Visagalės tradicijos kodas

Kęstutis Šapoka. Paroda „Visagalė tradicija: Kristijono Donelaičio poemos Metai iliustracijos ir vaizdinis kanonas“ galerijoje „Kairė–dešinė“, kiek žinau, yra didesnio projekto dalis?

Giedrė Jankevičiūtė. Parodą derinome su dvikalbės studijos apie Kristijono Donelaičio Metų skaitymą/supratimą Visagalė tradicija / An Omnipotent Tradition pasirodymu (Giedrė Jankevičiūtė, Mikas Vaicekauskas, Visagalė tradicija: Kristijono Donelaičio poemos Metai iliustracijos ir vaizdinis kanonas / An Omnipotent Tradition: The Illustrations and the Visual Canon of Kristijonas Donelaitis’s Poem Metai: Studija, Su Pauliaus V. Subačiaus pratarme / A Study with an Introduction by Paulius V. Subačius, dailininkė Elona Marija Ložytė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2013, 172 p., 114 iliustr.). Norėjome įvaizdinti knygos turinį, nes žmonės mieliau lanko parodas, negu studijuoja knygas. Nesame pratę, kad paroda būtų knygos papildymas ar pratęsimas, bet, man atrodo, tokia praktika yra tikslinga. Visagalė tradicija tai patvirtino. Nemažai lankytojų, apžiūrėję parodą, susidomėjo tema ir įsigijo leidinį.

Sumanymas derinti du medžiagos paviešinimo būdus – leidinį ir parodą – kilo labai konkrečiomis aplinkybėmis. 2012 m. vasarį abu su Miku dalyvavome tarptautinėje Europos tekstologų draugijos konferencijoje „InterNational and InterDisciplinary Aspects of Scholarly Editing“ Berno universitete, Šveicarijoje. Mikas pakvietė mane parengti bendrą pranešimą apie Kristijono Donelaičio poemos Metai skaitymo kanoną, tiksliau, apie tai, kaip požiūrį į Metus perteikia įvairūs šios poemos leidimai. Pranešimas pavyko, sulaukėme nemažai klausimų, buvo įdomu į juos atsakinėti, o aptarimą pratęsėme, grįžę į viešbutį. Tai buvo Vasario 16-osios vakaras – proga paminėti ir Lietuvos valstybingumą. Pasikvietėme kolegą Paulių V. Subačių. Vakarodami nusprendėme, kad neturime teisės vieni mėgautis savo atradimais, mūsų adresatas turėtų būti ne vien tarptautinė akademinė bendruomenė, bet visų pirma Lietuvos visuomenė, kuriai Donelaitis ir Metai reiškia kur kas daugiau negu užsieniečiams, kad ir kas būtų sakoma apie lietuvių santykį su knyga ir konkrečiai apie Metų (ne)skaitymą. Aišku, su plačiąja visuomene netiktų kalbėtis sausa akademine kalba. Taip kilo mintis surengti parodą. Grįžę į Lietuvą, pasitarėme su Vilniaus grafikos meno centro darbuotojomis Kristina Kleponyte-Šemeškiene ir Jurga Minčinauskiene, joms idėja knygą iliustruoti paroda patiko – toks būdas populiarinti Metus, permąstyti šiuolaikinės visuomenės santykį su šia poema galėtų būti patrauklus. Tai dar labiau sutvirtino mūsų ryžtą.

Mikas Vaicekauskas. Tyrimui pasirinkome iliustruotus Metų leidimus. Tai susiję ne su Metų tekstu, jo leidimo ar redagavimo istorija, ne su turinio interpretacija ar recepcija, ne su literatūrinėmis kūrinio ypatybėmis, o su iliustruotais Donelaičio Metų leidimais kaip visuma, knyga kaip visuma – nuo viršelio aplanko iki šrifto, nuo asmeninių ar institucinių pastangų ją išleisti iki tiražo. Skirtingais laikotarpiais visa tai yra matoma, suprantama, vertinama ir perskaitoma kitaip.

Giedrė Jankevičiūtė. Kalbėdami apie „skaitymą“, turime omenyje Metų apipavidalinimo, kartu ir iliustravimo kanoną. Metai – mūsų literatūros klasika, poemos turinys įgijęs itin kietą, kanonizuotą vaizdinę išraišką. Tai leido atsirasti netgi tokiam reiškiniui kaip knyga, sudaryta vien iš iliustracijų, be teksto. Vytauto Jurkūno iliustracijos Metams septinto dešimtmečio pradžioje buvo išleistos ir atskira mažo formato knygute, ir kaip atvirukų rinkinys. Tai liudija, kad žmonės skaitė Metus vien iš iliustruoto pasakojimo, kitaip tariant, Donelaitis buvo perskaitomas be Donelaičio.

Mikas Vaicekauskas. Tai buvo devynios mažo formato (15 × 8 mm) knygutės, kaip nurodyta leidinio apraše – knygų iliustracijų reprodukcijos, sudėtos į futliarą: Aišbės Brička, Antano Baranausko Anykščių šilelis, Kristijono Donelaičio Metai, Petro Cvirkos Meisteris ir sūnūs, Mikučio vargai, Žemė maitintoja, Justino Marcinkevičiaus Dvidešimtas pavasaris, Eduardo Mieželaičio Broliška poema, Mykolo Sluckio Milžinai nenorėjo karaliais būti. Visas leidinys pavadintas Tarybų Lietuvos dvidešimtmečio knyga ir išleistas 1960 m. Vėliau, 1961–1965 m., tokie rinkiniai, pavadinti 10 iliustruotų knygų, buvo leidžiami kasmet. Juose – lietuvių literatūros kūrinių, įgavusių klasikos statusą arba „pretendentų“ į sovietinę klasiką, iliustracijos. Dešimties atvirukų rinkinys pasirodė 1963 m., rengiantis 250-ųjų Donelaičio gimimo metinių jubiliejui.

Giedrė Jankevičiūtė. Kalbėdami apie Metų skaitymo kanoną, rėmėmės iliustruotais tekstais. Mūsų atsparos taškas buvo reprezentaciniai Metų leidiniai. Pirmasis toks poemos variantas atsirado 1940 m. Išleisti prabangų, meniškai iliustruotą Metų leidimą buvo nutarta dar ketvirto dešimtmečio pradžioje. Poemai suteiktas nacionalinės klasikos statusas, nuo pat tautinės mokyklos pradžios ji buvo įtraukta į mokyklines programas.

Mikas Vaicekauskas. Ankstyvuosius leidimus mokykloms, pavadintus Duonelaičio raštai ir Duonelaičio gyvenimas ir raštai rengė ir leido Mykolas Biržiška 1918, 1921 ir 1927 m. Jo parengti tekstai buvo nenuoseklūs, nepilni, kupiūruoti.

Giedrė Jankevičiūtė. Tų leidinių išvaizda buvo skurdi, nepatraukli. Iliustracijoms pritaikyti dokumentinio pobūdžio vaizdai, perteikiantys etnografines Mažosios Lietuvos realijas, ar piešiniai iš Theodoro Lepnerio, Mato Pretorijaus veikalų.

Mikas Vaicekauskas. Ketvirto dešimtmečio pradžioje Lietuvos pedagogams ir bibliofilams kilo mintis, kad reikia Metus išleisti kitaip – atidžiau parengus tekstą ir suteikus jam patrauklią išvaizdą. Vykdyti sumanymą ėmėsi bibliofilų draugijos XXVII knygos mėgėjų draugijos nariai. Viena pagrindinių aktyvisčių buvo Marija Mašiotaitė-Urbšienė. Kitas draugijos narys, muziejininkas Paulius Galaunė, turėjęs pažinčių tarp dailininkų, ieškojo jauno talentingo grafiko, kuris pajėgtų deramai iliustruoti poemą.

Giedrė Jankevičiūtė. Nors dokumentinių patvirtinimų nėra, atrodo, buvo kreiptasi į kelis dailininkus. Pavyzdžiui, Telesforas Kulakauskas sukūrė Donelaičio imaginacinį portretą, bandė iliustruoti Metus – matyt, buvo tarp kandidatų į poemos dailininkus. Tačiau užsakovai pasirinko Paryžiuje studijavusį Vytautą Kazimierą Jonyną. Pirmieji Jonyno sukurti Metų iliustravimo pavyzdžiai naivūs, mokiniški, bet ir juose galima įžvelgti autoriaus talentą. Raižydamas Metų iliustracijas, dailininkas brendo akyse. Skausmingus jo ieškojimus įtaigiai perteikė Tomas Sakalauskas monografijoje Kelionė: Dailininko Vytauto K. Jonyno gyvenimas. Amžininkai palankiai įvertino iliustracijas, ilgai nedelsę suteikė joms klasikos kūrinio statusą. Nesakyčiau, kad prilygindami jų autorių Donelaičiui, bet pripažindami, kad Jonynas suprato Metus ir adekvačiai perteikė poemos turinį. Už dar neišleistas, net nebaigtas Metų iliustracijas Jonynas 1939 m. gavo Valstybės meno premiją. Šios premijos buvo įsteigtos 1938 m. Pirmuoju laureatu iš grafikų tapo Paulius Augustinavičius, antrą kartą premiją pasidalijo Jonynas su Domicele Tarabildiene, įvertinta už iliustracijas Jono Balio rinktinei Šimtas liaudies baladžių. Taigi visi trys laureatai apdovanoti už knygų grafiką, vadinasi, knygos menui tiek dėl plačių jo galimybių, tiek dėl poveikio buvo teikiama išskirtinė reikšmė. Valstybė investavo į knygos meną kaip į grafikos rūšį, kuri sklinda greičiausiai, o kartu plačiai ir itin aiškiai reprezentuoja tai, kas vertinama kaip „nacionalinė tradicija“. Metai su Jonyno iliustracijomis turėjo tapti vienu iš veikalų, grindžiančių nacionalinės tradicijos pamatus. Suprantama, toks svarbus leidinys reikalavo ypatingos atidos, gal ir todėl nepriklausomoje Lietuvoje Metai nesuspėjo pasirodyti, knyga pirmąkart išleista jau sovietinės okupacijos pradžioje, 1940 m. Cenzoriams dėl savo „liaudiško“ pobūdžio ji neužkliuvo, bet Juozo Ambrazevičiaus (vėliau – Brazaičio), parengusio poemos tekstą, baigiamasis straipsnis „Būrų kultūros poetas“ buvo išimtas. Jis grąžintas, tik leidžiant antrą Metų leidimą 1941 m., jau vokiečių okupacijos metais.

Abu totalitarizmai suprato Metus kaip pasakojimą apie valstiečių gyvenimą. Lietuva jų akyse buvo agrarinės kultūros šalis, tad Donelaičio poemą ir viena, ir kita okupacinė valdžia toleravo. Neužkliuvo net baigiamosios iliustracijos, nurodančios metafizinę poemos dimensiją. 1940 m. leidime tai laiminanti Viešpaties ranka, 1941 m. – Dievo pusfigūrė debesyse.

Mikas Vaicekauskas. Su Jonyno iliustracijomis 1946 m. Maskvoje išėjo ir pirmasis poemos vertimas į rusų kalbą (vertė Davidas Brodskis). Čia Jonyno pavardė, aišku, neminima, jo inicialai atspauduose išskusti. Dar kartą tai buvo padaryta rusiškame Vilniaus leidime 1951 m. Taip sovietinė kultūra perėmė, nusavino kūrinį, sukurtą nepriklausomoje Lietuvoje. Kanoninis sovietinis Metų variantas pasirodė 1956 m., jį iliustravo Vytautas Jurkūnas. Bet nebuvo visiškai savarankiškas, atvirkščiai – nepaprastai priklausomas nuo Jonyno. Parodoje ir knygoje pateikiame konkrečias šių dviejų dailininkų kūrinių analogijas, tačiau jau pati iliustracijų stilistika sako, kad Jurkūno iliustracijos – kiek modifikuotas jonyniškas perskaitymas, pritaikytas sovietiniam režimui.

Lygindami šiuos du pagrindinius leidimus, pastebėjome, kad įvairūs atsišakojimai, parafrazės, versijos irgi yra priklausomos arba nuo Jonyno, arba nuo Jurkūno, arba nuo abiejų. Akivaizdus įrodymas – Miunchene 1966 m. pasirodė vokiškas Metų leidimas Die Jahreszeiten (vertė Hermannas Buddensiegas), iliustruotas Jonyno puslapinėmis iliustracijomis ir Jurkūno atsklandomis bei užsklandomis. Laisvosios Vokietijos leidėjai skirtumų tarp Jonyno ir Jurkūno nepastebėjo… Patys dailininkai, turbūt nė nežinojo, kad leidėjų valia abu iliustravo vieną knygą.

Giedrė Jankevičiūtė. Jonyno-Jurkūno Metų iliustravimo kanonas pradeda keistis, tik peržengęs sovietinės erdvės ribas (čia nekalbu apie kuriozišką Miuncheno atvejį). Pavyzdžiui, Vengrijoje Metai 1970 m. (vertė Dezső Tandori) buvo išleisti su pikasiško stiliaus iliustracijomis FrançoisRabelais Gargantiua ir Pantagriuelio dvasia… Dailininkas Gyula Hinczas valstietišką gyvenimą perteikė per kūniškų džiaugsmų prizmę. Jo sukurti vaizdai gal kiek vulgaroki, bet daug vitališkesni, linksmesni negu lietuviškieji, juose nėra „šlapio molio“, kaip būdinga mūsų grafikos klasikai. Vengrų požiūris kitoks negu lietuvių, bet iš tikrųjų nauju žvilgsniu į Metus pirmieji pažvelgė švedai 1991 m. (vertė Lennartas Kjellbergas). Jie suvokė poemą kaip Šiaurės Europos istorijos ir kultūros paminklą. Poemos iliustravimui parinko medžio raižinius iš XVI a. autoriaus Olauso Magnuso veikalo Šiaurės tautų istorija (Historia de Gentibus Septentrionalibus, 1555), tarsi nurodydami skaitytojams, kad Donelaičio poemos veikėjai priklauso Magnuso aprašytai padermei. Švediškas leidimas santūrus, orus, viskuo nurodo į praeitį, o lietuviai ir 1940 m., ir 1956 m. vis mėgindavo Metus sudabartinti.

Iš Lietuvos dailininkų pirmasis plačiau suvokti ir įvaizdinti Metų prasmes pamėgino Petras Repšys. Reikia pasakyti, kad jo bandymas iš pradžių sutiktas gana skeptiškai. Turbūt ir vėl dėl to, kad Repšys pabandė suteikti Metams konkretų istorinį kontekstą, tarsi susiaurindamas poemos „tautiškumą“. Savo iliustracijose jis derina ir Donelaičio požiūrį į būrų gyvenimą, to gyvenimo realijas, ir mūsų požiūrį į Donelaitį kaip pastorių, kuriam rūpėjo ne tik šiurkšti, rupi gyvenimo tikrovė, bet ir metafizinis jos matmuo. Repšiui svarbūs etikos, buities dalykai, bet rūpi ir būties klausimai. Gaila, kad iliustracijos liko nebaigtos. Ir parodoje, ir leidinyje pristatėme keletą Repšio piešinių Metams, reprezentuojančių jo požiūrį.

Kęstutis Šapoka. Apsiribojote tik iliustruotais Metų leidimais, bet medžiagos sukaupėte labai daug. Kokiais principais ją tvarkėte?

Mikas Vaicekauskas. Kaip ir knyga, taip ir paroda pradedama nuo įvadinės dalies – pirmųjų Donelaičio Metų leidimų. Parodoje tie leidiniai tik pristatomi, o knygoje šiek tiek daugiau komentuojami. Kalbu apie Martyno Liudviko Rėzos 1818 m. leidimą Das Jahr in vier Gesaengen. Iš dabarties pozicijų žiūrint, jis subjektyvus, tiksliau tariant, labai subjektyvi redakcija. Daug kupiūrų, perrašymų, sukeisti personažų vardai, net įterpta keletas savo eilučių. Bet atsižvelgiant į tai, kad Rėza buvo romantikas ir norėjo pasauliui parodyti Metus, juk lietuviškos literatūros, dabartiniu supratimu, dar nebuvo, ypač atskirai išleistos, šį leidimą, tiksliau – teksto parengimą, reikėtų vertinti pozityviai. Įvadinėje parodos dalyje rodomi ir XIX a. vidurio vokiški moksliniai leidimai – 1865 m. Augusto Schleicherio Christian Donaleitis Litauische Dichtungen ir 1869 m. Georgo Heinricho Ferdinando Nesselmanno Christian Donalitius Littauische Dichtungen, pirmieji lietuviški XIX a. pabaigos – XX a.pradžios Metų leidimai, iš kurių vienas amerikietiškas – 1897 m. Aleksandro Burbos ir Antano Miluko išleisti Kristijono Donelaičio raštai ir 1914 m. Jurgio Šlapelio Kristijono Duonelaičio raštai. Niekuo ypatingu jie neišsiskyrė. Tokia pradžia. Rodome ir jau minėtus Biržiškos Metų leidimus, nes jie sudarė kontekstą reprezentaciniam leidiniui atsirasti. Parodos ir knygos pagrindas yra Metų leidimai su Jonyno, vėliau Jurkūno iliustracijomis.

Giedrė Jankevičiūtė. Ir paroda, ir leidinys yra gana didaktiški. Laisvos, vaizdžios, eseistinės pasakojimo formos, kuri visiems pati patraukliausia, negalėjome pasirinkti, nes reikėjo pateikti daug informacijos, kurios nežino net ir specialistai, jau nekalbant apie tuos žmones, kurie tiesiog domisi knyga. Teko pasukti galvą, kaip tą informaciją perteikti, kad nebūtų nuobodu. Knygoje tam tikru atžvilgiu buvome laisvesni, nes turėjome daugiau vietos. Parodoje tenka derintis prie erdvės ir įrangos.

Pavyzdžiui, pirmoji, įvadinė, parodos dalis labai kompaktiška. Eksponuoti Rėzos originalo negalėjome, būtų buvusi per didelė atsakomybė galerijai, nes tokiems brangiems eksponatams reikia specialių vitrinų, apsauginės įrangos. Todėl pasirinkome virtualų variantą – elektroniniame fotorėmelyje rodėme vartomą knygą. Tekstinius komentarus parodoje irgi teko trumpinti. Juk žmonės prie etiketės nestovės ištisą pusvalandį. Apsiribojome pagrindine informacija, o leidinyje apie tuos pačius dalykus papasakojame gerokai plačiau, pateikiame daugiau pavyzdžių iš vadinamojo „ikikanoninio“ laikotarpio.

Užtat antroje parodos dalyje, pristatydami Jonyno iliustruotus Metus, galėjome parodyti ne tik poemos iliustracijas, bet ir jų originalus. Raižinius atsivežėme iš Kauno. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje saugomi pirmieji iliustracijų atspaudai ant ryžių popieriaus. Kai kurių signatūra sako, kad tai pirmas atspaudas iš dešimties. Tikras džiaugsmas apie grafiką išmanančiam žiūrovui! Dalis Vilniaus grafikos meno centro lankytojų patys yra grafikai, tad jie įvertino pristatytų atspaudų unikalumą. Šalia eksponavome iš Lietuvos dailės muziejaus pasiskolintus iliustracijų piešinius. Tai neįprasta matyti parodose, bet iš tiesų labai įdomu. Parodėme pradinį eskizą ir kuo jis virsta, kai perkeliamas į klišę ir atspaudžiamas. Galerijos darbuotojos pasakojo, kad šia parodos dalimi ypač domėjosi dailės mokyklų dėstytojai, dailės mokytojai, aiškinę vaikams apie medžio raižinio technikos ypatumus. Trumpai sakant, norėjome paskatinti žiūrovus susimąstyti, kaip jų „vartojamas“ vaizdas, šiuo atveju grafikos atspaudas, yra kuriamas.

Mikas Vaicekauskas. Į parodą netilpo daugybė kanono atsišakojimų. Kaip skilo Jonyno ir Jurkūno suformuoti ikonografiniai kanonai, parodėme knygoje. Paroda – puiki galimybė lankytojams pamatyti pačius leidinius, suvokti jų formatą, tarpusavio santykį, pačiupinėti popierių, nes turėjome 1940 ir 1956 m. poemos leidimus, skirtus vartyti. Juos padėjome ant atskirų lentynėlių, kad skaitytojai pačiupinėtų knygas, įvertintų įrišimą, versdami puslapius įsitikintų – knyga funkcionuoja kaip „erdvinis“ kūrinys. Tokius dalykus sunku įvertinti, kai eksponatas padėtas vitrinoje po stiklu. 1956 m. leidimas buvo įrištas drobe trauktu viršeliu, turėjo aplanką. O Jonyno iliustruotos knygos leidimas buvo pritaikytas to meto kultūrai – išleistas minkštu viršeliu, kad bet kuris savininkas galėtų įrišti savo egzempliorių, knygą priderindamas prie turimos bibliotekos.

Giedrė Jankevičiūtė. Parodoje pristatėme vieną iš bibliofilinių įrišimo variantų – Jonyno Metų egzempliorių, įrištą turbūt garsiausio tarpukariu Lietuvos knygrišio Tado Lomsargio. Tai ne tik nuoroda į knygos funkcionavimo įdomų aspektą, pats Lomsargio įrišimas laikytinas kultūros simboliu: knyga įrišta į brangią odą, naudotas auksavimas, priešlapiuose perteikta ryški poemos turinio sąsaja tiek su „lietuvių tradicija“, ją įrišėjas perteikė eglute suklijuotais šiaudeliais, tiek su Europos klasika, kurią atspindi greičiausiai paties Lomsargio pagaminto marmurinio florentietiško popieriaus lapai, būdingi klasikiniams italų, prancūzų, vokiečių įrišimams.

Parodoje stengėmės atskleisti bibliografinio kodo sąvoką, kuri mūsų akademinėje aplinkoje yra visiškai nauja. Man, kaip dailėtyrininkei, buvo svarbu šį terminą susieti su kiekvienam knygos žmogui aiškia sąvoka materialusis knygos kūnas. Apie tai galvoja ir kalba knygos dailininkai, į tai turėtų orientuotis gražiausios knygos rinkėjai, kurie iki šiol yra linkę manyti, esą materialusis knygos kūnas gražus savo raumenimis ir blizgiais paviršiais, todėl ignoruoja eleganciją, subtilumą, tikslų turinio įvaizdinimą ir kitas ne iš pirmo žvilgsnio pamatomas savybes. Tikiuosi, kad svarstymai apie terminą bibliografinis kodas paskatins nustatyti aiškesnius kriterijus, kas lemia knygos grožį, padės suprasti, kodėl maža kukli knygutė, atspausdinta ant pigaus, bet nebūtinai prasto popieriaus, gali būti gražesnė už storą albumą su daugybe paveiksliukų.

Kęstutis Šapoka. Kalbai pakrypus apie knygos meną, būtina paminėti su jumis bendradarbiavusius dailininkus.

Giedrė Jankevičiūtė. Abu mūsų bendradarbiai – knygos dailininkė Elona Marija Ložytė ir parodos dizaineris Gedas Čiuželis – esmingai prisidėjo prie projekto sėkmės. Jie abu puikiai perprato mūsų sumanymą, dirbo susidomėję ir įsijautę, pagal jų pastabas šiek tiek koregavome knygos maketą ir parodos kompoziciją.

Kęstutis Šapoka. Vartojate sąvoką bibliografinis kodas, kuri, kaip patys sakote, Lietuvoje nauja. Kas tai yra?

Mikas Vaicekauskas. Apie šį terminą užsimename knygos pratarmėje, o įvadiniame straipsnyje visa tai plačiau paaiškina Paulius V. Subačius. Jo tekstas yra tarsi viso leidinio mokslinio pagrindo praplėtimas. Mes tam tikrus terminus vartojame kaip savaime suprantamus. O pristatant knygą per parodos atidarymą, paaiškėjo, kad anaiptol ne visiems jie yra žinomi. Bibliografinis kodas – tai visų knygos elementų (materialaus knygos kūno), lemiančių leidinio išvaizdą, visuma. Ją sudaro popierius, kitos medžiagos, įrišimas, šriftai, iliustracijos, atsklandos, užsklandos, maketas, formatas, dizainas ir platinimo ypatybės – tiražas, kaina, reklama. Visa tai veikia skaitymą ir vertinimą. Bibliografinis kodas kartu su lingvistiniu kodu lemia veikalo tekstinę būklę. Donelaičio Metų tekstinė būklė ir yra mūsų tyrimo objektas.

Kęstutis Šapoka. Ar seniai susidomėjote Donelaičio „įvaizdinimo“ tema?

Mikas Vaicekauskas. Pirmąkart apie Donelaičio iliustracijas išgirdau gal kokiais 1989 m. Vilniaus universitete per profesoriaus Albino Jovaišo paskaitas apie senąją lietuvių literatūrą. Paskaitos buvo nuobodokos, bet įstrigo į atmintį pastabos apie pirmuosius rusiškus leidimus, kur kažkas kažką ištrynė, o sovietmečiu apskritai nebuvo galima apie kai kuriuos dalykus garsiai kalbėti. 2008 m. vienai enciklopedijai rašiau apie Donelaitį, reikėjo suregistruoti visus jo leidimus. Susirinkau visus lietuviškus, po to rusiškus ir kitomis kalbomis, susidėliojau ant stalo chronologiškai. Tada ir pamačiau, kad Jonyno iliustracijos (su visais vėlesniais rusiškais leidimais) tarsi pradeda tam tikrą pasakojimą, kažkokį „kanoną“. Pastebėjau, kad šiuo aspektu vienas leidinys yra susijęs su kitu ir t. t. Net užsieniniai leidimai. Pasirodo, tai ir buvo vadinamasis bibliografinis kodas, kaip jį pirmą kartą 1991 m. įvardijo JAV tekstologas Jerome’as J. McGannas.

Giedrė Jankevičiūtė. Man lygiai tas pats atsitiko su iliustracijomis. LSSR valstybiniame dailės institute studijuodama XX a. Lietuvos dailės istoriją, mokiausi tiek apie Jonyną, tiek apie Jurkūną. Mane irgi stebino jų iliustracijų Metams panašumas. Imponavo abiejų autorių meistrystė, bet kartu buvo neaišku, kodėl tos šaltos, regis, tobulai išbaigtos kompozicijos yra tokios reikšmingos ir kas lėmė, kad jos tokios panašios. Vėliau šiuos klausimus pamiršau, bet grįžau prie jų, kai Mikas pasiūlė imtis bendro tyrimo.

Kęstutis Šapoka. Ar galima teigti, kad Jonynas (o vėliau Jurkūnas) sukūrė ne tik Donelaičio iliustravimo kanoną, bet ir stipriai paveikė visą mūsų knyginės grafikos stilistiką?

Giedrė Jankevičiūtė. Iš dalies. Jonynas nespėjo suformuoti savo pedagoginės sistemos, o Jurkūnas ilgus metus dėstė Dailės institute ir darė įtaką studentams. Tačiau reikėtų kalbėti apie platesnę tradiciją, kuria sekė ir Jurkūnas su Jonynu. Jų kūrybos ištakų svarbus šaltinis yra tarpukariu pripažintų rusų dailininkų Vladimiro Favorskio ir Aleksejaus Kravčenkos darbai. Šie autoriai buvo puikiai žinomi ir tarpukario Lietuvoje, ir Latvijoje, ir Lenkijoje. Jie darė įtaką ne tik Jonynui ir Jurkūnui. Neseniai susipažinau su Jurkūno asmenine biblioteka. Joje nemažai XX a. antrame ir trečiame dešimtmetyje puikiai išleistų rusų grafikos leidinių, kuriuos jis pirko Leningrado ir Maskvos antikvariatuose.

Svarstant „kanono“ klausimą, sunku pasakyti, kas būtų buvę, jeigu Jonynas būtų likęs Lietuvoje. Bet jis emigravo, profesoriauti ėmėsi Jurkūnas, kurio įtaka gal nebūtų buvusi tokia stipri, jei ne bendra XX a. šešto ir septinto dešimtmečio aplinka. Ši epocha nebuvo palanki individualiam stiliui. Taigi kai kurie grafikai nelabai nutolo nuo mokyklos. Čia ir susiduriame su akivaizdybe, kad stipri mokykla, tokia kaip Jurkūno, turi ir teigiamų, ir neigiamų pusių.

Mikas Vaicekauskas. Galvodamas apie stiprias, „atpažįstamas“ lietuvių klasikos kūrinių iliustracijas, spontaniškai prisiminiau tik Jono Kuzminskio iliustruotą Anykščių šilelį, kur irgi galima kalbėti apie bibliografinį kodą, įvaizdinimo kanoną. Galbūt čia tiktų dar Antano Kučo iliustruota Brička.

Giedrė Jankevičiūtė. Prisiminkime Lietuvos grafikos istoriją. Visi šie pavyzdžiai svarbūs, nes apskritai didesnes, reikšmingesnes iliustruotas XX a. vidurio knygas galėtume suskaičiuoti ant dviejų rankų pirštų. Dalis šių knygų nebuvo sumanytos kaip reprezentacinės, jos primirštos, o tos, kurios prabangiai išleistos, buvo reprodukuojamos, perreprodukuojamos. Ypač sovietmečiu, po karo, kai didesnė dalis talentingų jaunų grafikų emigravo iš Lietuvos, kurį laiką čia nebuvo minimi net jų vardai. Tad ir liko tik Jurkūnas, Kučas, Kuzminskis…

Kęstutis Šapoka. O argi modernistinė Viktoro Petravičiaus tradicija, Gulbės karaliaus pačios ir kitos iliustracijos neprigijo?

Giedrė Jankevičiūtė. Po karo Petravičių reikėjo „atgauti“. Juk jis gyveno JAV. Tarpukariu profesinę karjerą jis buvo ką tik pradėjęs, tiesa, beveik tuojau pat sulaukė pripažinimo. Jo debiutas buvo labai ryškus. XXVII knygų mėgėjų draugijos užsakymu iliustruota pasaka Gulbė karaliaus pati buvo pristatyta pasaulinėse parodose – 1937 m. Paryžiuje, 1939 m. Niujorke. Šį dailininką laikė autoritetu nemaža dalis amžininkų. Bet jis buvo ir kritikuojamas – už ekspresionizmą ir meilę primityvui, pasireiškusią deformacija. Prisiminkime, kad tarpukariu Lietuvos visuomenė buvo ganėtinai konservatyvi, kaip, beje, ir dabar. Šalis maža, vos pradėjusi kaupti tiek materialinius, tiek kultūros turtus. Kita vertus, ketvirtame dešimtmetyje modernizmą ištiko krizė – visų šalių, net Prancūzijos, visuomenė ilgėjosi stabilumo, kuris mene sietas su neotradicionalizmu. Ne tik Europoje, bet ir JAV suklestėjo vadinamasis regionalizmas, arba „Amerikos vaizdų tapyba“, turėjęs išreikšti „amerikietiškąją tapatybę“. Granto Woodo paveikslai būtų buvę labai mieli tarpukario lietuvių akiai: valstiečiai su šakėmis, mediniai (tiesa, baltai dažyti) namai, arklių ar jaučių jungo ariami laukai, žydinčios obelys, prinokę javai… Visur Vakaruose įsitvirtino tokie savivokos stereotipai artėjančios apokalipsės akivaizdoje. Visas tarpukaris buvo kupinas politinių kovų ir pasaulio pertvarkymo idėjų, ketvirto dešimtmečio pabaigoje atvirai prabilta apie karo neišvengiamybę. Žmonėms neliko nieko kita, kaip stvertis už mažų, bet „stabilių“ dalykų. Taip tie maži dalykai įgijo didžiulį mastą. Lietuviai dar labiau nei kiti europiečiai kabinosi į gimtąją žemę, džiaugdamiesi jos vaisiais. O Petravičiaus ekspresionistinė stilistika ardė šią ramybės ir harmonijos iliuziją, nežadėjo nieko stabilaus, teigė riziką, kaitą, išreiškė stiprias emocijas, kurių daugelis vengė. Tad Petravičiaus gerbėjų būrys nebuvo labai didelis, tačiau pakankamai įtakingas, kad galėtų diktuoti savo požiūrį į šį dailininką ir jo kūrybą.

Kęstutis Šapoka. O koks yra Stasio Krasausko bibliografinis kodas? Čia klausimas ne tiek konkrečiai apie Donelaičio iliustravimą, kiek apie mūsų knygų grafiką apskritai. Ar Krasauskas turėjo kokių nors „susidūrimų“, sąlyčio taškų su Jonyno-Jurkūno kanonu, o gal sukūrė naują tradiciją? Ar tai buvo vienišas, savo orbitoje skriejantis „genialaus grafiko kodas“?

Giedrė Jankevičiūtė. Krasauskas buvo Jurkūno mokinys. Manau, tai daug pasako. Pasižiūrėję į jo ir tos kartos grafikų ankstyvuosius kūrinius, matysime, kad Jurkūno mokykla buvo tikrai stipri ir įtakinga. Vėliau dalis talentingiausių ir veržliausių mokinių rado savus kelius ir nutolo nuo jurkūniškosios manieros. Krasauskas – vienas iš jų. „Kodo“ kūrėju jam buvo sunku tapti, nes dirbo į amžinumą pretendavusioje, tačiau, kaip parodė tolesnė istorija, itin trapioje ir efemeriškoje chruščiovinio modernizmo epochoje. Šiandien tuos metus lyg ir atrandame iš naujo, labiau kaip kuriozą, savaip tragišką dėl naivaus optimizmo ir entuziazmo, tačiau tuo jis ir yra žavus. Nemanau, kad susiklosčius kitokioms sąlygoms Krasauskas būtų iškilęs aukščiau už daugelį savo kartos menininkų. Tiesiog jį labiau negu kitus palaikė sovietų režimas. Čia jau gerokai nuklydome nuo Donelaičio ir jo Metų, tuo pokalbį galėtume ir baigti, platesnius svarstymus apie lietuvių knygos grafiką palikdami ateičiai.