Tūkstančio ir vienos mirties knyga

Kęstutis Grigaliūnas, Mirties dienoraščiai, – Vilnius: Vilniaus grafikos meno centras, 2010.

Per šias Vėlines nesąmoningai pirštu perbraukiau albumo „Mirties dienoraščiai“ nugarėlę. Pajutau, lyg būčiau atlikusi kažkokį svarbų veiksmą. Geriau pagalvojus – net šios knygos buvimas namuose jau yra savotiškas veiksmas. Lyg gėlės ant kapo. Lūpos prikandimas iki skausmo. Trumpas negalvojimas apie save. Knyga – kaip paminklas, prisiminimas, žinojimas.

Kęstučio Grigaliūno albumas „Mirties dienoraščiai“ – tai knyga, skirta sovietų okupacijos aukoms nepamiršti. Pagrindinis knygos šaltinis – Lietuvos ypatingojo archyvo KGB fondų bylos. Šių bylų įrašai jau tirti istorikų, tačiau vaizdinė medžiaga – fotografijos – liko neliesta. Tad šimtus fotografijų su trumpais faktiniais aprašais K. Grigaliūnas surinko ir perkėlė į dvi parodas, o vėliau – į knygą. Knygą sudaro dvi dalys: „Mirties dienoraščiai“ ir „Apie meilę“. Pirmoji skirta 920 Lietuvos piliečių, nukankintų, išvežtų į lagerius, sušaudytų pirmosios sovietų okupacijos metu. Antroji – 130 pasipriešinimo dalyvių, 1944–1947 m. sušaudytų ir užkastų Tuskulėnuose.

Kurdamas šią knygą menininkas atsisakė asmeninių ar kūrybinių ambicijų. Šiuolaikiniam žmogui, ypač menininkui – tai sunku ir neįprasta. Tarsi senieji ikonų meistrai jis atsisakė reikšti savo požiūrį ir jausmus, interpretuoti, brėžti akcentus. Netgi – atsisakė pasakyti kažką naujo, netikėto ar įdomaus. Skausminga nukankintų žmonių tema jis kalba „elementarios tiesos“ būdu: pateikdamas šimtus archyvinių nuotraukų ir trumpus aprašus: vardas, pavardė, profesija, suėmimo metai ir mirties data bei priežastis (sušaudytas, nukankintas, kalintas, mirė).

Ši knyga stipriai iškrenta iš mūsų informacijos pateikimo konteksto. Mąstyseną diktuoti mėginanti žiniasklaida ne tik informuoja, ji dar ir tiesiai šviesiai pasako, ką tu turi galvoti („siaubingas įvykis“, „šiurpus reginys“, „žadą atimanti nelaimė“ ir pan.). Įpratinta prie tokio informacijos pateikimo būdo visuomenė pasitenkina nekonkrečia, tik apytiksle informacija ir iš anksto aiškiai suformuluotu galutiniu „sprendimu“.

„Mirties dienoraščiai“ nesako, ką turėtum ar galėtum jausti ir apie ką galvoti. Pateikia vaizdų ir faktų. Vertinimo nebuvimas tarsi dar prisideda prie knygos atmosferos. Kaip tiksliai pabrėžė knygos straipsnyje menotyrininkė Erika Grigoravičienė, dažniau vartojamus, abstrakčius „krito kovoje“ ar „tapo auka“ K. Grigaliūnas pakeičia tikslesniais apibūdinimais „sušaudytas“, „nukankintas“. Skaičius ir pasakojimus jis pakeitė nufotografuotais veidais. Juk neverbalinę informaciją žmogus priima paprasčiau ir gal net paveikiau nei tekstinį pasakojimą.

Į knygą atsivertusį žmogų sužiurs anfas ir profiliu įamžinti veidai. Tvarkingai, vienas prie kito surikiuoti šimtai veidų, kurių kiekvienas turi savo istoriją. Peržvelgus visumą, neišvengiamai imi gilintis į atskirus veidus, jų bruožus, laikyseną. Kaip rašė menotyrininkė Monika Krikštopaitytė, „ima atsiverti žmogiška įvairovė. Žvelgdama paeiliui į kiekvieną veidą (vieną iš kelių šimtų), matai skirtingas laikysenas mirties akivaizdoje. Skiriasi žvilgsniai, skiriasi žmonių būsenos.“ Pradedi akimis keliauti nuo vieno veido prie kito, rasti pažįstamų bruožų, rasti baimę, tikėjimą, nuovargį. Pradedi tikrinti knygos pradžioje esančius faktus tikėdamasis, kad gal žmogui tokiomis geromis akimis pasisekė, jį paleido, jis išgyveno. Sušaudytas. Randi pažįstamą pavardę. Skaičiuoji metus nuo suėmimo iki mirties. Žvelgi į gražų ir šviesų, laisvą veidą ir dar kartą, labai subjektyviai, apibrėži netekčių neteisybę. Galbūt to jauno studento anūkai šiandien būtų valdę mūsų valstybę? Sušaudytas.

Kalbant apie pačią knygą – kaip paminklą kuriantis skulptorius, taip ir šią knygą kūręs K. Grigaliūnas, galvojo ne tik apie turinį (žmones, įvykius), bet ir apie išvaizdą. Šis popierinis paminklas – vykęs bene visais aspektais. Daug tekstinės ir vaizdinės informacijos knygoje sutalpinta taip, kad žvilgsnis ir protas nuolat būtų įtempti. Tai – labai ritmiška ir estetiška knyga. Nuo lakoniško pirmojo atvarto patenki į kitą, tylią ir rimtą, memorialinę erdvę. Knyga turi savo scenarijų, savo ritmą, kuris lyg istorija veda skaitytoją per knygą. Po itin lakoniškos autoriaus pratarmės seka E. Grigoravičienės pokalbis su K. Grigaliūnu, kuris supažindina su šio menininko kūryba apskritai, knygos intencijomis ir darbo procesu. Kitas žingsnis į knygą – ištrauka iš Sigito Parulskio romano „Murmanti siena“. Tuomet – „Mirties dienoraščiai“ – 920 trumpų biografijų abėcėlės tvarka. Tuoj už jų – nuotraukos iš K. Grigaliūno parodos Šiuolaikiniame meno centre, kuriose žmonės žvelgia ar net „bendrauja“ su fotografijomis ant sienų ir 920 portretų. Už jų vėl pauzė – Odetos Žukauskienės ir Monikos Krikštopaitytės tekstai. Antroji knygos dalis vadinasi „Apie meilę“. Joje – 130 biografijų, 27 portretai, 103 pirštų anspaudai ir 789 veidai. Knygą užbaigia E. Grigoravičienės tekstas „Paminklai nužudytiems“. Knygoje pateikti tekstai lietuvių ir anglų kalbomis, juose – daug knygos suvokimo ir traktavimo būdų, meninio ir istorinio konteksto aptarimas, kita papildoma informacija.

„Mirties dienoraščiai“ – ne meninis ir ne istorinis albumas. Pasak menotyrininkės Erikos Grigoravičienės, „memorialinis aspektas čia svarbesnis už meninį ar istorinį tiriamąjį.“ Tačiau be menininko mąstymo ir žvilgsnio jis vargu ar galėjo atsirasti. Pokalbis apie sovietų okupacijos aukas apima istorinį, memorialinį, meninį dėmenis tam, kad įtrauktų ir paskatintų… nepamiršti.

Knygos autorius K. Grigaliūnas – vienas žymiausių šiuolaikinių lietuvių grafikų – savo žiūrovus daugelį metų nuolat stebino sąmojingais, ironiškais, spalvingais kūriniais. Knygoje publikuojamame interviu jis teigia, kad „pradėjus dirbti su šiais projektais, visa mano ankstesnė kūryba man nebeatrodo svarbi, nemanau, kad galėčiau prie jos kada grįžti.“ Rytais kartais sutinku jį šalia Lukiškių aikštės, lyg į kasdieninį darbą einantį į archyvus. Pastebiu, kaip stipriai jis pražilo per šiuos metus. Ir suprantu, iš kur atsirado ypatingas šios knygos magnetizmas. Ji tiesiog turėjo atsirasti. Ir atsirado žmogus, kuris tai išpildė kaip galėdamas geriau.

Aistė Paulina Virbickaitė

Bernardinai.lt

Publikuota 2010-12-14 17:41 | 2010, Publikacijos

Rašyti komentarą.




Netaktiški komentarai bus ištrinti.


Šiandien pristatome

Petras Repšys. Piešiniai

2019 10 01-31

© 2011 vgmc | kontaktai