Proporcingi deriniai

Paroda „Išparduotuvė“ galerijoje „Kairė–dešinė“

Išparduotuvė – iki skausmo pažįstamas užrašas, iš tolo šviečiantis prekybos centrų vitrinose ir žadantis pirkėjui bent keletą puikių galimybių vienu metu – įsigyti nebrangių daiktų ar drabužių, neretai ir su prestižiniu prekiniu ženklu… Arba – pigaus šlamšto, kuriuo atsikratoma, viliojant kaina ryškioje etiketėje. Išpardavimo metu gali būti ir įžūliai apgautas – senoji prekės kaina tik nuspalvinta kita spalva, pigumas imituojamas…

Toks rėksmingas užrašas krizės laikais dažnai reiškia parduotuvės, kažkieno finansinio projekto, galbūt – didžiulių investicijų ir viso gyvenimo vilčių fiasko. Todėl „išpardavimu“ pavadinta dviejų jaunų menininkių, Vilniaus dailės akademijos studenčių Aistės Bilevičiūtės ir Lauros Grybkauskaitės paroda iš tiesų sudomino. Juk užuomina akivaizdi – kūriniai išparduodami, ir, ko gero, pigiai. Arba jie dėl kažkokių priežasčių nuvertėję ar pačių autorių nuvertinti… Tačiau menininkės šiam žodžiui suteikė kitų atspalvių.

Einant į išparduotuvę, natūralu tikėtis patenkinti savo vartotojiškas godas. Ironiškas, į banalią kasdienybę apeliuojantis pavadinimas kažkaip savaime sukėlė minčių, kad galerijoje pasitiks šūsnys ar krūvos estampų, piešinių, tapybos… (apie išraiškos būdus buvo galima numanyti žinant, kad Aistė Bilevičiūtė studijuoja tapybą, o Laura Grybkauskaitė – grafiką). Pirmas įspūdis – parodoje menininkės pasirinko laisvą, atsainią, iš esmės akonceptualią estetiką, ekspozicijos sąrangą ir atitinkamą kūrinių eksponavimą. Pasak jų pačių, paroda nesiremia jokiomis iš anksto suformuluotomis programomis, o joje pristatomi kūriniai – labiau atsitiktinės emocinės iškrovos. Tačiau darbų išdėstymas, nors ir sąmoningai „netvarkingas“ (kai kurie piešiniai, koliažai tūno aukštai palubėje ir nesileidžia apžiūrimi iš arti, kiti nukritę, išsidėstę pažemiui, apsikabinę duris, sienų kampus, kybantys akivaizdžiai kreivai), kartu yra ir labai preciziškas. Geriau įsižiūrėjus, visa tai panėši į netvarkingą tvarką, racionalią netvarką, tikslingus atsitiktinumus ir atsainumą. Juk kūriniai kai kur jungiasi į savotiškus blokus, kai kur paliekami iškalbingai vieniši. Atsisakyta natūralaus erdvės apšvietimo, niaurokoje prieblandoje ant sienų krenta koncentruoti šviesos ratilai, kurie (nežinia, ar tai buvo numatyta iš anksto) taip pat tampa savotiška ekspozicijos dalimi. Prie darbų nėra ir įprastų etikečių, tarsi apeliuojant į nereikšmingumą, kartais – kolektyvinį kūrybos pobūdį, kur iš esmės nėra taip svarbu, kas yra kieno… Vadovaujantis pirkėjo „instinktais“, čia jaustumeis tarsi išparduotuvėje, kurioje jau nutilo didysis šurmulys, niekas skubriai nebesirausia po nupigintų prekių krūvas, nes didžioji dalis „gero“ jau iššluota.

Taigi aišku, kad menininkėms čia rūpėjo ne tiksliai imituoti rėksmingą ir ekspresyvią išparduotuvės atmosferą, bet, remiantis žodžio prasmėmis, tam tikru kampu „pasukti“ savo kūrybą. O kaip su pavadinime žadama meno „infliacija“? Aistė ir Laura teigia, kad joms rūpėjo padiskutuoti su nusistovėjusiais kūrybos apibrėžimais: novatoriškumo, aktualumo, tęstinumo etc., vietoje to teigiant antraeiliškumą. Ir dar – autorėms eksponuojami darbai atrodo nebereikšmingi, „atgyvenę“ naujesnių jų idėjų ir kūrinių akivaizdoje. Dailės istorijoje rastume begales bandymų perkurti, dekonstruoti ar kaip nors suniekinti, paneigti savo kūrybą ar meno plačiąja prasme reikšmingumą, ir visa tai – ne nauji atradimai, o enciklopedinės tiesos. Ko gero, viešai lyginti skirtingų laikotarpių ar formų kūrinius yra paprasčiau garsiems menininkams. Tiksliau, tai kur kas informatyviau žiūrovui – natūraliai atsiranda įtampa tarp žinomų ir marginalinių, „neparodinių“ darbų, o tai dažniausiai įdomu. Pavyzdžiui, kaip ir neseniai Šiuolaikinio meno centre veikusioje Gintaro Makarevičiaus piešinių parodoje.

Atskiri kūriniai savo forma įdomūs ir patys savaime, kaip savarankiški darbai. Tai ryškiaspalviai psichodeliniai koliažai, tapybos ar mišrūs darbai, eskiziški piešiniai, nuo greitų, lengva ranka „užmestų“ pavidalų ant užrašų, nuo kasdienių buitiškų pastabų iki sudėtingų schemų, kuriose keliais sluoksniais susipina linijų labirintai, įvairiausio plauko vaizdai ir vaizdeliai… Kai kuriuos darbus tikslingiau būtų vadinti komiksais, nes juos jungia ironiški užrašai, o vaizdai įgauna tam tikrą seką.

Beje, autorių pasirinktas parodos formatas užsimena ir apie kitas elgesio su meno kūriniais formas, padiktuotas būtinybės, jau be autoriaus žinios ir palaiminimo. Kūrinių realizacija nedidelėmis kainomis, siekiant juos greičiau parduoti, gali būti ir tikro egzistencinio tragizmo, gyvenimiško absurdo apraiška. Štai 2003 m. toje pačioje galerijoje „Kairė–dešinė“ veikė Algimanto Julijono Stankevičiaus pomirtinė paroda. Tuomet čia buvo atvežtos šūsnys menininko piešinių, akvarelių, kurias buvo galima nusipirkti už simbolinius dešimtį ar keliolika litų. Žmonės pirko kūrinius, taip paremdami antkapinio paminklo menininkui statybą. Lėšų rinkimas skaudžiai priminė, kad, būdamas gyvas, jis neuždirbo to menko grašio, vertė susimąstyti apie tai, koks žiaurus nesutapimas esti tarp tikrosios ir „realios“ kūrinių kainos, tiksliau, tos, už kiek įmanoma darbus parduoti.

Parodos „Išparduotuvė“ autorės turbūt priskirtinos jauniausiajai menininkų kartai, kaip ir šiuo metu galerijoje „Akademija“ savo kūrybą pristatantis Tadas Vosylius. Bet visi jie – ne debiutantai šiuolaikinio meno scenoje. Štai Lauros Grybkauskaitės kūryba buvo pastebėta ir apdovanota kasmetinėje „Estampo“ parodoje. Aistė Bilevičiūtė dalyvavo parodoje-konkurse „Jaunojo tapytojo prizas 2010“, į kurio „finalą“, kaip teigė jo organizatoriai, menininkai buvo specialiai atrinkti (galbūt čia išvardinti ne visi svarbesni menininkių pasirodymai). Tikėkimės, kad jų kūryba ateityje dar žada staigmenų. Kol kas pati parodos „Išparduotuvė“ idėja man pasirodė kiek įdomesnė už rezultatą. Tačiau gebėjimas matyti savo kūrybą kontekste, mąstyti apie jos santykį su savąja veikla ir kitų atradimais yra labai svarbus, liudijantis menininkių ambicijas esant ne tuščias. Taip ir norisi perfrazuoti Alfonsą Andriuškevičių, kuris kadaise kartais ekspromtu eiliuodavo savo studentėms – pavyzdžiui, pašiepdamas neproporcingą grožio, emocijų ir proto santykį: „Galva auksinė, širdis ugninė… betgi galva visai tuščia!“… Šiuo atveju derėtų tarti, kad A. Bilevičiūtės ir L. Grybkauskaitės parodoje emocijos ir intelektas, estetiškumas ir ekspresija tikrai dera.

Kristina Stančienė

Publikacija. 7 meno dienos

Publikuota 2010-07-16 13:22 | 2010, Publikacijos

Rašyti komentarą.




Netaktiški komentarai bus ištrinti.


Šiandien pristatome

Petras Repšys. Piešiniai

2019 10 01-31

© 2011 vgmc | kontaktai