Apie kelio ženklus su ironija

Kristinos Norvilaitės paroda „Stebėkite kelio ženklus!“ galerijoje „Kairė-dešinė“

Parodos pavadinimas liepia stebėti kelio ženklus, bet, kitaip nei uniformuoti pareigūnai, neišduoda, kas laukia neklusniųjų.

„Staigiame posūkyje į kairę persiauti batelius griežtai draudžiama“. Negi važiuodami niekada nedarėte dar keistesnių dalykų? „Laukiu tavęs kasdien nuo 8.30 iki 17 val.“ – itin jausmingas prisipažinimas, bet kad būtų mažiau sentimentalumo, parodomos tik aukštakulniais apautos moters kojos. Žargonu vadinama „plyta“ (ženklas „Įvažiuoti draudžiama“) žinomas net nevairuojantiems. Dailininkė pervadina jį į „Galima negalima“. Raudoname apskritime baltas moters veidas pravertomis lūpomis virsta ir erotišku kvietimu, ir įžvalgia pastaba apie draudimą apskritai – juk jei egzistuoja „negalima“, būtinai atsiras tokių, kurie pasielgs atvirkščiai.

Draudžiamųjų ženklų Kristinos Norvilaitės parodoje yra nemažai, tik paveikslo pavadinime sakydama „draudžiama“ ar atvaizduodama raudona linija perbrauktą plotą dailininkė veikiau ironizuoja, šmaikštauja ar filosofuoja. Juodai ir baltai apsirengusi madinga gražuolė perėjoje („Šioje vietoje abejoti draudžiama“) tarsi skelbia apie gyvybei pavojingą abejonę einant per dryžuotąją kelio atkarpą.

Paveiksluose dailininkė tyrinėja įvairias moters gyvenimo „teritorijas“ – rasite čia ir jau minėtus aukštakulnius, ir vaikus („Emocijų be priežasties zona“), ir moterį pagundą („Stebėkite kelio ženklus!“), ir „namine“ apranga apsirengusiąją („Laisvos dienos“). Yra vietos ir naminiams gyvūnėliams („Laimė už kampo“), kur laiminga pabaiga net nekvepia.

Autorė žaidžia reikšmėmis, jų paradoksais. Su švelniu šypsniu lūpose ji gali pasakoti apie gyvenimo realybę, kartais skausmingą, kartais dramatišką, kartais tokią painią, kad siekiant susigaudyti joje kelio ženklai – tiesiog privalomi.

Beje, įpratusiems prie abstrakčių, ryškiaspalvių Kristinos Norvilaitės paveikslų, kuriuose gausu ornamentų ir daugiasluoksnės faktūros, paroda „Stebėkite kelio ženklus!“ bus pažintis su autore iš naujo. Menininkė čia kalba jau ta vaizdų kalba, kurios pirmąjį sakinį plačios publikos dėmesiui sudėstė triptiku „Mergaitė, kuri žiūri į jūrą“, „Mergaitė, kuri turi tėvus“ ir „Mergaitės, kurios išėjo“, pristatytu parodoje „Estampas ’09“ (darbai įvertinti padėka „Už plastinės kalbos grynumą“). Vis dėlto įžvalgi akis pastebės, kad dailininkė nuo savęs toli nepabėga, ankstesnės raiškos priemonės išliko, bet tapo lakoniškesnės – puošnus ornamentas šįkart naudojamas tik kaip kuklus dekoratyvinis elementas. Abstrakčių formų tebėra, bet jos retos.

Šįkart atsisakyta daugybės vienas ant kito spaudžiamų linoraižinio atspaudų, kas darbą praturtindavo spalvomis, faktūra, – pasirinktas vienas sluoksnis. Pomėgį faktūriškumui dailininkė realizuoja paveikslus kurdama ant medžio plokščių, neužmaskuodama natūralaus medžio rievių, atšakų piešinio. Linoraižinius spausti ant medžio Kristina Norvilaitė pradėjo dar 2001 m., vėliau išbandė ir kitas medžiagas (drobė, audinys, stiklas), bet grįžo prie savo pamėgtosios. Šioje parodoje tai ypač pasiteisina – stora medžio plokštė suteikia trečią dimensiją, taip autorė išvengia „pasakojimo vaizdais apie kelio ženklus“, paversdama parodos darbus veikiau ne paveikslais, o objektais – beveik tikrais kelio ženklais.

Jolita Zykutė

7 meno dienos

Publikuota 2010-04-06 17:09 | 2010, Publikacijos

Rašyti komentarą.




Netaktiški komentarai bus ištrinti.


Šiandien pristatome

Petras Repšys. Piešiniai

2019 10 01-31

© 2011 vgmc | kontaktai