Eglė Gineitytė. ĖJIMAS Į SODĄ

„Verčiau išeik į lauką, kur tartum sodas tavęs pasaulis laukia.“

Friedrich Nietzsche

Daugiau nei metus kurti paveikslai jungia tris emocijas: ėjimą pėsčiomis į sodą, Nyčės veikalą apie Zaratustros kalbėjimą ir pietų Prancūzijos kraštovaizdžius.
Ėjimas – veiksmas, kad pasiektum vietą ir sustotum. Tai buvo nuostabos, baimės ir palaimos turinys, kurio aš negaliu užmiršti.
„Zaratustra taip kalbėjo“ – kūrinys, kurį skaičiau garsiai, nes tik taip norėjau jį skaityti. Tai taip pat buvo turinys, į kurį kiekvieną kartą su jauduliu norėjau pasinerti. „Tu patinki man Laime, Akimirka, Sekunde!”(Friedrich Nietzsche)
Pietų Prancūzija: vaizdas, apvadai, šviesa – atviras tapybos vadovėlis. Sezano, Van Gogo peizažai prieš akis, ir vėl jaudulys, lyg tik tau vienam būtų leista priartėti prie svarbiausio atsakymo, prie niekieno tiesos. „Anapus žmogaus patirties tvyro kažkokia prasmė.” (Jorge Luis Borges)
Tapybos prasmė yra pati tapyba. Tai nieko naujo – trys spalvos, kartais, žiūrėk, ir tik dvi. Dažai, vanduo, lietimasis prie paviršiaus, kančia, džiugesys, keiksmai, aistra – daug punktų, daugiau nei 200…
Paveikslus tapiau pagal natūros piešinius ir etiudus. Vėliau jie virto išgalvotais peizažais su begaliniais sodais, begaliniais kapais.
Ankantis žiūri į tolį, taip yra lengviau. Susidaro Dangaus ir Žemės susijungimo linija ir baigiasi dar viena pasaulio išgyventa diena.
Atrodo atėjau. Peržengti linijos neįmanoma. Ji visada priekyje, kitokia. O kas toliau? Sugrįžtu prie pradžios – kodėl sugalvojau tapyti Ėjimą į sodą. Drėgno oro, molio, dūmų, pelenų spalva tapo atskaitos tašku, nuo kurio atsispyrus tarytum gali artėti prie kažko neapčiuopiamo ir nematomo, bet juntamo ir esamo.
Patyrimai, nuojautos ir atviras pokalbis su Mokytoju atvedė mane prie sielovaizdžių.

Eglė Gineitytė