Jaunoji nacionalinės dailės klasikė

Giedrė Jankevičiūtė apie Marcės Katiliūtės 100-mečiui skirtą parodą „Svajojau meninę svajonę...“ / 7md.lt, 2012-03-30

Kovo 15 d. Vilniaus grafikos meno centre atidaryta dailininkės Marcės Katiliūtės 100-mečiui skirta paroda (kuratorės Jurga Minčinauskienė ir Kristina Kleponytė-Šemeškienė). Ekspozicija nedidelė, tačiau turininga: grafikos centro parodų salėje „+“ iškabinti linoraižiniai ir tapybos darbai iš Lietuvos dailės muziejaus ir Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių reprezentuoja Katiliūtės palikimo vertingiausią dalį, o elementoriaus iliustracijos (LDM) ir plakato „Saugokimės venerinių ligų“ (1934) reprodukcija primena, kad dalį laiko ir energijos dailininkei teko skirti taikomosios grafikos užsakymams. Katiliūtės asmenybę ir menines pažiūras padeda suvokti jos užrašų fragmentai, kuratorių parinkti iš archyvo, saugomo Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos rankraštyne.

Marcės Katiliūtės gimimo 100-metį minėsime balandžio pabaigoje: dailininkė gimė 1912 m. balandžio 24 d. Ivoškių kaime netoli Joniškio. Balandį sukaks ir kitos metinės – Katiliūtės tragiškos mirties 75-metis (dailininkė nusižudė 1937 m. balandžio 5 d. Kaune). Dvi datos įrėmino trumpą, bet nepaprastai intensyvų gyvenimą, kurį mums liudija dailės kūriniai, dienoraščiai, laiškai ir amžininkų neįvertintos menininkės legenda. „Ant apleistos paletos / Nenudžiūvę dažai. – / Kas žinojo, kad vietos / Tau tereiks tiek mažai? – // Būtų gal neišvarę / Alkanos ir basos. – / Būtų gal neuždarę / Kąsnio duonos sausos“, – apraudodama palūžusią kūrybos sesę eiliavo Salomėja Nėris 1937 metais, aitrindama Katiliūtės desperatiško žingsnio sukrėstų meno pasaulio žmonių gėlą ir gilindama bendros kaltės jausmą.

Niekada nesužinosime, kodėl jauna moteris ryžosi nutraukti savo, regis, sėkmingai besiklostantį gyvenimą (juk ištrūko iš atokumu nuo kultūros židinių ir nykia rutina slėgusios Palangos, gavo pastovias pajamas užtikrinantį darbą Vytauto Didžiojo Kultūros muziejuje), tačiau akivaizdu, kad šis nevilties gestas pavertė Katiliūtę simboline figūra. Jos tragedija leido amžininkams ypač aštriai kelti Lietuvos visuomenės abejingumo menui ir kultūrai apskritai problemą, šiame kontekste svarstyti vyraujantį menkinantį požiūrį į moterį menininkę, jos teises, kurių nepaisė ne vien kultūriškai neišprususi visuomenė, bet ir kolegos vyrai menininkai.

Dėsninga, kad pirmąją Katiliūtės kūrybos apžvalgą 1940 m. balandį Lietuvos dailininkų sąjungos patalpose Kaune surengė Lietuvos moterų dailininkių draugija, taip paviešindama visą jos kūrybinį palikimą (greta aukso fondui priskirtinų 1936 ir 1937 metų linoraižinių, kelių savarankiško meno kūrinio vertę turinčių tapybos pavyzdžių eksponuoti studijų metų grafikos ir tapybos kūriniai, piešiniai, taikomosios grafikos pavyzdžiai – iš viso per 500 darbų) ir primygtinai teigdama: Lietuvoje esama „didžių dailininkių“, ir galėtų rasti daugiau, jei visuomenė susiprastų, jog talentą reikia puoselėti, antraip jis neišsiskleis. Parodos sėkmę patvirtintų faktas, jog 11 kūrinių iš jos įsigijo Vytauto Didžiojo Kultūros muziejus (dabar Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus). Taip Katiliūtės linoraižiniai „Motina“, „Žadina“, „Bulves lupa“, „Autoportetas“, mylimos sesers Stasės atvaizdai ir kt. darbai buvo priskirti nacionalinės dailės klasikai. Jos savastimi lieka iki šiol.

Žinoma, šiandien vertindami Katiliūtės meninį palikimą nepamirštame, kad per trumpą kūrybinės karjeros laikotarpį dailininkė dar spėjo iliustruoti ir keturias knygutes vaikams (Vytauto Tamulaičio „Kiškelio užrašai“, Kazio Jakubėno „Riešutėliai“, Petro Cvirkos „Napalys bailys“, Antano Vaičiulaičio „Mūsų mažoji sesuo“), apipavidalino kun. Mykolo Vaitkaus sudarytą maldaknygę „Rožių lietus“ (1936), suprojektavo plakatų, subrandino ir pradėjo įgyvendinti ambicingą sumanymą iliustruoti Ievos Simonaitytės romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ (numatytų 20 iliustracijų ciklui priklauso plačiai žinomas linoraižinys „Urtė“). Parengiamieji piešiniai, eskizai, studentiški darbai mums leidžia pasekti Katiliūtės individualaus stiliaus brendimo istoriją, aprėpti jos meninės veiklos diapazoną, įvairiai svarstyti meninio talento klausimą. Labai įdomu atrasti, kad Katiliūtė, užrašuose reiškusi išskirtinę pagarbą Kajetonui Sklėriui (1876–1932), apraudojusi mylimo mokytojo netikėtą mirtį, studentiškuose kūriniuose žengė visai kitokiais, Sklėriaus meniniams principams svetimais keliais, tyrinėdama pokubistinės dailės formas, jų taikymo galimybes. Tiesa, modernizmo teorijos jos nedomino, tačiau tai, kad Katiliūtei nerūpėjo, kokiomis idėjomis aiškinama geometrine stilizacija pagrįsta vaizduosena, nė kiek nesumenkina jos studentiškų linoraižinių žavesio. Tarp šių darbų ypač išsiskiria Čiurlionio dailės muziejaus rinkinyje saugomos kompozicijos „Šv. Jonas Nepomukas“ ir „Senuko galva“ (abu – iki 1935), – jų originalus gal pamatysime jubiliejinėje dailės parodoje, kurią žadėjo surengti kauniečiai, šiuo pažadu grįsdami atsisakymą skolinti Katiliūtės kūrinius Vilniaus Grafikos meno centro parodai. Vis dėlto pakanka ir mūsų aptariamoje parodoje eksponuotų linoraižinių „Urtė“ ir „Stasės portretas“, kad būtų aišku: Katiliūtė iš tiesų buvo apdovanota neeiline išraiškos jėga, turėjo viską, kad taptų viena ryškiausių Lietuvos XX a. grafikos kūrėjų. Minėtieji darbai (jei jų nepakanka, prie šios grupės mintyse dar galima pridėti „Autoportreto“ atspaudą iš ČDM) liudija, kad jaunutės dailininkės ranka jau 1936 metais buvo tvirta ir pakankamai įgudusi, paklūstanti minčiai ir jausmui, kylantiems iš nuolatinės savistabos ir pasipriešinimo gyvenimo siunčiamiems išmėginimams įtampos.

Katiliūtės raižiniai, pradedant diplominiu darbu „Motina“ (1935), – besiformuojančiai Lietuvos grafikos mokyklai būdingi ekspresionistinės stilistikos kūriniai, žiūrovo atmintyje prikeliantys ir jos mylimos vokiečių ekspresionistės Käthes Kollwitz estampų vaizdus, ir Katiliūtės bendraamžių Chaimo Mejerio Fainšteino, Vytauto Jurkūno, Jono Kuzminskio grafikos pavyzdžius. Šios analogijos savo ruožtu skatintų klausti: kuo ypatinga, kuo išsiskiria Katiliūtės kūryba Lietuvos ekspresionistinės pakraipos grafikos kontekste? Klausimas iki šiol tebėra atviras ir būtų svarstytinas pasitelkus platų vietinių dailininkų ir vokiečių, rusų, belgų grafikos kontekstą. Ieškoti atsakymo padeda ir pati Katiliūtė, be kita ko, apie savo studentiškus darbus rašiusi: „[…] buvusios savijautos stovis atsispindi pirmutiniuose darbuose atliktuose mokykloj. Visi darbai be dinamikos, judesio, statiškose sukauptose pozose, bet su jausmu. Daryti stabai jaučia ir ką tai lyg galvoja (tą pajaus pažiūrėjęs į mano darbus).“

Paklusę dailininkės kvietimui pasižiūrėkime į 1936-aisiais, jau po studijų, sukurtą linoraižinį „Bulves lupa“ – madoniškos išvaizdos virtuvės kalinės, panirusios į svajones apie platesnį ir gilesnį pasaulį, atsiveriantį už jos mažojo gyvenimo, anoniminį portretą. Net, regis, visiškai banalią buitinę sceną vaizduojantis estampas – tarsi permatomas stiklo indas, sklidinai pripildytas lėtai knibždančių sunkių minčių, vilčių, kurioms greičiausiai nelemta išsipildyti, savistabos ir nerimo. Tas nerimas, įtampa kone apčiuopiami, jie veikia, įtraukia, nepaleidžia. Nenuostabu, kad bendraamžių (Augustinavičiaus, Jurkūno, Kuzminskio, net gaivališkojo Viktoro Petravičiaus) kūriniai greta Katiliūtės paskutiniųjų raižinių atrodo naivūs, kone paaugliški, žavi daugiau techniniu meistriškumu ir atpažįstamais būsimų brandžiųjų kūrinių bruožais. Katiliūtės kūryba iš tiesų kitokia: gilesnė, mąslesnė, brandesnė. Tai atpažino ir įvertino jos amžininkai, vertiname ir mes. Tačiau ši itin sukaupta savistaba, suteikusi dailininkės kūriniams išskirtinės jėgos, tapo sunkia našta jaunos moters psichikai. Katiliūtės užrašai patvirtina, kad visa esybe sau, savo kūrybai ir kūrinių herojams ji veržėsi sukurti, perfrazuojant Rainerį Maria Rilkę, „vienatvės ratą, kuriame meno daiktas leidžia savo dienas“. Kai kurios, regis, tik buitinę kasdienybę fiksuojančios dailininkės pastabos tiesiog slegia užsidarymo, atsiribojimo nuo kitų žmonių pastanga. „Šiai žiemai susitvarkiau laiką: 14 valandų dirbti, 7 val. miegoti, 3 valandos valymui ir kita kam. Vasarą mažiau dirbti, daugiau stebėti. Pasisemti kūrybai medžiagos. Į savo kūrybos kambarį žmonių neleisti, nes kur žmonės, ten reikia kaukės, reikia varžytis, o kūrybos kambaryje turi jaustis laisviausiai“, – yra užrašiusi Katiliūtė. Kitas įrašas ta pačia tema nedviprasmiškai liudija apie pavojingą artėjimą prie ribos, kurią peržengus nėra paprasta sugrįžti į realų tikrų žmonių pasaulį: „Dirbant reikia žiūrėti tik į dirbamą darbą. Uždengiau popieriumi langą, durys užrakintos, veidrodis uždengtas, aš visai galiu izoliuotis nuo aplinkumos ir pasinerti darbo laisvume.“

Į Lietuvos dailės istoriją Katiliūtė įrašyta kaip grafikė, nors ji pati yra ne kartą užsiminusi apie svajonę tapti tapytoja, nes, anot dailininkės, tik tapytojams lemta įminti didžiąsias kūrybos paslaptis. Tapybos kūriniuose atsiskleidžia kitokia Katiliūtė – ne likimo smūgių kamuojama liūdnosios Kolwitz sekėja, o siautulingos Van Gogho tapybos gerbėja, liejanti aistras ryškių kontrastingų spalvų kirčiais, provokuojanti žvilgsnį XX a. 4-ojo dešimtmečio lietuvių tapybai nepažįstamais deriniais. Pirmuosiuose tapybos kūriniuose ji mokiniškai sekė Van Gogho maniera, stropiai stengėsi perprasti, kaip jis kloja dažą, kaip derina spalvas, modeliuoja formą. Užrašuose apgailestavo: „Kaip gaila, kad man sąlygos neleidžia pamatyti nors vieną jo darbo originalą; tada aš tikrai pajusčiau jį. Jis man yra brangus, kaip mano tapybos mokytojas. Nors jo kūnas miręs, bet jis gyvas savo darbuose, ir aš iš jo mokausi. Jis man artimas savo vidiniu gyvenimu.“

Parodoje pristatomas neabejotinai vienas geriausių Katiliūtės tapybos kūrinių – vangogiškos stilistikos „Autoportretas“ iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus. Šį paveikslą galima laikyti originaliu savito meninio talento apsireiškimu, spalviniu intensyvumu, neturinčiu analogų XX a. pirmosios pusės Lietuvos tapyboje. Išskirtinai stipria psichologine įtaiga, perteikiančia intensyvų vidinį gyvenimą, Katiliūtės autoportretas yra vienas iš įspūdingiausių tarpukario tapybos kūrinių, vertas įrašyti į „didįjį nacionalinės dailės diskursą“.

Vilniaus Grafikos meno centro paroda, pristatanti svarbiausius Marcės Katiliūtės estampus, tapybą, supažindinanti su taikomojo pobūdžio grafikos pavyzdžiais ir dailininkės užrašų ištraukomis, nušviečiančiomis jos asmenybę bei kūrybos paskatas ir tikslus, padeda atpažinti brandų ir originalų talentą, suprasti, kodėl vos 25-erių metų menininkės vardas įrašytas greta kur kas ilgesnį gyvenimą nugyvenusių ir nepalyginti didesnį kūrybinį palikimą palikusių mūsų dailės klasikų vardų.

Užsisakykite naujienas

Užsisakykite naujienas

Palaukite...

Dėkojame, kad užsisakėte mūsų naujienas!