Dvina Silo Art Complex“: vieta iškalbinga

Dvina Silo kompleksas – tai buvusi sovietų raketų bazė Plokštinėje, Plateliuose, Žemaitijos nacionaliniame parke. Tai buvo pirmoji kovinė Tarybų Sąjungos Dvina tipo požeminė balistinių raketų bazė, sudaryta iš 4 gelžbetoninių raketų paleidimo įrenginių – virš žemės iškilusiais kupolais dengiamų šachtų ir patalpų, kuriose sumontuota valdymo, paleidimo įranga bei elektros generatoriai. Bazę nuo 1960 iki 1962 metų statė 10 tūkst. kareivių, daugiausia estų. Požeminėje jos dalyje įrengti tamsūs, siauri perėjimai, nedidelės patalpos su masyviomis geležinėmis durimis. Antžeminę raketų paleidimo aikštelę juosė spygliuotos vielos, signalizacijos, aukštos įtampos elektros linijų apsauginės juostos. 1978 m. JAV žvalgybos tarnyboms sužinojus apie bazę, ji buvo apleista. Nuo 1995 m. buvusioje bazėje veikia Militarizmo muziejus.

Komplekso teritorijoje buvo pastatyti namai kareiviams, ūkiniai pastatai, kur likvidavus bazę vasaromis ilsėjosi vaikai, nukentėję nuo Černobylio katastrofos.

Tarptautinis menininkų kolektyvas Local to Local šioje vietoje surengė projektą Dvina Silo Art Complex. Inspiruojama vietos, istorijos, laikydamasi savo postuluojamų kūrybinės veiklos principų, grupė kuria geografinėje/kultūrinėje periferijoje, vengdama prestižinių ekspozicinių erdvių, remiasi site specific (liet. – įvietintas) meno strategijomis. Local to Local savo projektuose bendradarbiauja su įvairiais kviestiniais vietos bei užsienio menininkais.

Tai – bendro pobūdžio informacija, kuri mane sudomino ir paskatino važiuoti į ekskursiją į Plokštinę spalio 2-ąją. Pripažinsiu, važiavau labiau dėl vietos, nei meno. Tačiau apie projektą Dvina Silo Art Complex papasakoti reikia, užteks ignoruoti nykų meną, nes jo kūrėjai tuoj pabėgs iš nusikaltimo vietos, taip ir nesupratę, kad nusikaltimo būta. Na, o į vietą – Plokštinės buvusią raketų bazę – kaip unikalų palikimą ir istoriją dėmesys jau atkreiptas.

Plokštinės raketų bazės krateris, kur buvo laikomos raketos. Šiuo metu visa paleidimo aikštelė yra renovuojama, ir kitąmet ją bus galima laisvai apžiūrėti.

Savo pasakojimą/interpretaciją suskirstysiu į dvi dalis – linksmąją ir graudžiąją. Į linksmąją dalį įeina tie keli kūriniai ir įvykiai, kuriuos vertinu palankiai, todėl man džiugu, kad tokių būta (o gal tik prisigalvota). Nepaisant to, linksmojoje dalyje aprašomi tikri bei netikri įvykiai nebūtinai yra linksmi.

Analogiškas graudžiosios dalies likimas. Kai kuriais atvejais apie tokį meną galima nekalbėti išvis, bet, kaip ir minėjau, ignoravimas nieko neduos. Vėlgi ne visi šioje dalyje atsidūrę kūriniai yra visiškai nykūs ir neįdomūs. Tačiau jie kelia graudulį – vienokį ar kitokį.

Linksmoji dalis: R vadinasi raketa

Kristoferis ir Ralfas Praeris iš R. Bradbury apysakos „R – vadinasi raketa“ iš tiesų gyveno ne Floridos miestelyje, o Platelių apylinkėse, gal net Plungėje. Ir šeštadieniais jie važiuodavo į Plokštinę, buvusią raketų bazę… arba ne. Kristoferis ir Ralfas Praeris poilsiaudavo vaikų stovykloje Plokštinėje kartu su kitais vaikais, nukentėjusiais nuo Černobylio katastrofos. Visi jie žinojo ar bent girdėjo apie kažkur paslėptą raketą, kiekvieną vasarą raketa būdavo apipinama naujomis istorijomis ir legendomis, esą per žiemą ji buvo išskridusi iš bazės, siųsta į Australiją, Ameriką, o kartais net ir už Žemės ribų… Į Mėnulį.

Raketa buvo paslėpta ūkiniame pastate, buvusiose kareivinių arklidėse. Spalio antrą dieną pati ją mačiau. Dvino Sila Art Complex ją sukūrė menininkų grupė JAK (kurią sudaro trys Local to Local nariai – Kęstutis Svirnelis, Markus Ambachas (Vokietija), Andreas Geisselhardtas (Vokietija). Originalaus dydžio lazerinių projekcijų trimatė instaliacija R12 pagal Sovietų Sąjungos raketų bazėje laikytų (niekada nepanaudotų) raketų modelį. Tiesa, šios raketos anaiptol nebuvo keleivinės ar skirtos skraidinti kosmonautus į tolimas žvaigždes. R12 buvo vidutinio nuotolio (~2000 km) 2,570 m/s greičio raketos. Priklausomai nuo politinės situacijos, jos galėjo būti nutaikomos į Ispaniją, D. Britaniją, Norvegiją, Turkiją, Vakarų Vokietiją. O už darbą įgyvendinant šios raketos projektą, 1959 m. buvo gautas Lenino ordinas.

Tačiau vaikams tai buvo nė motais.
Į Mėnulį paleista,
Greit nuskriejo raketa,
Ji pakilo virš kalnų,
Debesėlių mėlynų.

***

Tarp žvaigždelių nepaklydo,
Į Mėnulį ji nuskrido.
Ir Mėnulyje laisva
Plazda mūsų vėliava!

Eilėraštukas užklijuotas ant lango – dalis Justinos Nekrašaitės ir Akvilės Kalinaitės darbo „Vaikas ir raketa, atominis ginklas ar sprogimas vis tiek yra vaikas ir šaltasis karas“. Ši instaliacija pynėsi kartu su kita – „Kontaktas“ – apie kareivių komunikaciją su už tvoros likusiu pasauliu ir cenzūrą, tuščias žinutes balto voko pavidalu. Visi trys instaliuoti kambariai buvo pastate, kuriame iš pradžių gyveno kareiviai, paskui – vaikai. Kareiviškų žingsnių ir sūpuoklių garsais bandyta vienoje dabartinėje vietoje pajusti dvi anksčiau buvusias.

Sovietų valdžia vaikus apgyvendino buvusiose kareivių gyvenvietėse, davė čiužinius, dviaukštes lovas, pastatė daug sūpuoklių… Jie žaisdavo kareivius ir ateivius, grybaudavo… Anuomet paminklas pasiklydusiam grybautojui dar nebuvo paminklas. Jis toks pat žalias ir gražus stovėjo miške ir visi černobyliukai, išėję miškan, nuėję per toli, jį sutikdavo.

Paminklas „Pasiklydusiam grybautojui“, sukurtas Juozo Laivio (nupieštas jo mažamečio sūnaus), stovi šalikelėje, prie medžio Dvina Silo Art Complex. Šis objektas bene vienintelis visame meno komplekse sukurtas ne iš vietinių medžiagų. Vienaip ar kitaip, fiziškai ar morališkai, istoriškai ar asmeniškai, vizualiai, verbaliai, garsiškai, – Local to Local projekto menininkai naudojosi medžiaga, kurią suteikė vieta – Plokštinės buvusi raketų bazė. J. Laivys tokia medžiaga nepasinaudojo, ir tai jį stipriai išskyrė iš minios (projekte dalyvavusių 16 menininkų). Tuo metu, kol visi gilinosi kaip įvietinti meną netradicinėje periferinėje erdvėje, J. Laivys sukūrė monumentą pasiklydusiam grybautojui. Ryškiai žalią.

Kažkur kažkokiame interneto tekste J. Laivys teigia: „Visos melo apraiškų formos privalo būti ignoruojamos.“ Jeigu vietinio konteksto nenaudojimą laikysime ignoravimu, tuomet tas visas įvietinto meno forma išsiliejantis kontekstas – melas. Nesąmoningas ir nykus menininkų melas. Masinis meno kūrimas toje pačioje vietoje, programiškai ieškant naujų žiūros taškų, kūrybinių inspiracijų ir kitokių medžiagų, viena vertus, kelia įtarimą. Iš Local to Local dokumentinės parodos matome, kad jiems labai smagu kartu leisti laiką, kurti meną, suliejant šiuos du veiksmus į viena. Kita vertus, grupavimasis yra vienas iš patikrintų būdų menininkams išsikovoti prisipažinimą, taip darė siurrealistai, dadaistai, abstraktūs ekspresionistai – vienijosi ir demonstravo savo vienybę.

Dar tam pačiame tekste J. Laivys teigia: „Savo darbais nesistengiu nieko pažeminti ar įskaudinti, siūlau tik džiaugtis gebėjimu pastebėti ir atlikti atitinkamus pokyčius.“ Todėl mano išplėtotas menininko sukurto objekto idėjų ir reikšmių laukas greičiausiai nesutampa su menininko intencijomis. Tačiau tai neturėtų kelti liūdesio ar graudulio. Mene taip dažnai būna.

Graudžioji dalis

Parodos Dvina Silo Art Complex atidarymo metu menininkas papjovė gaidį. Toks performansas. Sergejus Balandinas, atvykęs iš Rusijos, prieš egzekuciją pasakojo senovės graikų mitą apie Minotauro atsiradimą, ir pasakė, kad performanso pavadinimas Labirintas. Tada atsinešė gražų juodą gaidelį, ilgai susikaupęs laikė jį rankose, laikydamas paukštį už kojų apsuko keletą plačių ratų ranka, padėjo gaidį ant kelmo, paėmė kirvį, smogė, matyt, nestipriai, gaidys pabėgo į kitą kambarį (kažkodėl performansas vyko viduje, kambaryje, aptaškytame raudonu skysčiu, ant sienos prilipintais keliais piešinukais, jame dar stovėjo spinta, į kurią nebuvo įleistas performansą stebėti norėjęs, bet išsitepti nelinkęs žiūrovas). Taigi, Balandinas parsinešė gaidį, vėl jį užsupo, smogė kirviu dar kartą, pamaigė, paukštis ir vėl nušoko nuo kelmo ir, nepakeldamas galvos liko kankintis ant grindų. Balandinas liko stovėti kaip įbestas, rimtu, panašiu į susikrimtusio žmogaus veidu, nieko taip ir nenustebinęs. Nebuvo tiek kraujo, kiek tikėtasi. Žiūrovai išsiskirstė ir nuėjo valgyti kareiviškos košės.

Nuogirda: esą prieš pasirodymą menininkas nuogąstavo, kad jo performanso idėja banali. Ir jūs buvote visiškai teisus! Maža to, kad banali, ji čia visiškai nereikalinga, beprasmiška, nemotyvuota ir rusiškai vulgari. Pasidomėkite kontekstu, gerbiamasis, mene nekaltų gyvūnų kraujas mūsų nebegąsdina.

Beje, gaidį (du gaidžius, su vienu Balandinas ryte treniravosi) parūpino A. Kviliūnas, kurio videodarbas, rodytas parodoje, taip pat graudus, tik kitaip. Menininkas, atvažiavęs į Plungę, autobusų stotyje sutiko žmogų. Išsipasakojus paaiškėjo, kad vyras vogė metalą iš raketų bazės. Kaip žinoma, po to, kai Sovietų armijos kariai pasitraukė, raketų bazė buvo išplėšta. O pirmosiomis savaitėmis net raketinis kuras nebuvo išgaravęs. Mažai kas iš pasipelnyti norėjusiųjų liko gyvas, o A. Kviliūno pašnekovas serga leukemija. Neikit, ten mirtis, perspėja jis. Videodarbe – įtaigus pokalbis su vyru ir tam tikras A. Kviliūno tapatinimasis su juo. Menininko darbas sukelia tam tikrą gailestį ir graudulį, tačiau ne ironišką ir ne piktą.

Be viso to, ką matote šioje nuotraukoje, nieko ir nėra: sujungtos kareiviškos lovos, einančios nuo lubų, apačioje besibaigiančios kažkuo, apvyniotu Maximos maišeliais. Ką jūs norite tuo pasakyti, menininkai? Ar tiesiog banaliomis išraiškos priemonėmis, žaisdami įgrisusiais kapitalizmo simboliais, priminti tada ir dabar skirtumą? Gretimoje patalpoje rodomas videodarbas, kuriame riedutininkai tiesiog važinėja po buvusią raketų bazę. Nekonceptualizuojantis ir savo minčių aiškiai žodžiais nemokantis išreikšti menininkas negali vadintis šiuolaikiniu. Šiuo atveju žiūrovas lieka nesupratęs pagrindinių aspektų – kūrybinio motyvo, meno kūrinio nešamos žinutės.

Teksto pabaigti tokia gaida nesinori, bet reikia. Menininkų kolektyvo Local to Local paroda Dvina Silo Art Complex nieko nauja nepasakė. Šiuo atveju net magiškasis žodžių derinys, esą viskas čia Site-Specific (įvietinta), neišgelbėjo. Vieta iškalbinga, o menininkams jos savitumą atskleisti sekėsi prastai. Pavieniai kūriniai, tokie kaip raketa R-12 arba paminklas „Pasiklydusiam grybautojui“ ir lieka pavieniai. Ir tai mano smegenys juos įvelka į istoriją ir kontekstą, o parodoje dar šią savaitę apsilankysiantys žiūrovai liks daug ko nesupratę. Gaila, nebegausite net kareiviškos košės.

Monika Lipšic

bernardinai.lt

Publikuota 2010-10-12 13:45 | 2010, Publikacijos

Rašyti komentarą.




Netaktiški komentarai bus ištrinti.


Šiuo metu

Antanas Kazakauskas: viskas užprogramuota

2021 09 30–11 13

Šiandien pristatome

Petras Repšys. Piešiniai

2019 10 01-31

© 2011 vgmc | kontaktai