Eglė Kuckaitė. Saturnės pienas: spiečiai akyje, o būgneliai ausyje

„Šiuos darbus kūriau po kelionės Filipinuose. Mane paveikė gamtos ir žmogaus buvimo ženklai. Vandens, augalo, ugnies, gyvūno, vabzdžio, žmogaus kūno įvaizdžius jungiu su meno istorijos, literatūros, religijos kontekstais. Vizualiai dėlioju į realius, tačiau jutiminius pavidalus, artimus simboliams. Pagrindinių ciklo spalvų – dangiškos, rožių, žolės – niuansuota paletė laiko vaizdą įsivaizduojamo simbolio erdvėje.
Kūriniuose balansavau tarp sentimentalumo ir ironijos. Ironijai leidau būti pasakos siužetu. Jausmo mentalumas elgėsi panašiai, leisdamas būti dangiškiems ir rūžaviems vaizdams. Kadaise VDA dėstytojas, dailininkas Raimondas Miknevičius rodė esto Eduardo Wiiralto darbus klausdamas: „manote, tai sentimentalu?“ Tai – laisvė tam, kas minties paprastai iškarpoma.
„Saturnės pieno“ darbai – tai piešiniai aliejumi ant drobės, sujungti su monotipija nuo akmens. Piešiu gamtos ir žmogaus kūniškus susilietimus. Sukuriu nebūtas erdves, iškontekstinimus, kad tęstųsi nežinojimas ir prasmių spėlionės. Vesdama linijas atseku biologinį kartojimąsi. Linijos ištraukia mintis iš daikto formos. Gal forma yra kažkada ilgai formavęsis judėjimas? Lyg gamtos tekstas.“ Eglė Kuckaitė

Eglė Kuckaitė (g. 1969) kuria estampus, iliustracijas, tapybos darbus, sienų akcijas, instaliacijas, performansus bei dailininko knygas. 1995 m. baigė grafiką Vilniaus dailės akademijoje, 2013 m. ten pat įgijo tapybos magistro laipsnį. Apdovanota Didžiuoju prizu Talino grafikos trienalėje „In Exile“ (2004), Didžiuoju prizu tarptautinėje trienalėje „Transfers“ Prahoje (2007). Kuckaitės kūryboje intymios patirtys jungiamos su platesniais kontekstais – tarpdisciplininiai kūriniai perteikia tiek asmeninius išgyvenimus, tiek ir tokias temas kaip gamta, kultūra, moters tapatybė.