Grafika kaimynystėje

Justina Augustytė apie dvi latvių menininkų parodas / 7md.lt, 2012-12-14

Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“ iki gruodžio 15 d. veikia dvi grafikos parodos, pristatančios kaimyninės Latvijos menininkų kūrybą. Latvių dailininkai – nereti svečiai Lietuvoje vykstančiuose meno renginiuose, bet proga vienoje erdvėje pamatyti skirtingų kartų šalies kūrėjų darbus pasitaiko ne taip ir dažnai.

Kairėje salėje – vidurinės kartos latvių menininko, šiuolaikinės grafikos meistro Guntaro Sietiņio (g. 1962) estampų paroda „Charakteriai“, kuri suteikia galimybę patyrinėti retos mecotintos technikos galimybes.

Mecotinta – giliaspaudės grafikos technika, išrasta XVII a. viduryje Vokietijoje. Metalinės plokštės paviršiaus vietos, kur reikia tamsumos ar gelmės, specialiais įrankiais pašiaušiamos, sušiurkštinamos, o kur norima atspausti šviesesnes – gludinamos ir skutamos. Dėl galimybės kruopščiai perteikti tonų ir pustonių gradaciją mecotinta vadinama tapybiškiausia grafikos technika ir dažniausiai naudota tapybos darbams reprodukuoti. Ilgą laiką neatsikračiusi reprodukcinės technikos reputacijos, mecotinta buvo reabilituota XX a. tokių dailininkų kaip olandas M.C. Escheris (1898–1972), išpopuliarėjęs savo iliuzinėmis litografijomis, bet sukūręs ir nemažai mecotintų, ar japonas Yozo Hamaguchi (1909–2000). Nors praėjusiame amžiuje ši technika buvo atgaivinta ir 7-ajame dešimtmetyje išgyveno pakilimą, tradicine mecotinta užsiima labai nedaug dailininkų. Daug laiko, darbo ir kruopštumo reikalaujantis sudėtingas kūrybinis procesas padarė šią techniką elitinę, o ja kuriančius menininkus pasaulyje kone galima suskaičiuoti ant pirštų.

Guntaras Sietiņis mecotinta susidomėjo dar studijuodamas, 9-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Per porą dešimtmečių jis tapo pasaulyje pripažintu mecotintos meistru. Dailininkas ne tik kuria šia technika, bet ir yra vienas aktyviausių jos propaguotojų Latvijoje, kuruojantis mecotintos parodas ir kitaip prisidedantis prie jos populiarinimo.

Parodoje eksponuojami 2005–2012 m. sukurti G. Sietiņio estampai, atlikti mecotintos ir įvairiomis kitomis giliaspaudės technikomis – akvatinta, fotograviūra, ofortu, fotopolimero spauda. Raiškos atžvilgiu ekspozicija atrodo labai harmoninga: viena po kitos ant galerijos sienų rikiuojasi tamsios kompozicijos. Jų sandara lakoniška, net asketiška, dažniausiai simetriška, stabili. Vaizdas kuriamas tapybišką, subtilią toninę formų modeliuotę derinant su dekoratyviais grafiškais elementais. Apžvelgus platesnį G. Sietiņio kūrybos kontekstą ryškėja, kad dailininkas lieka ištikimas klasikinei – sodrių, gilių, minkštų, tarsi aksominių tonų – mecotintai. Nors ši technika dar vadinama „juodąja maniera“, kompozicijose juoda spalva dažnai sušildoma žalsvu, melsvu ar rusvu atspalviu. Ekspozicijoje atsiskleidžia ir technikos grožis, jos išraiškos galimybės, ir išgryninta meninė kalba bei susiformavęs, iki virtuoziškos meistrystės ištobulintas autoriaus braižas.

Turinio požiūriu paroda taip pat vientisa. Pagrindinis kompozicijų objektas – žvilgus rutulys – vienas dažniausiai menininko naudojamų motyvų. Rutulio, dažniausiai įkomponuoto kūrinio centre, paviršiuje atsispindi elementai, esantys aplink jį paveikslo erdvėje ar neva už jos ribų.

Atspindys, kaip priemonė pratęsti kūrinio erdvę, dailėje naudojamas dar nuo perspektyvos „užkariavimo“ laikų. Minėtini pavyzdžiai – chrestomatiniai Jano van Eycko „Arnolfinių portretas“ (1434), Diego Velázquezo „Meninos“ (1656), Édouard’o Manet „Folies Bergère“ baras“ (1882) ar to paties M.C. Escherio litografija „Ranka su atspindinčiu rutuliu“ (1935). Šiuose paveiksluose pavaizduotuose veidrodiniuose paviršiuose atsispindi aplinka ir veikėjai, esantys už vaizduojamos erdvės ribų. Taip atspindys tarsi padeda susidaryti visumos vaizdą, atkuria trūkstamas jos dalis, nuosekliai pratęsia kūrinio pasakojimą.
Tačiau G. Sietiņio estampuose šis nuoseklumas suardomas ir siekis atskleisti visumos vaizdą tampa apgaulinga iliuzija. Dailininko kompozicijose atspindžio samprata komplikuojasi, paneigiamas jo, kaip tikrovės atvaizdo, statusas. Deformuotas ir atvirkščias aplinkos vaizdas, pagal įprastus optikos dėsnius turintis atsispindėti išgaubtame veidrodiniame paviršiuje, jo darbuose dažnai yra „teisingas“, neiškreiptas išgaubimo, o aplinka – deformuota, atvirkščia. Taigi suabejojama, kas yra tikra: tai, ką matome rutulyje, ar tai, kas yra aplink jį? Kur yra tikrovė, o kur – jos atspindys? Anot prancūzų filosofo Maurice’o Merleau-Ponty, veidrodis yra universalios magijos įrankis, daiktus paverčiantis reginiais, o reginius – daiktais. Šis dvilypis, prieštaringas reginio ir daikto ryšys atsispindi G. Sietiņio kūriniuose. Daiktiškosios realybės ir efemeriško reginio santykiai čia sudėtingi, tarp jų atsiranda įtampa, nyksta, atrodytų, aiški perskyra tarp tikrovės ir iliuzijos. Estampuose vaizduojamų objektų fiziškumas, medžiagiškumas atrodo apčiuopiamas, išryškinama jų faktūra, masė, pabrėžiamas materialumas. Tačiau manipuliacijos objekto ir jo atvaizdo santykiais paneigia situacijos realumą.

Dailininko siūlomas žiūros taškas tarsi reikalauja atspindyje žmogaus (kaip, pavyzdžiui, Escherio ar van Eycko paveiksluose – dailininko) buvimo. Nors atspindimoje aplinkoje daug žmogiškos egzistencijos, kultūros pėdsakų (vaizduojami interjerai, išrašomi žodžiai, skaičių sekos, simboliai), žmogaus atvaizdo, jo žvilgsnio nėra. Vaizduojama aplinka be žmonių tampa nejaukiai tuščia siurrealistine vizija, kuriama neapibrėžta, nekonkreti, laikui ir fiziniams dėsniams nepavaldi erdvė, kurios elementai tarsi būna patys sau.

Dešinėje galerijos salėje – jaunųjų Latvijos grafikų paroda „Keisti kaimynai“. Joje eksponuojami dvylikos menininkų darbai, sukurti 2007–2012 metais. Tai nedidelė, bet puikiai „sustyguota“ apžvalginė ekspozicija, kurioje koncentruotai pristatomi kūriniai, supažindinantys su aktualiausiomis jaunųjų latvių grafikų tendencijomis, paskutinių metų meniniais ieškojimais.

Parodos kuratorė Ausma Šmite atrinko stilistiškai labai įvairių kūrinių, atstovaujančių įvairioms šiuolaikinės grafikos kryptims. Pristatomos kone visos įmanomos grafikos formos: nuo tradicinio piešinio ar estampo iki objekto. Eksponuojama ir dailininko knyga – gana reta meno forma Lietuvoje – bei jai struktūra artimi Elīnos Brasliņos eskizų-komiksų albumai. Į akis taip pat krenta grafikos technikų įvairovė. Pasitelkiamos ir klasikinės, įprastos – piešinio, šilkografijos, linoraižinio, monotipijos, litografijos, – ir retesnės, nedažnai matomos grafikos parodose Paulio Liepos naudojamos kartono raižinio, kolagrafijos (spaudos forma sukuriama ant pagrindo klijuojant įvairias medžiagas ir daiktus) technikos. Jos dažnai įvairiai ir netikėtai derinamos, ieškoma naujų plastinių galimybių. Dažnai juntamas noras oponuoti tradicinei meninei raiškai klasikines technikas derinant su trivialiais siužeto motyvais.
Pažymėtinas jaunųjų Latvijos menininkų dėmesys grafikos kūrinio pagrindui. Tradicinį įrėmintą popieriaus lapą pakeičia lankstiniai (Reinio Eglīčio tradicine japoniška technika išlankstyti lakštai), naujas ar naudotas kartonas (Paulio Liepos, Baibos Kalniņos kūriniai), prekių pakuotės (Zane Putniņos atspaudai ant moteriškų pėdkelnių pakuotės). Netradicinis pagrindas tampa vertinga ir svarbia meno kūrinio dalimi, ne tik tabula rasa atspaustam ar nupieštam meniniam vaizdui. Jis atveria erdvę formos eksperimentams ir kartu praplečia kūrinio naratyvą sava istorija.

Turinio atžvilgiu parodoje eksponuojami darbai labai įvairūs, tačiau kone visi menininkai įkvėpimo ieško kasdienybėje. Jų darbuose aptinkami populiariosios kultūros ženklai, šūkiai, nuorodos į istoriją ir aktualijas, šiuolaikinės visuomenės, jos vartotojiškumo, lyčių politikos kritika. Kūriniai aktyviai bendrauja su žiūrovu, pateikdami jam lengvai atpažįstamus objektus ir simbolius, įtaigiai ir atvirai perduoda žinią.

Parodos pavadinimas „Keisti kaimynai“, anot kuratorės, nurodo į marginalią menininko laikyseną visuomenėje ir ironizuoja dažnai keistus, kartais komplikuotus, kiek įtemptus santykius tarp kaimyninių valstybių. Tad lyg ir natūraliai norisi kaimyniškai pasivaržyti ir palyginti jaunųjų Latvijos ir Lietuvos grafikų kūrybą. Nors lietuvių grafikoje taip pat matomas siekis peržengti atspaudo popieriaus lakšte ribas, artėti prie erdvinio kūrinio, objekto formos, latvių menininkai lenkia lietuvius drąsesniais plastikos eksperimentais. Jaunųjų Lietuvos grafikų kūryboje pastebimas ir tvirtesnis prisirišimas prie klasikinių grafikos technikų, tradicionalistiškas, konservatyvesnis požiūris į jas.

Šios dvi Vilniaus grafikos meno centro parodos, regis, labai skirtingos, bet tarsi bendrauja tarpusavyje. Jaunųjų paroda lyg ir pratęsia ar papildo G. Sietiņio ekspoziciją kontrasto principu. Sugretinus abi parodas, iškyla meno kūrinio sampratos ir funkcijos klausimai. G. Sietiņis deklaruoja kūrinio, kaip estetinės ir filosofinės kontempliacijos objekto, sampratą. Jo estampai – sukaupti, į save sutelkti vizualinio pasigėrėjimo, apmąstymo, meditacijos objektai. Jaunųjų menininkų darbai teigia jau nūdienišką meno, kaip politinio, socialinio komentaro, idėją, pabrėžia jo kontekstualumą, sąsajas su aktualijomis, provokuojantį ir diskusijas skatinantį pobūdį. Taigi parodos ne tik pristato Latvijos šiuolaikinio grafikos meno sceną, suteikia progą palyginti čia ir ten vykstančius meninius procesus, bet ir inspiruoja platesnius pamąstymus apie kūrybą, meno sampratos ir menininko pozicijos kaitą.

Užsisakykite naujienas

Užsisakykite naujienas

Palaukite...

Dėkojame, kad užsisakėte mūsų naujienas!