodą atėjusiam homo sapiens ir skrodžia jį žvilgsniu it aukso
skalpeliu. Tai XXI amžiaus bestiariumas, kur chimeros virto hibridais, o kentaurai –
kvadroberiais. Raudonkepuraitė be kepurės, o šventoji Wigefortis – be barzdos.

Kaip žiūrėti šią parodą? Iš arti ir iš toli. Praskriejant kaip kometai pro kūrinius, kad
jie imtų suktis kaip dangaus kūnai kosminiame filme. Bet geriausia įbedus nosį į kūrinį
(Pinokio nosies atstumu) tyrinėjant stebuklingą gyvūnijos, augalijos ir suvirtualėjusios
žmonijos pasaulį. Nes kiekviename darbe užkoduota daugybė mokslinių, ezoterinių, mitinių,
religinių, literatūrinių ir meninių nuorodų, kurios paradoksaliu būdu susikabina į prasmingą
pasakojimą.