Kad jis toliau gyventų savo darbuose

Taip apie praeitą rudenį netikėtai išėjusį dailininką Algį Skačkauską Vilniaus grafikos meno centro galerijoje “Kairė-Dešinė” atidarydama jo piešinių parodą kalbėjo žmona Roma.

Įvairiais talentais garsėjęs dailininkas yra rašęs: “Išpiešiau didelį angelą/ geltono namo sienoj,/ kad globotų, kad saugotų,/ kad būčiau ne vienas.” Apie vienatvę ir kitus vyro demonus parodoje kalbėjo jo bičiuliai.

“Skurdas, vargas, nepriteklius žemina žmogų. Iš tos kančios randasi jo kūriniai. A.Skačkauskas ištvėrė, buvo praktiškas. Atvažiavo studijuoti į miestą, jam svetimą. Neprigijo ir Norvegijoje, rinko “kancarus” iš šiukšliadėžių. Žinau, turiu keletą jo laiškų. Su Algiu teko epizodiškai bendraut, turėjom grupę “24”, buvo jos iždininkas. Spontaniškas, gyvas žmogus. Nepamenu datų, smulkmenų, kalbų. Liko šiluma, kvapas, balso tembras, vaizdai: mėlynos akys, kareiviška milinė, kerziniai batai, motinos austos drobės rietimai, sukruvintos žąsų plunksnos, nukirsdintos jų galvos geltonais snapais, gaidžių skiauterės kaip vaivorykštės. Miško brolių sužadėtinės, nuotakos, našlės. Baltas pienas, baltas sniegas, juka, krekenos, kepenys, tulžis. Tulžies spalvos dangus, Suvalkijos kalvos ir slėniai, vieškeliai ir maži takeliai. Visus tuos reginius Algis atsigabeno į Vilnių. Tai buvo jo drobių tikrasis gruntas, pamušalas, sveikata”, – pasakojo dailininko bičiulis tapytojas, profesorius Ričardas Povilas Vaitiekūnas.

Draugų vynas

Vilniaus grafikų galerijoje rodoma per trisdešimt A.Skačkausko piešinių, tų drobių pirmavaizdžių, sukurtų daugiau kaip per du dešimtmečius, atrinktų iš dailininko šeimos ir kitų privačių kolekcijų. Daugelis eksponuojamų piešinių atrodo kaip tikri tapybos darbai. Tik priėjęs arčiau pamatai, kad dailininkas popierių lietęs pastele, akvarele, tušu.

Paroda buvo suplanuota vasarą, A.Skačkauskui dar gyvam esant. Jiedu su kolekcininku J.Žiburkum susitikę Vilniaus meno mugėje ir sutarę dėl jos. Parodos iniciatorius sakė, kad visko pradžia – akvarelė ant rožinio popieriaus “Kelionė”, nupaišyta 1985 metais. Šis darbas tapo pirmasis, kurį iš A.Skačkausko nupirko.

Roma Skačkauskienė sakė, kad šeima imasi viešinti, skelbti netikėtai išėjusio dailininko kūrybą. “Kad jis toliau gyventų savo darbuose. Jau renkama Algio poezijos knyga. Tuose eilėraščiuose yra visas jo gyvenimas, biografija. Dabar jį atrandame iš naujo”, – sakė dailininko žmona. Iš pradžių šeimai sunkiai sekėsi susitaikyti su netektimi, norėjosi bent metus nieko nedaryti, nurimti. Tačiau J.Žiburkus dailininko šeimą perkalbėjo. Parodos dalyvius Skačkauskai pavaišino vynu, kurį Algis, jau seniai atsisakęs alkoholio, pirko Pietų Prancūzijoje sakydamas: “Reikia. Draugams.”

Auskaras kiaulei

“Nedaug tėra menininkų, kurie būtų tokie visapusiški. Paprastai turime savo temas: Vilnius, šokis, moteris… O kiekvienas Algio paveikslas yra lyg atskiras, naujas gyvenimas, iš kurio galėtų kilti šimtai temų ir potemių”, – parodos lankytojams tvirtino grafikė, pedagogė Jūratė Stauskaitė. Jai įsiminė neįtikėtinas dailininko gyvastingumas. “Kaip jis džiaugdavosi paprastais dalykais! Kad namuose padarė “euroremontą”, kad pradėjo pirkti jo darbus, kad nuvažiavo pas mamą ir nupjovė rugius ar kiaulei į šnervę įvėrė “dratą”, – vardijo dailininkė. “Auskarą”, – šūktelėjo kažkuris parodos lankytojas.

J.Stauskaitė sakė žvelgianti į A.Skačkausko darbus ir prisimenanti itin kuklią jo studiją. “Nebuvo net to būtino atstumo tapytojui apžvelgti savo darbą. Ką jau kalbėti apie apšvietimą, nušiurusį koridorių. Tačiau pasaulis, visa jo įvairovė, buvo taip giliai įsiskverbę į asmenybę, kad jis net nejuto skirtumo, kur paišyti – pasidėjus drobę ant taburetės ar klozeto dangčio”, – teigė J.Stauskaitė.

Gyvenimo poezija

“Ir nežinomam amatui nukreipė savo sielą”, – sakoma Ovidijaus “Metamorfozėse”. A.Skačkausko atveju reikėtų sakyti – įvairiems amatams. Jis rašė eilėraščius, spausdino juos periodikoje, gerai griežė smuiku. Kino scenaristas, eseistas Pranas Morkus gyrėsi turįs visą maišą Algio juodraščių su poetiniais bandymais. “Kiekvieną vyriškį aplanko akimirkos, kai jis pasijunta esąs visiškai vienas, supamas savo demonų, kaltės ir nežino, kaip išsirėkti ir viso to atsikratyti. Atsiveria tarpekliai, kurių tapyba neperteiksi. Skaitant, kilo mintis, kad Algis yra geresnis poetas negu dailininkas”, – sakė jo bičiulis. Ir paskelbė visuomeninį siūlymą: “Suradau jo eilutę, kurią derėtų įmūryti sostinės Literatų gatvėje: “O saulėtos mūsų jaunystės naktys!” Ji perteikia viso mūsų gyvenimo poeziją.”

Po pirmosios kelionės į Vilnių, kur turguje pardavė obuolius, dailininkas rašė: “Obuolius pardaviau greitai,/ pinigėlį gavau apvalų,/ nepažįstami skersgatvy atėmė,/ mokant už alų…”

Mokėjo žemę arti

A.Skačkausko tėvai turėjo ūkį ir sūnus jiems kiek įmanydamas padėjo. “Mokėjo ir žemę arti, ir kiaulei “auskarą” įverti, – juokėsi dailininko žmona. – Netolies gyveno toks intelektualas, kažko nepasiekęs ir grįžęs iš Maskvos. Jis turėjo daug knygų, tarp jų – ir Henri Perruchot apie prancūzų dailininkus. Algis vis eidavo su juo pasikalbėti. Pradėjo nuo tų knygų ir užsinorėjo tapyti”, – pasakojo A.Skačkausko žmona. Talentų jau mokykloje turėjęs į valias. Žmonai yra sakęs, kad mokyklą baigė tik todėl, jog mokėjo gražiai piešti, dainuoti, kurti eiles ir rašyti rašinius. “Matematika visiškai nesisekė. Mokytojai žavėjosi jo kūryba ir iš matematikos rašydavo ne dvejetus, bet trejetus. Matė jame literatą ar dailininką. Jis visą gyvenimą išliko dėkingas mokytojams, kurie jo nesužlugdė, leido baigti vidurinę”, – prisiminė R.Skačkauskienė. Algis jai sakydavo: “Pinigus suskaičiuoti moku, o daugiau man nieko nereikia.”

Daugiausia A.Skačkauskas gyvenęs iš kūrybos. Žmona nesutinka, kad šeimai reikėjo skursti, nors sunkių akimirkų būta. Ypač pirmaisiais nepriklausomybės metais, per blokadą, kai niekas nepirko jo darbų. Buvo nuėjęs dirbti ir į parduotuvę kroviku. Metus ten išbuvo. Net sunku buvo atkalbėti, kai gavo kvietimą dėstyti J.Stauskaitės vaikų ir jaunimo dailės mokykloje. Čia jis dirbo su suaugusiais, jam buvo labai įdomu. Jis tapydavo iš pažiūros nesunkiai, darbas atsirasdavo gana greitai. Tačiau sakydavo žmonai: “Tu nemanyk, kad man lengvai taposi. Kad žinotum, kaip aš naktimis kankinuos.”

Dailininko sūnūs nepasuko į dailę, nors vaikystėje ir tapė. Jaunėlis Jonas net baigė J.Vienožinskio dailės mokyklą. Jis pasirinko filosofiją, o vyresnysis Julius baigė Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą, turi diplomato rangą.

Mindaugas Klusas

Lietuvos žinios

Publikuota 2010-05-25 17:25 | 2010, Publikacijos

Rašyti komentarą.




Netaktiški komentarai bus ištrinti.


Šiandien pristatome

Petras Repšys. Piešiniai

2019 10 01-31

© 2011 vgmc | kontaktai