Keturi fotografijos prieštaravimai šv. Augustinui

Agnė Narušytė apie Akvilės Anglickaitės fotografijų parodą / 7md.lt, 2013-04-19

Nežinau, kas bus. Taip prasideda kiekvienas tekstas (ir net pasibaigia). Tai – ir Akvilės Anglickaitės parodoje „Fermata“ užkoduota patirtis. Fermata, rašo ji, „yra ženklas. Muzikos kalboje jis žymi užtęstą garsą arba pauzę, kurio trukmė kūrinyje neapibrėžiama jokia ritmine struktūra. Fermata užlaikoma po impulso – nesvarbu, garso ar tylos. Jos trukmę kompozitorius palieka atlikėjo interpretacijos laisvei. Fermata sujungia garso judesį (veiksmą), jo sulaikymą, pratęsimą ir jo nutraukimą.“ Keturi veiksmai apibūdina nežinią – ar tuomet ji vis dar nežinia? Pradėtą garsą ar pauzę tęsia ir nusprendžia nutraukti atlikėjas, kartais neapsispręsdamas ir leisdamas garsui tiesiog užgesti. Įsivaizduoju: rašomo teksto lūkuriavimą, trukmę ir pabaigą valdau kaip jo atlikėja, tarsi kas nors kitas manyje diktuotų jau seniai suplanuotą istoriją. Fermatą galima suprasti kaip laisvę, langelį kūrybai, praardytą jau gatavo kūrinio siūlę. Bet joje glūdi ir neapsisprendimo momentas, stabtelėjimas (it. fermare – sustabdyti), užlaikymas nežinioje: „gal kažkas bus, o gal ir nebus“ – maždaug taip apibendrino parodos poveikį Gintaras Zinkevičius.

Taigi muzikinė fermata – būdas sustabdyti laiką, įsijausti į dabartį, pamiršus visus reikalus, nesutarimus, natūrą ir kultūrą. Į dabartį, kuri virsta praeitimi taip greitai, kad šv. Augustinas jos niekaip negalėjo apčiuopti. Suprasdamas, kad visada esanti dabartis būtų amžinybė, jis turėjo padaryti paradoksalią išvadą: „laikas yra tik todėl, kad stengiasi nebūti“. Toks susinaikinantis tyrimo objektas labai nepatogus, reikėjo jį kažkaip sustabdyti. V amžiaus filosofas problemą išsprendė ištęsdamas dabartį, apgyvendindamas praeitį ir ateitį sieloje, kuriai visi laikai yra tik skirtingos dabarties formos. Laiko tekėjimą dabartyje sulaiko dėmesys – „susikaupęs tame, kas priešais mane“, jis jungia ateitį, dabartį ir praeitį į prasmingą istoriją. Tai gražus pasakojimas – įžanga į taip išmintingai sutvarkiusio laiką Viešpaties garbinimą. Augustinas žino, kas bus. Tačiau jei įsiklausysime į fermatą, paaiškės, kad Augustino pasakojimas klaidina. Akvilė tai parodo stabdydama žiūrovą vaizdo dabartyje keturis kartus.

Judesys

Pirmoje fotografijoje – dangus, pasvirusios pušys, o apačioje – kažkokia metalinė struktūra, tik fragmentas, „netyčia“ įlėkęs į kadrą, judėjimo paklaida. Matydama lenktų vamzdžių blizgesį, galvoju apie dviračius ir karuseles. Bet aišku, kad autorė puikiausiai žino, kas ten. O gal visi žino, tik aš nematau? Kaip tik todėl tie metalinių konstrukcijų bangavimai man patinka – tik šaltas prisiminimo šmėkštelėjimas, kaip ta kaukolė Hanso Holbeino „Ambasadoriuose“ – reikia pakeisti žiūros tašką, kad suprastum, kas tai. Bet kartu tas neaiškumas, tos kyšančios figūros išsilieję kontūrai, tas neapibrėžtas kažkas įtraukia žiūrovą į paveikslą, kaip spąstai pagauna žvilgsnį, anot Jacques’o Lacano, uždaro jį ten, prismeigia sąmonę priminimu – tu mirsi. Iš kažką slepiančio paveikslo negali pabėgti. Tačiau kad ir kaip kaitaliosi žiūros tašką, Akvilės fotografija netaps aiškesnė – nerimastingai blykčios prisiminimo metalas, ardydamas pušų pasvirimo pusiausvyrą. Kodėl nerimastingai? Nes pušis nubraukė nuo jūros pučiantys vėjai, nes apačios judėjimą slegia dramatiškai debesuoto dangaus aukštis. Bet fotografija neleidžia įsibėgėti dramai, ji sulaiko veiksmą, sukeliantį tik nežymų vaizdo drebėjimą, džeržgiantį baltomis šiukšlelėmis, senos juostos broku, fotografijos cheminės prigimties priminimu skaitmeninėje būtyje. Ir dar – regis, girdžiu vėjo šnarinamų augalų garsą.

Sulaikymas

Supratau, iš kur sklinda garsas – iš greta kabančio monitoriaus, kuriame sulaikytas einančio per gatvę žmogaus vaizdas. Pirmyn – atgal. Tik nukirptas judesys, užstrigęs kadras. Girdisi traškesys. Tai – neapsisprendimo momentas, šiuo atveju „bus ar nebus“ netikrumas pasireiškė pavojingoje vietoje, kur negalima sustoti ir užsiimti dabarties akimirkos brandinimu, kaip siūlo psichologinės savišvietos literatūra ir supopuliarintos Rytų religijos: susikoncentruok į dabar, išvalyk mintis, išnaudok kiekvieną akimirką! Galbūt šitaip pavyks sakralizuoti kasdienybę, į jos pasikartojimų rutiną įlieti paslapties? Bet virpantys Akvilės nufilmuoto praeivio kontūrai netelpa į romaus Budos įvaizdį, figūra traškėdama perspėja apie nutrūkimą. Tai ne laiko išplėtimas, o įstrigusi dabartis. Dar ne visai sustojusi fotografijoje, dar neapsisprendusi, kurioje judesio fazėje galutinai sustingti į „lemiamą momentą“. Jie reikšmingai nejuda. Henri Cartier-Bressono užfiksuotas praeivio šuolis per balą, atspindėtas vandenyje ir pakartotas plakate, yra galutinai išspręstas, nors ir pakibęs ore. Jis neturi trukmės, nejuda kažkur už kadro esančiame erdvėlaikyje, palaimingai telpa vaizdo rėmelyje, neskleidžia jokio garso. Tačiau ir Anglickaitės sustabdytas neapsisprendimo judesys neturi nei trukmės, nei užkadrinio laiko. Čia netgi dar labiau nieko daugiau nėra, tik abejonėje sustingęs dabarties momentas, neturintis nei praeities, nei ateities, su niekuo nesusijęs, sąmonė be atminties ir be lūkesčių, dėmesys be objekto, žmogus be „aš“, iš sielos iškritęs laikas. Kasdienybė yra žinojimas, kas bus, o pėsčiųjų perėjoje trypčiojantis žingsnis išardo to žinojimo iliuziją, parodo kasdienybę kaip nežinojimą. Judėti negalintis vaizdas atjungia šį momentą iš laiko tėkmės, išima iš nuoseklaus pasakojimo – fatališkai perspėja, kad bet kur bet kada tęsinio gali ir nebebūti.

Pratęsimas

Priešais perėjoje sustabdytą žingsnį kabo fotografijų seka. Visose – cementinė aikštelė (takas?) kažkur pajūryje, nes šalia auga pušys. Akvilė sako – Klaipėdoje. Kiekvienoje fotografijoje pasikartoja ta pati vieta, tad kyla pagunda atskirą vaizdą suvokti kaip ankstesnio erdvės pratęsimą. Bet kaskart žengdama per tarpą tarp fotografijų užkliūvu: tas pats medis, bet toliau, medis jungia du kadrus, bet ar tas pats? Gal ta pati pušis, bet ten jos dvi; krūmas tas pats, bet tapęs potėpiu medžių guote; dangus be jokio debesies ir su jais, šešėlio kontūras tas pats ir išsidriekęs nebeatpažįstamai kitaip (vėl kaukolės efektas). Tos pačios ar ne tos pačios žolės tarp išardyto šaligatvio plytelių? Ar čia priartėja tos pačios kelio dangos granulės? Nėra tęsinio, vaizduotėje negaliu sulipdyti vientisos erdvės. Vadinasi, nėra ir vientiso laiko. Savaime aišku, kad kiekvienam kadrui „nuspausti“ reikėjo kitos akimirkos, bet sujungus juos į panoramą gimtų vieno ištęsto momento įspūdis. Čia to nėra. Tarpai tarp laiko akimirkų didėja. Neįmanoma apsispręsti, kur iš tikrųjų esi. Neįmanoma įsibėgėti. Erdvė – kaip išardytas šaligatvis, mano žvilgsnis sutrinka vaizdų perėjoje. Gilles‘iui Deleuze’ui turbūt patiktų šis nežinioje įstrigęs unikalių, netapačių žvilgsnių, akimirkų, vaizdų pasikartojimas. Bet ką su jais daryti? Ir staiga paaiškėja: nors laikas suskaldytas, panoraminė vaizdų jungtis ištęsia dabarties momento neapsisprendimą iki beribės būties. Taip Akvilė sukuria trūkčiojančios sąmonės patirtį – netikrumą dėl savęs paties. Esi trūkinėjantis kaip ir laiko juosta, kurią vis pertraukinėja fotografija.

Nutraukimas

Ant galinės sienos kabanti vieniša fotografija lyg ir įprastai pasakoja apie nutrauktą judesį. Ten stovi du lėktuvai, kerėpliškai išsiskėtę, uždangstyti. Jų sparnai, kabinos, motorai – viskas nupjauta, matyt, panaudota kur kitur. Tai aviacijos praeitis, pasibaigę skrydžiai. Galima preparuoti šių lavonų vidurius. Bet žiūrint į nupjautose vietose mirksinčias detales iš galvos neišeina dar vienas Gintaro Zinkevičiaus komentaras – „jie kaip meno kūriniai, kaip kažkokie gemalai“, iš jų dar gali kažkas gimti. O gal ir ne. Keistas ir dangus virš tų lėktuvų – jo didelis, skaidriai žydras plotas slegia pakilimo negalimybe. Parodos kontekste tai yra stabiliausias vaizdas: lėktuvų ratai tvirtai stovi ant žemės, joks judėjimas neįmanomas. Bet kažkas ne visai taip. Kaltininkė – rausva šviesa žolėje, kokia būna tik saulei priartėjus prie horizonto. Tik nežinau, ar čia rytas, ar vakaras. Ryto ir vakaro nuotaika skirtinga, bet šviesa panaši, ir matydama tik fotografiją negaliu atpažinti. Gal kiti žinotų, ir Akvilė, aišku, žino. Pradžios pažado ir pabaigos (nutraukimo) šviesos tapatumas atitinka nupjaustyto lėktuvo ir gemalo analogiją. Štai kokia nutraukimo fermata – fotografijoje (kuri dar vadinama nuotrauka) vis dar girdimas lėktuvų variklių garsas. Bet iš tikrųjų tai – tas pats po visą parodą sklindantis monitoriuje užstrigusio ėjiko keliamas triukšmas.

Vaizdinės fermatos

Garsas grąžina prie parodos pavadinimo. Dabar jau matau, kad parodoje atverta dabartis suvarstyta trimis neapibrėžtumo siūlais. Iš vieno vaizdo sklindantis garsas einant nuo kūrinio prie kūrinio įgarsina vis ką kita: vėją ir juostos įbrėžimų traškesį, įstrigusį judesį, cemento granulėmis važiuojančių padangų šlamesį, lėktuvo variklių gausmą. Tai – garso reikšmės neapibrėžtumas, kurį gali išspręsti tik žiūrovas, skaitydamas vaizdą. Antrasis neapibrėžtumo siūlas – visur vis kitaip pasireiškiantis, nei sustabdytas, nei nesustabdytas judesys, lyg kas priešintųsi fotografijai, kuri visada privalo apsispręsti – per trumpesnę nei sąmonė pajėgia užfiksuoti akimirką, per nepagaunamą dabarties tikrovę. Trečiasis – tai istorijos neapibrėžtumas. Praeities ir ateities neįrėmintas dabarties laikas yra beribis kaip ir beveik visuose vaizduose dominuojantis dangus. Bet fotografijos dangus tuščias. Apie tokią dabartį savo „Išpažinimuose“ šv. Augustinas nekalbėjo. Joje nėra sukaupta praeities dabartis ir ateities dabartis. Ji ne(be)žino savosios priežasties ir pratęsimo. Fermatos laikas – tai ne istorijos laikas. Tai – vaizdo, atsisakančio dalyvauti istorijose, laikas. Vaizdinė fermata – nutrūkę prasminiai, kultūriniai, erdviniai ryšiai, kai žiūri ir tikrai nežinai, kas bus.

Užsisakykite naujienas

Užsisakykite naujienas

Palaukite...

Dėkojame, kad užsisakėte mūsų naujienas!