Ne be pagrindo

Paroda „Į(si)kūnijimai“ galerijoje „Kairė-dešinė“

Monika Krikštopaitytė

Labiausiai vertingos man atrodo parodos su pagrindu. Ir kūriniai, kurie kilo iš norėjimo, reikėjimo, žinojimo, vidinio dugno ar durų, kad ir iš skaudamo šono ar labai juokingo kutenimo. Svarbu, kad ne iš oro, orumo, ne dėl kultūrinių mainų, šlovingos praeities atminimo, gero įtakingo žmogaus patarimo ar iš projekto, programos, kitokio popieriaus ar kokios nors didžios, realiai nieko nereiškiančios idėjos. Tiksliau, be pagrindo.

Simone de Beauvoir „Antrąją lytį“ rašė ne kultūros sostinės proga, o dėl to, kad suabejojo, ar gana yra tiek, kiek duodama, gal galima pasiimti daugiau. Dėl to, kad tai, kas įdedama į žodį „moteris“, nesutampa su jos savęs ir pusės žmonijos suvokimu. Šiai prancūzų filosofei ir rašytojai skirta konferencija „Feminizmas ir filosofija“ (organizuota Europos humanitarinio universiteto Lyčių tyrimų centro drauge su Kultūros, filosofijos ir meno institutu Vilniuje) irgi įvyko ne be pagrindo. Ko gero, vis dar yra ką aptarti ir pasitarti. Ir konferenciją lydinti paroda „Į(si)kūnijimai“ netapo tik oficialiu atsiskaitymu, mat ją kuruoti ėmėsi Laima Kreivytė – menotyrininkė, baigusi lyčių studijas, skaičiusi Simone de Beauvoir ir neturinti jokio kito pagrindo tuo užsiimti, išskyrus domėjimąsi šiomis temomis menine ir asmenine prasmėmis. Vargu ar pragmatiški motyvai galėjo būti lemiantys rengiant mažutę parodėlę atsarginėje galerijos salėje. Kaip pasakytų menininkių grupė iš Niujorko „Guerrilla Girls“, galima buvo dirbti be šlovės spaudimo. Užtat pasitaikė proga padaryti būtent taip, kaip norėta. Tiesa ir tai, kad Kreivytei puikiai sekasi kuruoti parodas ir labiau „slegiamai šlovės“ (institucijų), netgi, galima sakyti, ji turi savo braižą: ieško naujų prasmių sąskambių tarp, regis, tarpusavyje visai nesusijusių kūrinių, mėgsta iščiupinėti temą iš kuo netikėtesnių pusių ir palikti atvirus klausimus. Šie paliekami ne nutylint neartikuliuotas vietas, o neužbaigiant sakinio, kai jis akivaizdus. Paliekant vietos kvėpavimui ir be prievartos. Norinti/s matyti, turi visus šansus. Galbūt kaip tik todėl menotyrininkė, kurdama parodų pavadinimus, pasitelkia filosofės Julios Kristevos aprašytą poetinę kalbą – kai paprastų žodžių negana išsakyti už reprezentacijos esančius dalykus, reikia juos laužyti, plėsti. Taip atsirado „PasiJOS“, o dabar – „Į(si)kūnijimai“.

„Į(si)kūnijimai“ paliudija, kad moterį vis dar bandoma apibrėžti per biologiją, t.y. kūno savybes. Menininkės į tai reaguoja. Akvilė Anglickaitė pateikė fotografijų seriją, kur geranoriškai rodomi vaikai, nesijaučiantys tokios lyties, kokios gimė. Jie tokie pat vaikai, kaip ir visi kiti. Daugelis iki seksualinės brandos. Čia pat subliūkšta mitas, kad transvestizmas atsiranda iš ištvirkimo ar būna nulemtas blogos aplinkos. Vietoj šio kyla sudėtingų klausimų, kurių politikai nenorėtų kelti, jais gali užsiimti tik tėvai, kurių meilė neleidžia nusisukti. Jurga Barilaitė pati save pagauna nepatogių klausimų situacijoje motinos vaidmenyje videodarbe „Rodyt ar nerodyt“. Šešiametė menininkės dukra dar tik mokosi skaityti ir jai po ranka atsitiktinai pakliūna Valerie Solanas „Vyrų išnaikinimo draugijos manifestas“. Mergaitė skaito skiemenuodama ir nesupranta teksto. Tiksliau, neaišku, kaip ir kiek jį supranta. Motina blaškosi abejodama, kas dukrai geriau, o ir vaizdelis toks ironiškas, iškalbingas… Visi žiūrintys pasidalina kaltę, kad mergaitė išaugs ir supras, kad drastiškas tekstas neatsirado be pagrindo ir kad ji irgi, matyt, išgyvens visus savo lyties nepatogumus. Galbūt dar viena moteris vėliau jau sklandžiai skaitys Simone de Beauvoir mintį įkvėpusią parodos idėją – „Moterimi negimstama: ja tampama. Joks biologinis, psichologinis, ekonominis likimas nenulemia pavidalo, kurį visuomenėje įgyja žmogaus patelė; tik civilizacijos visuma sukuria šitą tarpinį tarp patino ir kastrato moterišką darinį. Tiktai kitų tarpininkavimas gali sukurti individą kaip Kitą.“

Marta Vosyliūtė reaguoja į kito (svetimo, nepažinaus, pavojingo) poziciją – iš savo nukirptų plaukų kuria dvejopai šiurpinantį objektą – didžiulį vorą. Padaras suregztas dar iš visai neseniai buvusių gyvų kūno dalių. Jo nesinori liesti. Jis įkūnija siaubą, kurį kelia moteris – ta, kuri yra iracionali ir po poravimosi gali praryti savo mylimąjį, kaip tai daro voro patelė.

Kitos parodoje dalyvaujančios menininkės irgi pasitelkia kūną intelekto perteikėju. Alina Melnikova fotopopierių naudoja kaip „Vietos aplinkybę“ įrašyti savo kūno judesiams. Tapyba Melnikovai tampa kūno pratęsimu. Kūno spalvos dažais gestu tepami kūniški (nuogi ir neidealizuojami, net fiziologiški) kūnai. Ir negalėčiau rasti, kur šiame sakinyje būtų įmanoma įterpti kultūrą (atstumą, perdirbimą, įrankius). Dileta Dileikienė „Veidrodėli, veidrodėli“ rodo dvi skareles, kurios dar buvo prigludusios prie jos močiutės plaukų. Margoji gėlėta su siuvinėtu mielos mergaitės atvaizdu, antroji balta – ant jos jau pakitęs tos pačios anūkės įvaizdis. Čia ji pasikinkiusi motociklą. Gali kone kūniškai pajusti laiko šuolį. Kažkas keičiasi. Galbūt. Reikia tikėtis, ne tik mados. Gintarė Valevičiūtė videodarbe „Maskaradas“ su moterimi tapatinamus papuošalus lygina su tvarsčiais, kurie vyniojasi aplink kūną. Ir jei iš pradžių tvarsčiai atrodo lyg pagalba, galiausiai pasiekę veidą pradeda dusinti merginą, varžyti jos judesius. Laisvydės Šalčiūtės darbe irgi tvyro nerimastis – vaizduojamų moterų burnos užčiauptos anonimiškumą teikiančiu (neretai nusikaltėliams) juodu stačiakampiu. Kodėl menininkės taip kalba apie moteris, pačios būdamos moterimis? Negi jos nori atsisakyti „tikrojo moteriškumo“? Kas sugalvojo tą moteriškumą? Simone de Beauvoir įspėja – nepasitikėkite tuo, ką apie moteris sako vyrai, nes jie yra viena iš šio ginčo šalių.

Iš priešingos salės sienos Anglickaitės nufotografuotiems vaikams, nesutinkantiems su savo prigimtimi, atliepia Marianos Veriovkinos laiško fragmentas (iš Laimos Laučkaitės knygos „Ekspresionizmo raitelė Mariana Veriovkina“, Vilnius, 2007), kur ji bandydama rasti sau vietą pareiškia, jog kurdama ji nėra nei vyras, nei moteris – „aš esu aš“. Šalia dar viena kaimynė iš praeities – Domicelė Tarabildienė su dviem fotomontažais, kurtais ne viešumai, bet ne be pagrindo. Domicelė, sudėjusi delnus prie veido, rodo „nosį“ dirbtiniam mėnuliui. Matyti, kad tai daroma ne naiviai ir ne norint patikti. Ji šaiposi ir tai daro atsipalaidavusi, net linksmai. Toks feminizmas man patinka.

7 meno dienos

Publikuota 2009-07-18 12:50 | Publikacijos

Rašyti komentarą.




Netaktiški komentarai bus ištrinti.


Šiandien pristatome

Petras Repšys. Piešiniai

2019 10 01-31

© 2011 vgmc | kontaktai