Ką sakote?!

Grybų kaimo vasaros plenero paroda galerijoje „Kairė–Dešinė“

Į dailininkų plenerus ir jų metu sukurtus darbus dažnai tenka žvelgti įtariai. Ir ne dėl asmeninių savybių ar išankstinio neigiamo nusiteikimo. Tikrovė tokia –­­ pleneruose, besimėgaujant marga ir greitai besikeičiančia kolegų draugija, geriamas vynas, alus etc., plepama, kepami kepsniai ir ne visuomet geri, dėmesio verti kūriniai… Todėl ir pažiūrėti šią vasarą Švenčionių rajone, Grybų kaime penktą kartą surengto vasaros plenero keliavau nusiteikusi panašiai. Nors – Eglės Vertelkaitės, Lidos Dubauskienės, Birutės Zokaitytės, kvietusių čia pasisvečiuoti, kūryba šio renginio įvaizdį gerokai kėlė.

Menininkus radau čia smagiai bendraujančius. Atrodė, kad kaimas – ne tiek kūrybinė dirbtuvė, kiek idėjų „perykla“. Iš čia jos parsivežamos namo, į dirbtuves, studijas, kur ir įgauna aiškesnį pavidalą, nebūtinai tiesiogiai susijusį su vietos, laiko ir kitomis objektyviomis aplinkybėmis. Grafikių, keramikių draugiją papildė ir muzikantai – sodyboje vyko „gyvos“ roko muzikos koncertai, įsikūrė tikra įrašų studija. Malonius pašnekesius prie gardaus kepsnių dūmelio buvo žadama materializuoti po pusmečio – žiemą… Jaukios menininkų gūžtos šeimininkai – vilniečiai Viktoras ir Danguolė Butkai.

Galerijos „Kairė–Dešinė“ trečiojo aukšto salėje šiuo metu veikianti plenero paroda nepanaši nei į jo dalyvių „atsiskaitymą“ už Grybuose praleistą laiką, nei į kaimiškos aplinkos dokumentavimą. Tai, lyginant su kai kuriais garsiais, senas tradicijas turinčiais plenerais, svarbi aplinkybė. Štai apie vieną tokį menininkų susibūrimą teko skaityti, jog vargšai jo dalyviai turi pavaizduoti net pastatus, kuriuose buvo apgyvendinti, ir ne šiaip sau, o „normaliai“ – realistiškai, atpažįstamai, tiksliai… Tiesa, Grybų kaimo plenero pradžia lyg ir susijusi su tam tikra duokle sodybos šeimininkams – menininkai tuomet originaliai ištapė trobesių sienas, langines; užtat vėliau jokiais ypatingais pageidavimais kūrėjų niekas nesaistė.

Nedidukė ekspozicija byloja ir tai, kad šis pleneras – kamerinis, o menininkai ir sodybos šeimininkai gerai vieni kitus pažįsta ir naujus dalyvius kviečia ne dėl skaičiaus, o vertindami jų kūrybą, ko gero, ir asmenines savybes. Tą pastebiu ne veltui –­ kai kuriose tradicinėse vasaros kūrybinėse stovyklose tarp būrio vidutinybių, žiba, pavyzdžiui, Stasio Eidrigevičiaus talentas… Ši simbiozė nėra sveika nei vieniems, nei kitiems. Man (galbūt ir kitiems) atrodo, kad nuo asmeniško, sava patirtimi ir intuicija paremto žinomų menininkų hierarchijos olimpo išskirtinis kūrėjas nužengė tiesiai į turgaus aikštę. Ir įsimaišė į rėksmingą, ne itin mandagią ir išprususią minią… O kitų darbai greta šiojo, lyg tyčia, atrodo dar kuklesni…

Pastebėjau ir tai, kad Grybų kaimo plenero menininkai nesigviešė ir į išskirtinį kokių nors tradicijų (kūrybos, stiliaus, istorinių etc.) puoselėtojų, perėmėjų vaidmenį. O tą taip mėgsta daugelis kitų lietuviškųjų pleneristų! Nesvarbu, kad plika akimi matyti išsivadėjusios, nenaujos idėjos, šlubuojanti plastinė kalba ir nuvalkiotos metaforos, „garbinga“ etiketė laikoma gero tono ženklu. Grybuose susirinkę menininkai neslėpė, kad šis susibūrimas gimė tarsi iš nieko, „tuščioje“ vietoje, užsimezgus malonioms pažintims, –­ dvasiškai artimiems žmonėms susitikus „laiku ir vietoje“… O tam tikros tradicijos, atpažįstami, etaloniniai dalykai rasis savaime, plenerams vykstant toliau (kitą vasarą kaime ketinama surengti konkrečia idėja pagrįstą susibūrimą, kviesti daugiau dalyvių). Arba – nesiras, ir tai nėra blogai. Beje, sekant minėtų plenerų pavyzdžiu, galima juokais šiems menininkams patarti vaizduoti grybus ir grybavimą! Taip ir veiksmo vieta būtų įamžinta, ir lietuviškosios tradicijos prisimintos… O kiek poteksčių, dviprasmybių, subtilių užuominų ir netikėtų dalykų čia galėtų atsiverti!

Parodoje eksponuojama plenero dalyvių grafika, keramika, fotografija, piešiniai. Dėl įvairių priežasčių čia įsidėmėjau šiuos darbus: šmaikščią Jūratės Neimantienės, Agnės Šemberaitės keramiką, monochromiškas, subtilias tonų ir nuotaikų variacijas Lidos Dubauskienės kūriniuose, Eglės Vertelkaitės ir dailininkės dukros Emilės grafiką, kovojančius vyrus Birutės Zokaitytės piešiniuose. Agnės Šemberaitės miniatiūriniai žvėriūkščiai – ilgaausiai kiškiai – kaukučiai tarsi tolima ir linksma aliuzija į kaimiškos aplinkos „anapusybę“, čia gyvenančias pasakiškas būtybes, namų dvasias. Dailininkės sukurtoje nepretenzingoje moters figūroje atpažįstame emancipuotos, elegantiškos miesto poniutės, atsidūrusios kaime, laikyseną. Ji pasitempusi, klausiamai palinkusi priekin; ilgą, žemę šluojantį apdarą papildo vietoj dailios kepuraitės ant galvos įsitaisiusi stambi žiurkė. Ši moteris nepriima jokios kritikos ir apsimeta esanti gerokai protingesnė arba kvailesnė, negu yra iš tikrųjų; dedasi negirdinti pastabų, o jos povyza tarsi įžūlokai klausia: „Ką sakote?“ Eglės Vertelkaitės ir Emilės kartu sukabinti miniatiūriniai grafikos lakštai nuteikė dvejopai; čia tarsi džiaugiamasi su šeima praleistomis kūrybingomis dienomis, tačiau kalbama ir apie rimtesnius dalykus: menininko statusą ir vaidmenį, racionaliu mąstymu grindžiamų ir intuityviai atrastų dalykų skirtumus, suaugusiojo ir vaiko pasaulius. Eksponuojamose fotografijose plenero dalyviai užfiksavo vieni kitus –­ tai socialinė renginio dimensija. Ji byloja, kad šiems menininkams draugija maloni ir reikalinga, kad tam tikri tarpusavio ryšiai, kolektyvinis idėjų generavimas ar tiesiog buvimas kartu gali maitinti kūrybą, tapti pozityviu veiksniu. Beje, parodos atidarymo vakarą sužinojome ir apie muzikinį plenero „derlių“ – koncertavo grupė „Mark“ ir pristatė kompaktinę plokštelę „Strangers“, „išnešiotą“ plenero Grybuose metu, taip pat – vokalistė Miglė Vilčiauskaitė – „Migloko“.

Taigi pleneras ir nedidelė jo metu sukurtų darbų ekspozicija pakeitė mano nuostatas apie panašius menininkų susibūrimus. Pasirodo, Lietuvoje vykstantys plenerai gana įvairūs – tiek geografijos, tiek idėjų požiūriu. Svarbu, kad juose būtų kuo mažiau dirbtinumo, skambių lozungų ir šūkių, pataikavimo rėmėjams ir kiek įmanoma daugiau nuoširdumo, noro ir laisvės kalbėti ką nori, pasirenkant sau svarbią išraišką ir formą.

Kristina Stančienė

Literatūra ir menas

Publikuota 2009-02-24 16:21 | 2009, Publikacijos

Rašyti komentarą.




Netaktiški komentarai bus ištrinti.


Šiandien pristatome

Petras Repšys. Piešiniai

2019 10 01-31

© 2011 vgmc | kontaktai