2021 06 08 – 07 03

Gediminas Pranckūnas. Per visą žvilgsnį

  • Kuratorė

    Monika Krikštopaitytė

  • Organizatorius

    Vilniaus grafikos meno centras

  • Projektą iš dalies finansuoja

    Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga

  • Partneriai

    7 meno dienos, Art Ink

  • Paroda veikia

    2021 06 08–07 03

Gedimino kalnas ir jo prieigos mums svarbūs kaip Vilniaus miesto pradžia. Toks jis ir kalnas, tiesą sakant, greičiau jau truputį statesnė kalva, lyg nudrėbta iš kekso formelės. Tačiau kur kas svarbesnė jo simbolinė reikšmė, juk ir Roma yra miestas tarp septynių kalvų, kitaip tariant – kalnas yra susijęs su saugumu, kalnas yra žymė. Jį kartais lankome savaitgaliais, nuo jo žvelgiam į senamiesčio stogų ornamentus ir tolius, bet kasdienybėje kalnas susilieja su aplinka, tampa neregimu dalykiškų maršrutų fonu.

Menininkas Gediminas Pranckūnas Gedimino kalną kaip objektą atrado tada, kai kalnas liko be medžių (2013): „Staiga, kai jis įgavo aiškią formą, tarsi Brauno atlase, tarsi nušvito. Tikras sostapilis.“ Pro kalną autorius marširuodavo dar mokykloje (tarp Salomėjos Nėries mokyklos ir Žirmūnų), kalvos susiliedavo į vieną mišką, o kalnui nuplikus ėmė vis dažniau įsižiūrėti per objektyvą. Supratus, kad susidomėjimas pereina į kitą lygį ir ėmus planuoti parodą, padėtis dar paaštrėjo – Gediminas kalną ėmė lankyti kone kasdien ir taip dvejus metus šiurpino kuratorę, kuriai atrodė, kad bus nebeįmanoma atsirinkti. Žiemą, vasarą, rudenį ir pavasarį kalnas buvo nužvelgiamas, patiriamas, naujai atrandamos jo briaunos, šešėliai, augmenija, mažyčiai sniego nuotykiai, etc. Aiškus kaip atvirutė vienetas tapo daugiabriauniu, permainingu ir daugiaveidžiu veikėju, panašiu į tą dramblį, kurį už skirtingų vietų lytėję aklieji susipyko, nes vienam jis atrodė kaip driežas, kitam kaip gyvatė, dar kitam – medis.

Nuotraukose kalnas tampa paviršiumi, plokštuma, ekranu, bet niekada – reprezentatyvia visuma. Grupuojami vaizdai kuria naujus – asmeninius – kalnus ar ištisą jų kalnyną. Esant netoliese kamera kalno neaprėpia, taip tik sustiprinamas artumo, savotiško intymumo pojūtis. Tas asmeniškumas prisideda prie supratimo, kad visi mes skirtingi, ir šio niuanso giluminis supratimas
yra svarbiausias privalumas.

Parodai besibaigiant (liepos 1 d.) pakviesime į ekskursiją Gedimino kalno istorijos su patyrusiu Vilniaus (ir ne tik) gidu Donatu Jokūbaičiu.

Kitos parodos

2024 01 30–02 25
Kunigunda Dineikaitė. Pasivaikščiojimas su gulbe
Parodos
2023 12 19 – 01 27
Dalia truskaitė. Dešinė, kairė, dešinė
Parodos
2023 12 15 – 01 27
Ksenija Jaroševaitė. Šiupinys
Parodos

Užsisakykite naujienas

Užsisakykite naujienas

Palaukite...

Dėkojame, kad užsisakėte mūsų naujienas!