Apie pastovų ir kintantį
Gintauto Trimako instaliacija parodoje „Tranzitas“, galerijoje „Kairė–Dešinė“
Įžengus į Laisvydės Šalčiūtės koordinuotos parodos „Tranzitas“ salę galerijoje „Kairė–Dešinė“, pasitiko Gintauto Trimako instaliacija. Pasitiko ir sprogdama įtraukė. Dar iki į ją panyrant, šmėstelėjo mintis apie matrioškas… Prieš akis spėjo prabėgti savaitgalio įvykiai, kai mąstydama apie nerealizuotų vaikystės svajonių perkėlimą skubėjau į Pilies gatvę pirkti emigravusiai giminaitei matrioškų; jos manymu – tai puikus žaislas mažai dukrelei. Galbūt pirkinys taip ir būtų likęs tūnoti minčių užkaboriuose, pažymėtas skepsio etikete. Tačiau galerijos tarpduryje išvystas reginys chirurgiškai tiksliai atriekė matrioškų kičinį pobūdį bei atsineštines reikšmes, palikdamas gryną formą ir jos pasakojimą. Tarsi įleidus šviesos, sušmėžavo Chonsiu salos budistų išminčiaus Fukurumo figūrėlė, jos kelionė į Rusiją, žaislų fabriko tekintojas Vasilijus Zviozdočkinas, dailinantis pirmąją rusišką gražuolę, kurios viduje tūno buvusi arba būsima kūdikystė. Akistatoje su fotografiniu vaizdu iš pasąmonės iškilusi pasaka tapo nuoroda, kaip perskaityti Gintauto Trimako instaliaciją.
Fotografijoje vaizdas gali būti negatyvinis ir pozityvinis. Užfiksuotas su pustoniais ir be jų. Esant kontrastingam vaizdui, skritulys virsta dvimačiu. Kai greta atsiduria juodas ir baltas apskritimai, objekto forma bei jo realumas tampa nuspėjami. O jei šalia yra apskritimas su pustoniais – tuomet neaiškumas tampa trimačiu. Šiuo atveju – trimakišku. Ir net nėra labai svarbu, koks objektas ten buvo: skritulys, apskritimas ar tiesiog skylė. Žymiai svarbesnis tampa jų skaičius, nes jei čia yra koks nors „kampas“, tuomet yra ir trimatė erdvė arba kubas, turintis šešias plokštumas. Tad, jei būta ir ne trimačio objekto, dabar vaizdas neišvengiamai tampa tokiu, nes apeliuoja mažiausiai į trimatės erdvės išklotinę.
Tokia elementari matematika, instrukcija tiems, kurie siekia sužaisti Gintauto Trimako siūlomą žaidimą su erdve, apie erdvę ir erdvėje – „Apie kintantį ir pastovų“. Keturiomis eilėmis po keturis simetriškai išdėstyti galerijos erdvėje fotografo darbai pateikė keturis jų perskaitymo būdus: stebėti nešališkai, „instaliuotis“ į kūrinį, žiūrėti į jį iš vidaus, liesti kiekvieną sudedamąją jo dalį ir susitapatinti su visa instaliacija ar jos dalimi. Priklausomai nuo rakurso arba vaizdo perskaitymui pasitelktų juslių, kūrinys pasipildo naujais niuansais, skambant tai pačiai pagrindinei melodijai arba temai – šviesos ir erdvės. Atrodo, viskas paprasta, elementaru. Tačiau kiekvienu atveju finišo tiesiojoje esi perkeliamas arba transituojamas (nuo žodžio „transas“) į metafiziką arba erdvės, laiko, būties begalybę, ką žaismingai byloja autoriaus darbo anotacija.
Žvelgiant į instaliaciją iš šalies, ramus kabančių darbų siūbavimas šnibždėjo sutemų sakmės pradžią: iš pradžių nebuvo nieko. Vien baltas lapas. Kuomet radosi šviesa, radosi ir laikas. Laike radosi trys pastovūs jo matai – praeitis, dabartis ir ateitis. Kiekvienas jų – reliatyvus, tad turėjo savo ritmą ir kitimą. Pažvelgus į ekspozicijos salės langus, prasivėrė dar vienas interpretacijos lygmuo. Pakitęs erdvės mastelis nematoma gija surišo ne tik galerijos salės turinį, bet ir tai, kas plyti už jos. Simbolinis laiko ir erdvės perteikimas racionalios ekspozicijos dėka iš intencijos fotografavimo momentu tapo veiksniu, baigiančiu kūrybinį sumanymą.
Žvelgiant į kiekvieną konkretų darbą, besąlygiškai tampi „instaliuotu“ į kūrinio visumą. Pasirinkimo nebuvimas apeliuoja į individualią būtinę savivoką, provokuodamas nyčiškai asmeninio santykio su kintamumu ir pastovumu analizei: galbūt – apie trejas dorybes ir trejas nuodėmes, trejus džiaugsmus ir trejus skausmus bei amžinai greta esantį tuščią lapą – kitimo galimybę. Galbūt – santykį su Švč. Trejybe arba jos neigimu, pilnatve ir tuštuma, protu ir jausmais, materija ir idėja.
Toliau klaidžiodamas instaliacijos labirinte, galėjai pasivyti socialinę aplinką. Tarsi miesto gatvėje pasitikrinti savo socialinius ryšius, eksperimentiškai keisdamas atstumą iki kiekvieno iš instaliacijos kūrinių. Ramus jų sukinėjimasis atsvėrė chaotišką gatvės šurmulį, nepretenzingai nurodydamas, kad ir šioje situacijoje esi laisvas pasirinkti, ką laikyti tikslingu, o ko – ne. Nežiūrint to, visais atvejais čia pagrindinis liko būties prasmės klausimas, pateiktas labai subtiliai. Jis „plonytis“ tarsi virvelė, ant kurios kabėjo kiekviena šio klausimo „raidė“. Tačiau taiklus ir tvirtas. Priklausomai nuo to, kiek esi suinteresuotas „grįžti namo“, akistatoje su juo nesulauki jokio teismo. Tiesiog galėjai grįžti prie matematinių veiksmų tam, kad pasimatuotum atstumą, matyti tik tamsias ir šviesias dėmes. Tačiau neišvengiamai kur nors užsiliks klausimas – ką tai galėtų reikšti? Atsakymas čia pat kėlė kitą klausimą: „Ką su tuo daryti?“ Sugebėdamas būti čia ir dabar, galėjai tiesiog nusišypsoti, dėkodamas už priminimą.
Reziumuojant – Gintauto Trimako instaliacija parodoje „Tranzitas“ yra konceptualus sprendimas, kuriame vaizdo gavimo procesas bei jo priežastis – šviesa, išlieka fotografiški. Sudėtinga įvardyti jos objektą. Tačiau pasirinktas raiškos būdas tik praplečia meninės fotografijos ribas, įtraukdamas į jos vaizdavimo lauką ir tai, ko realybėje nėra, išnaudojant pamatinę vaizdo gavimo priežastį, kaip pagrindinį koncepcijos perteikimo elementą. Menininkas tęsia savo kūrybinius ieškojimus, minimalistiniais sprendimais ir toliau uždavinėdamas „nepatogius“ klausimus ne tik Lietuvos publikai. Žvelgiant į 2008 m. G. Trimako personalines parodas bei pasirodymus bendrose ekspozicijose, matyti, kad pagrindiniu menininko kūrybinės analizės objektu tampa šviesa ir šešėlis, šviesa ir erdvė, ilgainiui – šviesa, erdvė ir laikas. Tad aptariama instaliacija – tarsi praėjusių metų pabaigos kūrybinių ieškojimų apibendrinimas, pasitelkiant šviesą kalbama apie erdvę ir laiką specifine trimakiška kalba, kuriai vargiai galima būtų rasti analogų ne tik lietuviškame, bet ir pasauliniame fotografijos kontekste.
Svarstant, ar fotografija gali įrodyti realybę, kyla klausimas, ar fotografija – viena iš artimiausiai su dabarties akimirka susijusių meno sričių – gali ją paneigti? G. Trimako instaliacija – nuoroda, kad jei fotografija to ir negali, tai profesionalus fotomenininkas gali dabarties akimirką paversti amžina.
Kristina Pipiraitė
Rašyti komentarą.