Eglė Kuckaitė / Evaldas Mikalauskis Judu. Už pievos kalnai. Už kalnų pieva.

Jungtinėje viduriniosios kartos dailininkų – Eglės Kuckaitės ir Evaldo Mikalauskio – kūrybos parodoje rodomi pastarųjų dviejų metų darbai. Talentingas meninis duetas atskleidžia abiejų meilę ir ištikimybę giliaspaudei grafikai, būdingą metaforų kalbą, dėmesį ir jautrumą žmogiškajai egzistencijai. Kuckaitės ir Mikalauskio estampus gaubia nuolatinė sapno būsena – levitacija nuo regimosios tikrovės į neribotos fantazijos plotmes. Eglės kūrybai būdingas siužeto ir grafinės linijos romantizmas, metaforų teikiamas poetiškumas parodoje grakščiai sąveikauja su Evaldo (savi)ironija ir neįmantria žiūrovo provokacija.

Iš pirmo žvilgsnio skirtingas parodas apibendrina poetiškas pavadinimas – „Judu. Už pievos kalnai. Už kalnų pieva.“, kurį išplėtoja ir papildo autorių mintys bei impresijos: „Tai dvi parodos. Nusiteikėme, kad derėsime savaime. Nors moterį ir vyrą sieja abejonė. Ji mūsų prabanga. Gėlės. Kalnai. Jos. Jie. Stebiu minčių jungtis. Judu. Geismas mėgsta kūrimą. Įsivaizduoju oforto linijose geismo intensyvumą. Tuomet linijos yra kanalai, kuriais teka geismas. Geismas linijose raizgo mintis. Nervai. Iškyla vingiuotų smegenų vaizdinys. Kairysis ir dešinysis pusrutuliai. Daug kanalų ir linijų. Daug nervų. Ir daug kraujo. Kraujas kanalais nešioja mintis. Aš judu. Gėlės. Aš judu. Kalnai. Geismo kelias. Du keliai. Dvi parodos. Jos. Jo. Judu.“