Atviras Laisvydės Šalčiūtės intymumas

Kultūroje beveik nuo pat jos ištakų susidarė dvilypis kūrėjo įvaizdis: menininkas buvo laikomas apsėstu, galbūt net bepročiu, ir kartu buvo manoma, kad jis yra apdovanotas įžvalgumu, išmintimi, kuri toli gražu nėra būdinga visiems žmonėms.

Žymus psichoanalitikas Henry Lowenfeldas, remdamasis Sigmundo Freudo Dostojevskiu ir tėvažudyste, iškelia biseksualumą kaip menininkus apskritai charakterizuojantį bruožą. Pabrėžtas biseksualumas, komplikacijos sprendžiant Edipo kompleksą sustiprina jausmų dvilypumą ir kaltės jausmą, o tai sukelia vidinius prieštaravimus, vedančius prie neurozių. Neurozės savo ruožtu yra neatskiriama kūrybos dalis. S. Freudo, Leonardo da Vinci, Isidoro Isaako Sadgerio, Ernsto Kriso darbuose ir vokiečių romantikų judėjime matome daugybę biseksualumo apraiškų – biseksualumas čia tapatinamas su išaugusiu kūrybiniu potencialu.

Laisvydės Šalčiūtės „Giesmių giesmės“ interpretaciją (paroda „Intymumas“, lapkritį eksponuota galerijoje „Kairė–Dešinė“) sudaro dviejų moterų meilės istorija. Tai nėra atsitiktinis pasirinkimas. Kaip teigia pati autorė, „homofobija kenkia tradicinei šeimai, kenkia vaikams, nes ji skleidžia neapykantą, žmonių žeminimą. Visų žmonių teisės turi būti lygios, nesvarbu, ar jie vegetarai, ar baltaodžiai, ar tamsiaodžiai, heteroseksualūs ar homoseksualūs, seni ar jauni…“ Drąsus bandymas perfrazuoti biblinę temą homoseksualios meilės įvaizdžiais siejasi ir su menininko „traumatofilija“ (Henry Lowenfeld) – vis atsikartojančia trauma, kuri gali būti nulemta pabrėžto biseksualumo. Kyla ir identifikacijos problema – kaip gali menininkė perteikti gana komplikuotą temą, jei nepasitelkia savo patyrimo, tegu ir platoniško? Kaip teigia ji pati, „meilė, intymumas neturi lyties – tai universalus jausmas“. Laisvydė Šalčiūtė projektuoja savo ego į savo kūrinius, tai yra projektuoja vidinį patyrimą į įsivaizduojamą išorinį pasaulį. Tikrasis išorinis pasaulis taip pat patiriamas identifikacijos būdu. Puikus to pavyzdys yra Friedricho Schillerio laiškas: „Visi mūsų fantazijos pagimdyti padarai, kaip galiausiai išaiškėja, yra ne kas kitas, o mes patys. Bet kas yra draugystė ar platoniška meilė, jei ne siekiamas apsikeitimas egzistencijomis? Ar savęs kontempliacija kitame veidrodyje?.. Amžinas vidinis troškimas įsilieti, tapti savo artimo būties dalimi, suryti jį, apglėbti jį, meilėje.“ Šitokia meilės apoteozė, pilna ir religinės simbolikos, kaip nuoroda į išaukštintą jausmą, siejasi su ispaniškąja tradicija ir šventų paveikslėlių stilistika pasitelkiant ultramodernius motyvus. Toks archetipinių ir modernių įvaizdžių komponavimas sukuria naują, egzaltuotą, originalią realybę.

L. Šalčiūtės fotografijų cikle „Kūno apieškojimas“ egzistenciniai tekstai, sudėlioti iš žmogaus plaukų, nurodo, jog konfliktas ir įtampa gyvenime niekada negali būti visiškai nukenksminta; jie atspindi neatsiejamą, įgimtą frustraciją. Ši frustracija yra meninės fantazijos šaltinis, stumiantis išsižadėti iliuzijas griaunančios realybės ir susikurti pasaulį, kur savo vaizduotėje galima įgyvendinti troškimus. Tačiau vien fantazija nepatenkina, jaučiamas troškimas suteikti formą, „pagimdyti“ kūrinį. Kaip rašė Thomas Mannas: „Visa, kas formuojama, kuriama, produkuojama, yra skausmas, kova ir gimdymo sąrėmiai.“ Kūrinio gimimas suteikia laikiną satisfakciją ir išsklaido įtampą, tačiau „Kūno apieškojimuose“ nerimas ir įtaigi įtampa sukuriama grėsmingais užrašais ant kūno. Nukryžiavimas plaukų sruogomis ant meilės (Dievas yra meilė) stulpo siejasi ir su šv. Agnės plaukais, paslepiančiais kūną nuo nedorovingų akių, kur kraujas teka plaukų pavidalu. Tikroje traumatinėje neurozėje stimuliuojanti gynyba sukeliama išorinės traumos. Bandymas ją nukenksminti („Aš nekenčiu tavęs“) tęsiasi, bet pati trauma išlieka asmenine patirtimi. Šiuo atveju – ir tai, panašu, būdinga meniniam jautrumui – trauma patiriama vis iš naujo. Kol jausmai, sukėlę traumą, yra aktyvūs, ši atsikartoja kaip vis išaugantys plaukai-tekstai. Menininkės kūrybos artumas nesąmoningoms psichikos charakteristikoms priartina ją ir prie sferos, kurioje vyrauja archajiniai impulsai. Stiprios instinktyvios nuotaikos niekada nėra visiškai suvaldomos ir suteikia netgi trivialiems patyrimams („Aš tave myliu“) ypatingą įtaigą. Įtaigiai pripažįstamas ir narcisizmas kaip būtina meninės kūrybos sąlyga.

Instaliacija „Nepakankama nekaltybė“, pilna nėriniuotos tekstilės, taip pat perteikia traumuojančią realybę. Šioje menininkės identifikacijoje išlaikomas magijos elementas – toks ryškus kaip vaikų žaidimuose. Polinkis identifikuotis yra esminis magiško pasaulio bruožas. Menininkė, veikiama žaidimo (kaltės?) magijos, sugeba sužavėti, ir žiūrovai yra įtraukiami į instaliacijos keliamus lyčių stereotipų apmąstymus.

„Tiesos“ ir „neurozės“ priešprieša išties yra dviejų mitų priešprieša – menininko kaip filosofo ir kaip mesianiško bepročio. Pasak Williamo Phillipso, tai yra tradicinė perskyra, garbinta F. Nietzsche’s, tarp apoloniškojo ir dionisiškojo meno pradų: tarp Apolono, šviesos, poezijos ir pranašysčių dievo, simbolizavusio savikontrolę, ramybę, ir Dioniso, reprezentavusio linksmybes bei paslaptį ir priartinusio meną prie barbarybės ir patologijos ribos. Mūsų laikais skirtumas tarp jų lėtai nyksta. Laisvydė Šalčiūtė puikiai žaidžia abiejų mitų ribose, su įtampa ir humoru interpretuodama pasirinktas temas, savo kūryboje atskleisdama tiek apoloniškojo, tiek dionisiškojo pradų tendencijas.

Eglė Dean

Literatūra ir menas

Publikuota 2010-12-07 14:07 | 2010, Publikacijos

Rašyti komentarą.




Netaktiški komentarai bus ištrinti.


Šiandien pristatome

Petras Repšys. Piešiniai

2019 10 01-31

© 2011 vgmc | kontaktai