Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų plakatų pasakojimai
Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“ veikė paroda, kurioje eksponuoti Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų Lietuvos plakatai. Ši tema neatsitiktinė – 2014-aisiais sukanka 100 metų nuo Pirmojo pasaulinio karo pradžios. Visas pasaulis mini šią skaudžią datą, Lietuvoje ji prisiminta šiuo renginiu. Karo jubiliejų akcentavo parodos pirmosios dalies kuratorė Laima Laučkaitė. Tačiau paroda yra didesnio abiejų kuratorių – jau minėtos L. Laučkaitės ir Giedrės Jankevičiūtės tyrimo, skirto pasaulinių karų įtakai Lietuvos dailei ir dailės gyvenimui, dalis. Klausydamasi kuratorių (šis tekstas suaustas iš L. Laučkaitės ir G. Jankevičiūtės pasakojimų), stebėdama, ką kalba patys plakatai, jutau, kaip auga ir mano nuostaba, nes, nepaisant politinių grėsmių, tokių artimų mūsų dabarties baimėms tapti vienos didelės kaimynės provincija, plakatai bylojo apie visai netikėtą kultūrinį gyvenimą okupuotame Vilniuje ar, kas dar netikėčiau, – apie menininkų likimus, meno padėtį vokiečių užimtoje Lietuvoje. Antrojo pasaulinio karo plakatų ekspoziciją ruošusi G. Jankevičiūtė priminė, kad plakatas nėra vien meno kūrinys, pirmiausia tai – galingas propagandos įrankis, o iš šiandienos pozicijos žiūrint – ir vertingas vizualinis istorinis šaltinis. Parodoje kaip tik stengtasi tai atskleisti, todėl eksponuoti ne tik vizualiai įdomūs pavyzdžiai, bet ir propagandiniai šūkiai, kurie ypač gerai perteikia idėjas, cirkuliavusias viešojoje erdvėje. Tiek jie, tiek vizualiai paveikūs politiniai plakatai kalba apie tikrai baisius dalykus, aiškiai liudija, kad nacių vizijose Lietuva buvo suvokiama tik kaip Vokietijos kolonija. Tai patvirtina Lietuvoje spausdintas „šalies tarp Vilijos ir Mėmelio“ žemėlapis su vokiškais vietovardžiais ir mažyčiais piešinukais nurodytomis įdomybėmis – Tauragės pilimi, žemaičių kryžiais, slidinėti tinkamais Ignalinos kalneliais, Ašmena ir Breslauja. Parodoje buvo rodomi ir žiaurūs plakatai, turėję bent kiek pateisinti nacių elgesį su žydais, kai šie tapatinti su bolševikais ir jiems buvę priskirti visi bolševikų nusikaltimai. Kaip teigia G. Jankevičiūtė, tokios produkcijos būta ne taip jau mažai, kaip ir demagogiškų plakatų, iš kurių buvo teigiama, kad „vokiečių karys kariauja dėl tavęs“, tad „tu dirbk dėl jo“. Absoliuti dauguma politinių plakatų buvo atsiunčiama iš Reicho centro Berlyno. Ši produkcija buvo bendra visoms Ostlando šalims – Estijai, Latvijai, Lietuvai ir Vakarų Baltarusijai. Vokiškų plakatų apatiniame dešiniajame kampe aiškiai matyti žyma, teikianti spaudinio numerio nuorodą ir nurodanti temą kažkokiame Reicho propagandos ar rytinių žemių ministerijos kataloge, iš kurio buvo galima išsirinkti norimą kalbinį variantą.
Parodos kūrinių autoriai
Pirmoji nuostaba ištinka suvokus, kokie plakatai buvo kabinami Vilniuje XX a. pradžioje, kol jis dar buvo neužimtas vokiečių (tai įvyko tik 1915 m. rugsėjo pabaigoje) ir priklausė carinei Rusijai. Kaip pasakoja L. Laučkaitė, prasidėjus karui, visa Europa buvo apimta euforijos. Neaišku, kiek čia būta propagandos įtakos, o kiek – nuoširdaus patriotizmo, tačiau žmonės į karą žiūrėjo palankiai, tikėjo, kad jis baigsis iki Kalėdų, ir veržėsi į frontą. Į karą visame pasaulyje teigiamai žiūrėjo ir dalis progresyvių dailininkų – futuristai, vokiečių ekspresionistai, rusų avangardistai entuziastingai palaikė karą tikėdami, kad jis pakeis pasaulį ir išlaisvins meną. Parodoje Vilniuje buvo pristatomi keturi rusų avangardistų darbai, sukurti pačioje karo pradžioje. Būsimieji rusų avangardo klasikai: Vladimiras Majakovskis, Kazimiras Malevičius, Davidas Burliukas, Aristarchas Lentulovas, prasidėjus karui, įsteigė grupę ir leidyklą „Сегодняшний лубок“ („Segodniašnij lubok“, „Šiandieninis lubokas“; лубок – rusų liaudies grafika). Liaudies grafikos tradicija jie domėjosi dar prieš karą, K. Malevičius yra nutapęs folklorinių primityvistinių paveikslų. Ši grupė atgaivino batalinio liaudies raižinio tradicijas, kūrė linksmus, karikatūrinius plakatus su trumpais užrašais, kuriuos eiliavo V. Majakovskis, tada pradėjęs rašyti savo agitacinę propagandinę poeziją. Šių autorių kurti dekoratyvūs avangardinės formos plakatai buvo platinami ir Vilniuje. Šiandien Vakarų muziejai didžiuojasi savo kolekcijose turėdami tokius plakatus, o šioje parodoje rodyti plakatai saugomi Lietuvoje, Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje. Juos XX a. pradžioje surinko Vilniaus kultūros tyrinėtojas istorikas Lucijonas Uziembla. Parodoje plakatai (kaip ir beveik visi kiti eksponatai) rodyti pirmą kartą. Vokiečių atėjimas į Vilnių 1915 m. rugsėjį nesukėlė didelių miesto sugriovimų. Kaizerio armija visą mėnesį lėtai supo miestą, leisdama rusams pasitraukti, tad didesnių nuostolių architektūrai nebuvo. Atėję vokiečiai pirmiausia uždarė visus laikraščius ir pradėjo leisti du savus: „Zeitung der 10. Armee“ („Dešimtosios armijos laikraštis“; taip pavadintas kariuomenės, kuri užėmė Lietuvą ir Vilnių, garbei) ir civiliams skirtą „Wilnaer Zeitung“ („Vilniaus laikraštis“). Šių laikraščių redakcijos tapo savotiškais kultūriniais centrais. Laikraščiai turėjo iliustruotus priedus, kuriuose vokiečių dailininkai spausdino su Vilniumi susijusius kūrinius, vaizduojančius miesto gyventojus, architektūros vaizdus, juose buvo naudojami vietos motyvai. Parodoje eksponuotus plakatus sukūrė Vilniaus redakcijose dirbę dailininkai. Tad plakatai atspindi ir kultūrinį to meto gyvenimą, ir vokiečių dailininkų, karo nusviestų į svetimą kraštą, kūrybą. Apie to meto aktualijas kalba Pirmojo pasaulinio karo metų valstybės paskolų plakatų grupė. Pasak kuratorės L. Laučkaitės, tuo metu jie buvo itin populiarūs, nes vyriausybės, leisdamos obligacijas, taip rinko lėšas iš civilių gyventojų. Tokie plakatai turėjo ne tik finansinių, bet ir propagandinių tikslų. Juose itin ryški propagandinė funkcija, vizualinėmis priemonėmis apeliuojanti į gyventojus, jų patriotinius jausmus, raginanti pirkti obligacijas. Šiems plakatams buvo skiriamas ypatingas dėmesys, jie buvo patys paveikiausi, įspūdingiausi. Keli iš parodos plakatų spausdinti Vokietijoje, sukurti žymių vokiečių menininkų Luciano Bernhardo ir Fritzo Helmuto Ehmke’s. Jie tapo plakato ir grafinio dizaino klasikais, kūrė savo šriftus. Kiti plakatai spausdinti Vilniaus spaustuvėse. Žinomas vyresnės kartos dailininkas Karlas Schmolis von Eisenwerthas sukūrė litografiją, vaizduojančią idealizuotą peizažą, auksinį lauką su vaisių kekėmis, nieko bendra neturintį su karu. Šis taikus secesinės stilistikos plakatas skelbia, kad „aukso vaisius skinsite“, jei pirksite obligacijas, taigi perteikia būsimos pergalės svajonę. Kiti plakatai labiau militarizuoti, su „maskulistinėmis“ figūromis, šarvais, jėgos demonstravimu. Kas buvo Vilniuje dirbę dailininkai? Vokiečių menininkai, paimti į kariuomenę ir Lietuvoje bandę pritaikyti savo meninius gebėjimus arba buvę priversti juos taikyti jau propagandiniais tikslais. Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje, be vokiško propagandinio importo, plito ir vietos dailininkų kurti plakatai. Paprastai tai – socialinės ir kultūrinės tematikos darbai. Iš politinių plakatų žinomas turbūt tik Juozo Olinardo Penčylos plakatas „Vokiečių karys kariauja dėl tavęs, tu dirbk dėl jo“. Įdomu, kad jis buvo išspausdintas lietuvių ir lenkų kalbomis. Lenkų kalbinė erdvė Vilniuje nacių okupacijos metais buvo susitraukusi beveik vien iki privataus bendravimo, tad jos pasirodymas plakate patvirtina, kaip stipriai vokiečiams trūko darbo rankų. Sunku pasakyti, ar vokiečių politiniai plakatai turėjo kokį poveikį. Pasak G. Jankevičiūtės, matyt, labiausiai buvo reaguojama į plakatus, gąsdinančius artėjančių bolševikų pavojumi. Tačiau ir kitus lietuviškus kultūrinius bei socialinius plakatus visuomenė pastebėdavo. Neatsitiktinai Savitarpinės pagalbos organizacijos užsakyti plakatai išsiskiria ir formatu, ir gera spaudos kokybe, ir meniškumu. Vokiečių įsteigta Savitarpinės pagalbos organizacija perėmė didelę dalį okupacinės valdžios uždaryto Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos funkcijų. Ji išlaikė dalį ligoninių, sanatorijų, rūpinosi našlėmis ir našlaičiais, leido laikraštį ir žurnalą vaikams „Žiburėlis“. Net sunkiais karo metais organizacija surinkdavo nemažai aukų. Jos veikla liudijo apie žmonių solidarumą, pasiryžimą padėti vieni kitiems. Atitinkamai ir Savitarpinės pagalbos organizacijos plakatai tarsi atliko psichoterapinę funkciją primindami, kad žmoniškumas dar nevisiškai išnyko. Parodoje eksponuotas Vlado Jankausko Savitarpinės pagalbos organizacijos plakatas buvo populiarus ir dėl jame pavaizduoto Vyčio, nes nacionalinius simbolius viešojoje erdvėje vokiečiai draudė. Į lietuvybę, kultūros savitumą, kurį buvo svarbu išsaugoti įvairių okupacijų metu, daugiausia galėjo apeliuoti kultūriniai plakatai. Žinoma, ne raginantieji švęsti Gegužės 1-ąją – darbo žmonių šventę, kuri tarpukario Lietuvoje buvo minima nebent kaip šv. Juozapo Darbininko diena. Tačiau matyti ir liūdna tiesa: ekspozicijoje nebuvo Pirmojo pasaulinio karo periodo lietuvių dailininkų kurtų plakatų, išskyrus vieną, išspausdintą tuomečiame Petrograde. Jis sukurtas, regis, Vytauto Bičiūno, jį galima pavadinti karo pabėgėlių plakatu. Katalikiški kūrinio simboliai rodo, kad katalikybė buvo pabėgėlių atrama karo kataklizmuose. Taigi šia paroda kalbama ir apie menininko situaciją karo metais. Lietuvių menininkų kūrybos nebuvimas byloja taip pat, kaip ir vokiečių autorių kūriniai.
Kultūrinio gyvenimo atspindžiai
Kultūrinį gyvenimą Pirmojo pasaulinio karo metais iliustruoja plakatų blokas, atspindintis to meto Vilniuje rengtas parodas. Štai čia žiūrovą turėtų pasiekti antroji nuostabos banga – kaip matyti iš eksponatų (o buvo rodomi ne visi parodų plakatai), vokiečiai okupuotoje šalyje stengėsi vykdyti parodinę-kultūrinę veiklą. Matydami šiuos istorijos liudijimus, suvokiame, kad karo metu būdavo organizuojamos parodos! Tai buvo vokiečių autorių parodos, kuriose būdavo rodomi profesionalių dailininkų darbai, o vietinį meną parodose pristatė tik tautodailė ir amatai. Taip vokiečiai demonstravo savo diskriminacinį požiūrį. Jų akimis, vietos tautos esą nepakankamai išsivysčiusios, turinčios tik liaudies amatus, neužaugusios iki profesionalų meno lygmens. Ekspozicijoje eksponuoti plakatai reklamuoja iš Karaliaučiaus (Kėnigsbergo) muziejaus atvežtą meno parodą, Miuncheno dailės draugijos secesijos grupuotės organizuotą parodą „Secession“, Vilniuje dirbusių vokiečių dailininkų ekspozicijas. Lietuvos menas pristatomas tik lietuvių liaudies meno parodoje, surengtoje 1916 m. Vilniuje. Atskiro paminėjimo nusipelno Vilniaus darbo namai (Wilnaer Arbeitstube), kurie veikė ir kaip amatų dirbtuvės, ir kaip nuolatinė paroda Pacų rūmuose Didžiojoje gatvėje 43. Ji buvo suskirstyta tautiniu pagrindu: lietuviai, baltarusiai, lenkai ir žydai turėjo savo tautines ekspozicijas, tad jos iš tiesų atspindėjo Vilniaus miesto daugiatautiškumą. Beje, Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai naudojo lietuvių heraldiką – laikraščio „Wilnaer Zeitung“ logotipui buvo naudojamas transformuotas Vyčio simbolis, jis matyti ir Karaliaučiaus dailės parodos plakate. Antrojo pasaulinio karo metu vykusį viešąjį gyvenimą iliustruojantys plakatai atskleidžia, kad jis, kad ir kaip būtų keista, buvo gana aktyvus ir įvairus. Savus renginius turėjo vokiečiai, savus – lietuviai. Vieni pas kitus lankydavosi ne visada, nors būdavo, kad susitikdavo per parodų atidarymus, koncertuose ar net stadionų tribūnose. Apie futbolo rungtynes tarp Kauno ir Vilniaus lietuviškų komandų, vokiečių išminuotojų ir lietuvių „Šarūno“ futbolininkų skelbia dvikalbės, vokiečių ir lietuvių kalbomis išspausdintos, afišos. Tekstinis plakatas vokiečių ir ispanų kalbomis informuoja apie varžybas tarp vokiečių karių komandos ir ispanų Mėlynosios divizijos sveikstančių sužeistųjų, gydytų Vilniaus karo ligoninėje. Prabanga ir grožiu kultūrinių plakatų grupėje išsiskiria Vilniaus miesto dailės muziejuje 1943 m. veikusios senosios grafikos parodos plakatas su stambius užpakalius žiūrovams atkišusių Romos Kvirinalo aikštės žirgų statulas reprodukuojančiu raižiniu ir Vytauto Kazimiero Jonyno sukurtas 1942 m. lietuvių dailės apžvalginės parodos plakatas. Jo simbolika siekiama kelti veriančią nacionalinės kultūros praradimo baimę, tačiau kartu žadinama jos išsaugojimo viltis. Plakato vaizdas supintas iš įmantriai drožinėto tradicinio stogastulpio, kurio fone iškyla dramatiškas Petro Rimšos skulptūros „Skausmas“ siluetas. Ne mažiau įspūdingas yra ir kitas į parodą dėl vietos stokos nepatekęs V. K. Jonyno plakatas, skirtas 1944-ųjų lietuvių dailės parodai. Pasak kuratorės G. Jankevičiūtės, šie darbai dar kartą įrodo neeilinius V. K. Jonyno vadybinius gabumus, nes tik jis sugebėjo įveikti visus karo metų nepriteklius ir gauti ne tik leidimus spaudai, bet ir puikaus popieriaus, dažų, palikdamas mums ne tik dailės dokumentą, bet ir dailininkų bendruomenės gyvybingumo, veržlumo liudijimą.
Kasdienės reikmės ir aktualijos
Apie vilniečių gyvenimą Pirmojo pasaulinio karo metais daug pasako vietos gyventojams skirta plakatų grupė – paprasti šriftiniai skelbimai, Vilniuje spausdinti keturiomis: vokiečių, lenkų, lietuvių, jidiš – kalbomis. Tai valdžios įsakymai, skelbimai, pranešimai, reglamentuojantys to meto miesto gyvenimą, negailestingai konfiskuojantys žaliavas, maisto produktus, kurą, ribojantys gyventojų judėjimo, susirašinėjimo laisvę ir žadantys žiauriai bausti už įsakų nesilaikymą. Atidžiai skaitydami jų tekstus, galime nemažai sužinoti apie miestą ir jo gyvenimą okupacijos sąlygomis. Antrojo pasaulinio karo plakatuose taip pat labai gerai atsispindi įvairios kasdienės to meto reikmės. Viena opiųjų miesto gyvenimo problemų buvo kuras. Visuose laiškuose, atsiminimuose skundžiamasi šalčiu. Mediena buvo tapusi strategine žaliava, tad vokiečiai skatino labiau naudoti durpes. Tai liudija plakatai, raginantys daugiau jų kasti. Dalis Lietuvoje platintų durpių kasimo propagandos plakatų buvo pagaminti Latvijoje, tačiau esama ir vietos dailininkų darbų šia tema. Baisi karo metų problema buvo užkrečiamosios ligos, pirmiausia visų masinių neramumų palydovė – dėmėtoji šiltinė. Jos židinių Lietuvoje radosi jau bolševikų okupacijos metais. Apsiginti nuo šios baisios ligos buvo suinteresuoti ir vokiečiai, ir vietos gyventojai. Istorikai cituoja raštus, kuriuose atsakingi sanitarijos tarnybų pareigūnai kreipiasi į Lietuvos vyskupus, prašydami prie bažnyčių, kur susitelkdavo daugiau žmonių, klijuoti apie šiltinės pavojų perspėjančius plakatus. Ypač tai buvo svarbu kaimo vietovėse. Parodoje pristatytas dar nuo nepriklausomybės laikų plačiai žinomo ir mėgstamo karikatūristo Jono Martinaičio sukurtas plakatas, komiksiniais vaizdais aiškinantis, kaip saugotis nuo šiltinės. Adolfo Vaičaičio plakatas patvirtina, kad vokiečiai apskritai buvo atidūs higienos temai ir skatino ja labiau domėtis lietuvius, atkakliau kovoti su nešvara ir netvarka. Atskirą plakatų grupę galėtų sudaryti spaudiniai, skirti maisto taupymui ir apsirūpinimui maisto produktais. Vienas labiau žinomų – Jono Steponavičiaus plakatas, raginantis auginti ir valgyti daugiau daržovių. Jo kontekstas – žurnaluose ir laikraščiuose atsiradusios fotografijos, iš kurių matyti, kad žmonės net mieste suaria darželius prie namų ir vietoj gėlių augina morkas, bulves, burokėlius bei kitus naudingus augalus. Šiomis temomis Lietuvos plakatai suartėja su kitų šalių, pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos, propaganda. Taigi, apibendrinant tektų pasakyti, kad šioje parodoje buvo kalbama apie laikotarpį, kurį senesnioji karta iki pykinimo žino iš sovietinių filmų, dabartinė – iš kartais pasirodančių herojinių holivudinių pasakų, kur Lietuvai nėra skirta jokios vietos, o tikrovė padengta tokiu storu ideologiniu ar pramoginiu sluoksniu, kad jos beveik neįmanoma įžiūrėti. Taigi šie kūriniai papasakoja daug daugiau, nei galima tikėtis. Nors jie ir nėra vizualiai patrauklūs, kaip daugelis mums žinomų sovietinių plakatų, tačiau atskleidžia dalį karo metais vykusio gyvenimo – su parodomis, koncertais ir sporto varžybomis, su šiltine ar uždarytais laikraščiais, pagaliau – su planuojamais vokiškais Lietuvos vietovardžiais. Visa tai – tik maža dalis istorijos. Nors parodos lankytojams įspūdingiausi atrodė V. Majakovskio ar K. Malevičiaus vardai, paprastas tekstinis skelbimas čia atskleidė tokius pat reikšmingus dalykus.
