Vaizdai kartais geriau už žodžius

Akvilės Anglickaitės paroda „Ji arba yra“ galerijoje „Kairė-dešinė“

Tai kruopščiai atrinktų fotografijų dėlionė su konkrečiais erdvių fragmentų vaizdais, kuri sukuria labai neapčiuopiamą atmosferą. Ant kitos sienos, kairėje, dviejų moterų figūriniai portretai su šunims.

Mėlyname fone – viena jų, daili kaip madona iš bažnytinės dailės su žaviu haskių veislės šunimi prie kojų. Kita – žemiška moterėlė, glėbyje laikanti savo neparodinį augintinį. Kompozicijos ir spalvos aiškiai nurodo į Dievo motinos vaizdavimo krikščioniškąją ikonografiją. Taigi turime iš vaizdų sudėliotą Ją ir kažką neapčiuopiama, kas pavadinime skamba kaip yra.

Iš pradžių ši mįslė mane sutrikdė. Prie sutrikimo prisidėjo ir galerijos apšvietimas – prietema su į nuotraukas nukreiptais šviesos šuorais. Iš atminties į pagalbą atėjo sutemų meistro, menininko Christiano Boltanskio mintis, kad kūrinys ir neturi būti iškart aiškus, nes kitaip jis būtų perdėm stačiokiškas ir paprasčiausiai neįdomus. Ypač kai kalbama apie artikuliacijai sunkiai pasiduodančius potyrius. Tuomet belieka sekti užuominas ir patikėti, kad blogų interpretacijų nebūna.

Pradėkime nuo jų. Nes skaitome juk iš kairės. Moteris, panaši į kaimynę iš bet kurio namo, demonstruoja prieraišumą šuneliui glausdama jį. Ji čia bus noro globoti, jausti ryšį ir draugystę simbolis. Dailioji šiuolaikinė fotografinė Madona reprezentuos motinystę. Nuotraukų grupę man norisi įvardyti kaip kažko nežinomo laukimą, nes ten žvilgsnis klaidžioja ir užsibūna nuošaliose vietose: langas (lyg ir bažnyčios), mirganti saulėje lapija, parko aikštelė, išėjimas kažkur, kaži ko susibūrę žmonės. Toks į abstrakcijas linkęs atsipalaidavęs žvilgsnis dažniausiai būna kažko laukiant, pusiau panirus į transą, įsigilinus į savo pojūčius. Akių klaidžiojimas būdingas ir kūdikiams. Iki tam tikro laiko jiems vienodai įdomu (neįdomu) žiūrėti ar į šaldytuvo šoną, ar į tapetus, ar į dėmesio trokštančius svečius. Žvilgsnis tyvuliuoja kažkur viduje, tik kartais susisiedamas su išore. Neapčiuopiamas pranešimas (ar pasidalinimas tuo neapčiuopiamu) po truputį įgauna bruožus. Sudėjus iškalkuliuotus raktinius žodžius paeiliui, gautųsi kažkas tokio: moteris laukia ir stebi tai, kas vyksta viduje, po to joje atsiranda naujas žmogus su savo vidumi.

Nei menininkei, nei man nesinori sakyti, kad tai yra kūrinys apie motinystę, nes tarybinė dailė kentėjo nuo daugybinių motinysčių – taip antru vardu buvo vadinami režimo „teisingų“ temų neatitinkantys paveikslai. Tas pats laikotarpis pasižymi dar ir didžiuliu viešo motinystės idealizavimo ir realios izoliacijos konfliktu. Šiomis dienomis motinystė – įvairių partijų ir celibato laikytis pasižadėjusių šventikų vartojama sąvoka, nemaloniai valkiojama, ypač prieš rinkimus, reguliariai prarandanti „šventumą“ mažinant biudžetą ir vėl ištraukiama, kai moterys įsidrąsina norėti teisių, nors šiaip dviese su vaiku nėra laikomos šeima.

Tai kūrinys ne apie motinystės sąvoką, o laukimą kažko nežinomo įsigilinant į patirtis. Savo kūryboje Anglickaitė neutralizuoja ideologinius plepalus sutelkdama dėmesį į konkrečią patirtį jau ne pirmą kartą. Kūrinyje „XXXX“ ji fotografavo vaikus, keičiančius savo lytį.

Nuotraukose jie tik paprasti vaikai, turintys savo svajonių ir išgyvenimų. Kad ir kaip neįprasta būtų tai įvardinti, kad ir ką maltų liežuviais politikai bei kitos organizacijos ar asmenys. Šiame kūrinyje ji gilinasi į save.

Monika Krikštopaitytė

7 meno dienos

Publikuota 2010-04-16 13:07 | 2010, Publikacijos

Rašyti komentarą.




Netaktiški komentarai bus ištrinti.


Šiandien pristatome

Petras Repšys. Piešiniai

2019 10 01-31

© 2011 vgmc | kontaktai