Keturi fotografijos prieštaravimai šv. Augustinui

Akvilės Anglickaitės paroda „Fermata“ Vilniaus grafikos meno centro galerijoje

Agnė Narušytė

Nežinau, kas bus. Taip prasideda kiekvienas tekstas (ir net pasibaigia). Tai – ir Akvilės Anglickaitės parodoje „Fermata“ užkoduota patirtis. Fermata, rašo ji, „yra ženklas. Muzikos kalboje jis žymi užtęstą garsą arba pauzę, kurio trukmė kūrinyje neapibrėžiama jokia ritmine struktūra. Fermata užlaikoma po impulso – nesvarbu, garso ar tylos. Jos trukmę kompozitorius palieka atlikėjo interpretacijos laisvei. Fermata sujungia garso judesį (veiksmą), jo sulaikymą, pratęsimą ir jo nutraukimą.“ Keturi veiksmai apibūdina nežinią – ar tuomet ji vis dar nežinia? Pradėtą garsą ar pauzę tęsia ir nusprendžia nutraukti atlikėjas, kartais neapsispręsdamas ir leisdamas garsui tiesiog užgesti. Įsivaizduoju: rašomo teksto lūkuriavimą, trukmę ir pabaigą valdau kaip jo atlikėja, tarsi kas nors kitas manyje diktuotų jau seniai suplanuotą istoriją. Fermatą galima suprasti kaip laisvę, langelį kūrybai, praardytą jau gatavo kūrinio siūlę. Bet joje glūdi ir