Latako gatvėje

Sukuri darbą. Tada iš jaukios dirbtuvės jis keliauja kyboti, gulėti ar stovėti kokioje nors meno galerijoje – nuogas, kol kas dar svetimas, nepratęs sugerti žiūrovų žvilgsnius. Būtent dėl to svarbu ne tik kūrybos procesas, bet ir eksponavimo vieta – saugojimo erdvė, kuri turi savotiškai „priimti“ kūrinius, tikti įvairioms ekspozicijoms. Iš pažiūros paprasta teritorija, sukaupusi vykusių parodų krūvį, pagaliau sulaukė deramo dėmesio – Vilniaus grafikos meno centro 10 ir galerijos „Kairė–dešinė“ 15 metų sukaktims paminėti atidaryta paroda „Latako g. 3“. Ji atspindi šią erdvę ir joje dažnai savo darbus eksponuojančius menininkus, ilgainiui tapusius savotiškais įnamiais.

Tik įėjus į galeriją, pasitinka keturi Ingos Dargužytės linoraižiniai iš ciklo „Moterys“ (2010): dviejų praeities tradicijų sintezė, sukurianti modernumo žymes. Senoviškas nespalvotas fotografijas primenančius didelio formato portretus suaktyvina įvairiakrypčiai linoraižinių štrichai, formuojantys tarsi iš abstrakčios terpės išnirusius rimtų, liūdnų moterų atvaizdus. Du iš keturių kūrinių – mergaičių veidai, taigi pavadindama ciklą „Moterys“ menininkė akcentuoja moteriškumo raidos etapus, per nerimastingas mimikas atskleisdama jų vidines jausenas.

Birutės Zokaitytės stikliniai rutuliai „Pjesė šešiems personažams / Improvizacija D. Charmso tema“ (2010) kelia ir klausimų, ir šypsenų. Iš rusų rašytojo modernisto Danijilo Charmso kūrinių paimtos eilutės, originaliai iliustruotos grafikos piešinėliais stikliniuose rutuliuose, jautresnį stebėtoją turėtų šokiruoti: „Mergaitė. O mano galva, tu šūdas.“ Ieškant šešių personažų trijuose rutuliuose, galima kvestionuoti dvigubą profesijų „kompozitorius“ ar „dailininkas“ semantiką – kaip abstraktą ir kartu sau pritaikomą apibūdinimą.

Kęstučio Grigaliūno sukurtą „Plakatą“ (2010) galime pamatyti ir ant gatvės stulpo, ir ant galerijos sienos, nes jis – taip pat parodos eksponatas. Šalia parodos dalyvių pavardžių matome ir fotografijas iš galerijos „Kairė–dešinė“ atidarymo 1995-aisiais. Kodėl tai kūrinys? Jubiliejinę parodą reprezentuojantis plakatas tampa tarsi istoriniu objektu, liudijančiu parodos reikšmę pačios galerijos raidai.

Verta paminėti Kęstučio Gintalo fotografijas „Kieta ir minkšta“ (2010). Čia pagrindinis objektas – pati galerija; skatinama susimąstyti apie jos erdves, kartu dokumentuojant aplinką, jau penkiolika metų virtusią namais ne tik kūrybiniams projektams, bet ir patiems menininkams. Panašios tematikos Nijolės Šaltenytės „Latako g. 3“ (2010) – serija objektų, panašių į gatvės pavadinimų lenteles. Ant fotografijos, vaizduojančios galerijos aplinką, oforto technika atspaustas to paties pavadinimo užrašas pristato „Kairę–dešinę“ kaip neįprastą, reikalingą išskirti erdvę, taip įprasminant šios meno bendruomenės artefaktą.

Kūriniai, kurių tematika tiesiogiai nesusijusi su galerija, visgi ją reprezentuoja, nes dažnai čia savo kūrinius eksponuojantys menininkai tampa pačios meno erdvės metonimija: Laisvydės Šalčiūtės, prieš tai čia surengusios parodą „Intymumas“, darbai visiems gerai pažįstami. „Atvirlaiškyje“ (2010) menininkės braižą galime atpažinti iš pomėgio žaisti – Monos Lizos „sudabartinimas“ tiek atlikimo (grafičio trafaretas), tiek turinio (tarp rankų laikoma širdis) požiūriu negali nekelti susidomėjimo ir šypsenos.

Atrodo, namas, esantis Latako g. 3, ilgainiui pats tapo kult(ūr)iniu objektu, vertu ne tik menininkų simpatijų, bet ir parodų lankytojų įvertinimo. Panašių meno erdvės dokumentavimo bruožų galime įžvelgti ir šiemet vykusioje parodoje „Lietuvos dailė“, tačiau Šiuolaikinio meno centro kaip objekto demonstravimas susijęs su inovacijomis, o ne su jo paties kūrybine reikšme.

Rūta Jakutytė

Šiaurės Atėnai

Publikuota 2011-01-13 18:31 | 2010, Publikacijos

Rašyti komentarą.




Netaktiški komentarai bus ištrinti.


Šiandien pristatome

Petras Repšys. Piešiniai

2019 10 01-31

© 2011 vgmc | kontaktai