Asmeninės patirties statyba

Interviu su tapytoja Kunigunda Dineikaite

KUNIGUNDA DINEIKAITĖ – jaunoji menininkė, kurios tapyba intriguoja savitu požiūriu į kūrybos procesą. Gegužės mėnesį jos trijų paveikslų ekspozicija pristatyta Vilniaus dailės galerijoje „Kairė-Dešinė“. Šia proga K. Dineikaitę kalbina dailėtyrininkė RITA MIKUČIONYTĖ.

Paprastai daugelį vertybinių nuostatų formuoja šeimos aplinka. Kaip vertintum artimųjų įtaką savo kūrybai?

Nemėgstu kalbėti apie šeimą. Suprantama, artimųjų įtaka man yra didelė ir svarbi. Aplinka apskritai veikia: stebi pasaulį, matai procesus, žmones, klausaisi… Mano šeima suformavo stiprią vertybių sistemą – suvokiu, kas yra gėris ir blogis, pasaulis, kuriam esu atvira, vis dar mane stebina. Ilgai tikėjau pasakomis, mamos sukurtomis legendomis, kad paukščių lizdai yra laumių šluotos… Užaugau aplinkoje, kurioje buvo daug kūrybos ir laisvės. Važiuodami automobiliu į pajūrį dainuodavome, prie laužo klausydavausi poetų ir aktorių: šie kūrybingi, gražūs, paslaptingi žmonės atrodė tarsi iš kito pasaulio. Aplink nemačiau alkoholio, smurto. Apie tai sužinojau, kai pradėjau skaityti laikraščius…

Ar esi tiek stipri, kad gali atsirinkti, ko Tau reikia?

Dažnai, kai būnu viena, leidžiuosi nuo Subačiaus kalno ar vaikštau miške –­ priešais akis iškyla artimųjų ir draugų veidai: vaizdai, spalvos, formos, kvapai… Esu jautri visoms įtakoms. Kaip kempinė sugeriu emocijas, skaitytas knygas ir matytus paveikslus, filmus. Vėliau sunku susivokti, kas yra kas – o koks esi tu? Galbūt man dar trūksta savęs pačios pajautos. Dabar stengiuosi atsiriboti nuo įvairių įtakų, taip pat ir nuo šeimos. Tai yra savotiška gynyba. Mėgstu būti viena ir žinoti, kad mano artimieji yra šalia. Dažnai pati nesuprantu, kada gyvenu savo gyvenimą. Būna, kad išgyvenu tai, kas iš esmės man nepriklauso. Tačiau tas įsijautimas yra toks tikras ir galingas, jog kartais atrodau kaip melagė: skirtingus įvykius suklijuoju į vieną, juos perfrazuoju, įtikiu išgalvotais faktais, įsijaučiu… Man gyvenimas yra kaip scena. Kuriu įvykius, dramas ir jas vaidinu. Tai vadinčiau asmeninės patirties statyba.

Kūrybą lemia asmeninė patirtis. Esu sukūrusi keletą darbų apie reanimaciją ir laiką, skirtų tėčiui. Gyvenimo faktai, įsispaudę giliai, veikia kaip naujos asociacijos bei metaforos, kitokios formos. Mano darbai dažnai šneka apie patyrimą ir atmintį. Tapau sluoksniais – vieną sluoksnį skiriu vienam žmogui, kitą – kitam, arba –­ skirtingiems jausmams, vietoms.

Baigei tapybą Vilniaus dailės akademijoje ir Sasekso universitete (Didžioji Britanija). Ką Tau davė vienos ir kitos studijos?

Daug davė – kitokią sistemų ir savęs, kaip besiugdančio žmogaus, vertės suvokimą! Anglijoje pasijutau žmogumi, kuris geba mąstyti ir gali būti nepriklausomas nuo savo šaknų. Pajutau, kaip lengva kurti, kai nereikia galvoti apie buitį ir drobės kainą… Sasekso universitete galėjau būti savimi, nes niekas nežinojo terpės, iš kurios atėjau, nežinojo, kas yra mano tėvai ar seneliai… Iš Lietuvos išvažiavau, nes norėjau ištrūkti iš depresyvios aplinkos ten, kur žmonės neserga politinėmis beprotybėmis, niekas nelinksniuoja tavo tėvų pavardžių, kur gali būti pats savimi, nes niekas tavęs nepažįsta ir neturi išankstinės nuomonės, kas esi ir ką sugebi.

Man reikėjo laisvės, kurioje galėčiau identifikuoti save. O ir mokslo kokybės nesulyginsi! Po studijų VDA buvo sunku iš naujo suvokti, kad gražus paveikslas irgi yra gerai. Nesuprantu, kam reikia tiražuoti brutalumą, pyktį, nepasitenkinimą, kam reikia gėdyti ir keikti jaunas studentes, nes tik žmoniški santykiai yra visaverčiai. Anglijoje man buvo nuostabu, kad dėstytojai su studentais gali bendrauti be keiksmažodžių, gėrimo… Viskas civilizuota, paprasta ir teisinga. Asmeniniai pokalbiai studijose su dėstytojais užtrukdavo valandų valandas – svarbu suvokti kiekvieną studentą, suprasti individualią kalbą. Manau, dėl to mūsų nedeformavo, o pastūmėjo eiti vienokia ar kitokia linkme… Dėstytojai privalo būti geri psichologai ir suvokti kiekvieno studento ypatingumą ir išskirtinumą. Tai didžiulė atsakomybė – nesulaužyti jauno žmogaus, o jį praturtinti ir jam padėti.

Abejos studijos daug davė. Be studijų VDA, nebūčiau gerai pasirodžiusi Anglijoje. Be Anglijos nebūtų šios parodos.

Tavo kūryboje ryškus cikliškumas. Kaip atsiranda vienos ar kitos temos motyvas? Kuo Tau patrauklus kūrybos procesas?

Turbūt nesuklysiu sakydama, jog kiekvienas kūrinys gimsta iš asmeninės patirties ir, vykstant kūrybos procesui, neretai įgyja naujas prasmes. Motyvas neatsiranda iš niekur – jį turi pamatyti, suvokti. Juk gyveni, matai, jauti, skaitai, mąstai, ir vieną dieną ženklais-simboliais, linijomis, pauzėmis kažką supranti ir suvoki. Jei kalbėtume apie parodą galerijoje „Kairė-Dešinė“, tai šie paveikslai gimė iš asmeninės patirties.

Tai buvo sapnas, kuriame buvau erdvėje be pradžios ir pabaigos. Tai baisu. Pradėjau mąstyti, kas yra materija, žmogus, mintis, erdvė, procesas. Sapne realybė buvo begalinė ir fiziška, tačiau tuščia, bet ypač galinga! Ji buvo realesnė už tą, kurioje mes „čia“ gyvename. Paveikslai nėra apie sapną, bet apie kitą erdvę ir laiką – sapnas buvo tik nuoroda. Bandžiau suvokti tai, kas yra neapčiuopiama, tačiau juntama, jei turime tam tikrus jutimus, kurie išlavinami.

Man kūrybos procesas yra keistas transas, varginanti būsena, kai susijungia gyvenimiška patirtis, žinojimas, jausmas, intelektas, širdis. Tapai ir įdedi į paveikslą tai, kas lieka tik tavo mintyse, už ženklo ribų ir fizinės patirties. Bet ne visada turi tiek jėgos „įkrauti“, tuomet reikia pačiam „pasikrauti“. Čia vėl vyksta procesas. Gyvenimas, gamta, žmogus, jo prigimtis –­ tai yra tobula! Viskas sukasi ratu…

Paveiksle mėgstu slėpti, vėl išryškinti, kitaip tariant, bandau suvokti kas yra „už“ ir kas yra „čia“…

Dėstai tapybą VPU Dailės katedroje. Ką sieki perduoti savo studentams?

Noriu, kad studentai suvoktų, kas yra tapyba ir naujas realybės matymas. Norėčiau, kad gyvenimas, daiktai, spalvos jiems pradėtų šnekėti. Kad jie ieškotų ir domėtųsi, kad nemiegotų. Iš esmės skatinu matyti ir pažinti.

Kas Tavo gyvenime ir kūryboje turi daugiau reikšmės – atsitiktinumai ar dėsningumai?

O siaube… Negalėčiau išskirti. Tai vyksta kartu ir dėsningai. Dažnai pamąstau, kad mano gyvenime viskas susiklosto lyg ir atsitiktinai, „netyčia“, bet palankiai. Tačiau tai, ką dabar turiu ir gaunu, lemia ne atsitiktinumai. Tai yra dėl to, kad norėjau, buvau užsibrėžusi ir ėjau kryptingai. Kartais nejausdama einu tikslo link, nesąmoningai einu… Mažasis princas yra pasakęs: reikia tik labai stipriai norėti. Taip pat ir kūryboje. Viskas yra tikslinga, kaip ir atsitiktinumas, kuris atveria naujas galimybes, apie kurias net nebūtum pagalvojęs. Pavyzdžiui, dažas užtiško kitaip, nei norėjau… Tada klausiu savęs, ar tikrai norėjau, juk dalyvauju paveiksle ir veikiu jį „iš vidaus“. Taigi kas yra tas atsitiktinumas? Gal aš jais netikiu?

Ačiū už pokalbį.

7 meno dienos

Publikuota 2009-05-27 11:16 | 2009, Publikacijos

Rašyti komentarą.




Netaktiški komentarai bus ištrinti.


Šiandien pristatome

Petras Repšys. Piešiniai

2019 10 01-31

© 2011 vgmc | kontaktai