Holger Luczak (Diuseldorfas) paroda “Susitikimo vietos” / “Meeting Places”

Meno istorijoje būta galybė skirtingų raiškos formų, kur laikas buvo paverčiamas akivaizdžiai matomu.

Istorinėje tapyboje konkretūs istoriniai įvykiai laikyti svarbiais ir vertais dėmesio dėl jų neginčytinos svarbos. Tuo tarpu kasdienė patirtis ilgą laiką buvo vertinama kaip per daug banali, kad būtų vaizduojama. Ji aptinkama tik skurdžiose nežymių knygų puošmenų vietose. Tokia situacija tęsėsi iki XVII a., didžiojo olandų ir flamandų tapybos bei grafikos amžiaus. Tik tada kasdieniai įvykiai ir darbai žanrinės tapybos pagrindu įsitvirtino mene.

Į naująsias Holger Luczak‘o fotografijas gali būti žvelgiama per šios tradicijos prizmę. Juose vaizduojami žmonės siekia atgaivos Niujorko miesto Centriniame parke, vaikštinėja Scheveningen’e, paplūdimyje, arba leidžia laiką Diuseldorfo Meno muziejaus K 21 kieme. Niekur akivaizdžiai neatsiranda nieko neįprasto.

Visos Holger Luczak’o tyrinėjamos vietos – viešos. Tai susitikimų vietos, skirtos susieiti įvairiems bendro intereso motyvuojamiems žmonėms. Visiškas kasdienių scenų nerūpestingumas turi vieną itin svarbų aspektą, kurio iškart žiūrovas gali lengvai nepastebėti.

Ypatinga būsena akivaizdi triptike “Monumentas holokaustui” (nuo 1 iki 3). Motyvas išskiriamas įvairaujančia Peter Eisenman‘o suprojektuota pilkų betono blokų forma. Pirmame triptiko paveiksle betono blokai kambario gylio linijomis tarsi „juda” iš kairės į dešinę. Antroje fotografijoje jie koncentruojasi centre, o trečiojoje „juda” iš dešinės į kairę. Visuose triptiko paveiksluose yra žmonių. Tarpe kitų galime išvysti jauną vyrą, šokinėjantį iš kairės į dešinę per suklotą eilę blokų. Atrodo, tarsi jis konfliktuotų su vietos gravitacija. Žvelgiant iš istorijos perspektyvų, ąia pažymėta susitikimo vieta yra ypatinga. Ji yra labai arti vietos, kur rinkosi pareigūnai ir Nacių didikai, planavę masinę žmogužudystę ir davę nurodymus jos vykdymui.

Dar viena susitikimo vieta – garsiosios kapinės Montmatre, Paryžiuje. Čia įvairūs žmonės susitinka prie poeto Heinrich Heine kapo, tarp kurių – moteris, matoma tiek priekyje, tiek ir už antkapio. Pasirodo, moteris yra atspindima, o realybėje netikėtai susitinka su tavo atvaizdu. Šis motyvas, primenantis vaizdą iš mito apie Narcizą, čia yra pristatomas kaip galimybė, bėgant laikui, palikti savo atspindį.

Nei vienas iš Holger Luczak fiksuojamų motyvų nėra atsitiktinis ir neapsiriboja fotografijose matomų subjektų įamžinimu. Pastarieji – it pradinis taškas, galintis suteikti naujų idėjų, emocijų ir interpretacijų.

Thomas W. Kuhn, Diuseldorfas, 2008